Korfu 2018 balandžio 7-11

Korfu

Skrydis

Balandžio 7 d.

Ketvirtame kurse besimokydami tarptautinę teisę analizavome ir tokią bylą: „Korfu sąsiaurio išminavimas“. Kur tas sąsiauris yra, tuo metu neturėjau žalio supratimo, tačiau pavadinimas įstrigo ilgam. Būčiau ir toliau taip gyvenęs, jeigu ne Ryanair‘as. Dabar ne tik sužinojau, kur tas sąsiauris yra, bet ir kaip jis atrodo. O atrodo jis gražiai. Ką ten gražiai, įspūdingai! Taip, balandžio 7-11 dienomis su žmona apsilankėme Korfu saloje Graikijoje ir ji mums labai patiko. Bet apie viską nuo pradžių.

Kartais visai netikėtai gauni akciją „du viename“. Taip atsitiko ir šį kartą. Diena Vilniuje pasitaikė giedra, todėl pirmos džiaugsmingos akimirkos aplankė vos tik lėktuvui pakilus. Neprisiruošiau pakilti oro balionu, bet dabar ir nereikės. Visas svarbiausias Vilniaus vietas pamačiau pro lėktuvo langą. Pusė minutės – mes jau virš Gariūnų, dar kokios trys ir mes jau virš Alytaus. Ak, kad taip visada greitai iš Vilniaus pasiektumėme Alytų!

Ir štai vaizdas, kurį seniai norėjau išvysti – Giluičio ežeras! Visi prijaučiantys Giluičiams, manau, puikiai supras tą jausmą. O toliau kurį laiką pro langą nežiūrėjau, nes matomos nepažįstamos vietovės didelių emocijų nesukėlė.

Lėktuvas pradėjo žemėti virš Albanijos. Pažvelgęs į apačią iš karto pastebėjau, keletą skirtumų nuo Lietuvos. Visų pirma tai kalnai, o antra – žaluma, kurios pas mus tuo metu buvo dar kiek mažoka.

O va ir ta vieta dėl kurios beldėmės į kitą Europos kraštą – Korfu sąsiauris, na ir aišku – sala! Nuostabu! Tai kaip meilė iš pirmo žvilgsnio – įsimylėjom vos pamatę. Oro uosto pakilimo ir nusileidimo takas prie pat vandens, o tai  tik dar sustiprino pirmus įspūdžius.

Nebuvo liūdna ir išlipus iš lėktuvo. Aišku, geriau, kad kai kurie įvykiai nutinka ne tau, o kažkam šalia. Pavyzdžiui, kai du to paties lėktuvo keleiviai turi identiškus lagaminus.

Štai viena pagyvenusi lietuvė atostogauja, nuėmusi nuo „konvejerio“ krepšį ir jį atidariusi, kaip reikiant sunerimo:

– Oi čia ne mano tašė! Kažkas kitas paėmė mano tašę! Tai kaip dabar reikės susikeisti?

Šalia esantis jos vyras, ramiai tarė:

– Viskas gerai. Čia mūsų daiktai. Tai aš tuos marškinius įdėjau, kai tu nematei…

Šilta. Reikia nusirengti viršutinius drabužius, kuriais apsimūturiavome dar būdami Lietuvoje. Šilta ir žalia. Deja ir šiukšlina. Kam atrodo, kad šiukšlių daug Lietuvoje reikėtų pamatyti, kiek jų yra Graikijoje. O kam atrodo, kad jų daug Graikijoje, reikėtų pamatyti Argentiną. Tiesa, Argentinoje pats nebuvau, tik kiti papasakojo.

Korfu (taip vadinasi ne tik sala, bet ir didžiausias jos miestas (sostinė)) autobusų stotis yra kokie 700 metrų nuo oro uosto. Velniškai patogu. Į ją ir patraukėme, nes apartamentus išsirinkome ne sostinėje, o maždaug 30 km nuo jos esančiame žvejų kaimelyje Kassiopi (tariasi Kašiopi). O transporto priemone pasirinkom autobusą. Mašinos nuomotis nenorėjome.

Galvojat, kad jau pabaigiau pasakoti apie šiukšles? Ne. Dar ne. Bet jos tikrai nenustelbia gamtos grožio. Pavyzdžiui visai šalia stoties riogso apleistas traktorius (greideris). Riogso ir niekam jo nereikia. Bomžai jo nesupjaustė ir nenutempė į metalo laužo supirktuvę. Kaip ir kitų apleistų transporto priemonių (įskaitant ir apynaują „fūrą“ su priekaba), kurių pilna ne tik judriose sostinės gatvėse, bet ir siauriuose kalnų keliukuose. Konteineriai pilnutėliai, dar ir apdėti šiukšlių maišais. Galvojome, kad neveža dėl to, kad Velykos, bet net ir praėjus joms vaizdas buvo toks pats. Gal šiukšlininkai streikuoja? Visko gali būti, juk graikai dažnai streikuoja. Taromatų Graikijoje taip pat nėra. Ką ten taromatų – atliekos apskritai nerūšiuojamos, nors tam skirti konteineriai kur ne kur yra.

Taigi, graikai nepasižymi dideliu tvarkingumu. Tą nesunkiai buvo galima pastebėti važiuojant ir Korfu sostinės gatvėmis. Daugeliui namų nepamaišytų remontas, o kiemams pavasarinė talka. Negi ir visame kelyje taip bus? Ne, kiek vėliau autobusas pradėjo važiuoti pajūriu ir nelabai gražius namelius ėmė keisti prabangios vilos bei viešbučiai.

Lietuvoje 30 km galima nuvažiuoti per geras 20 minučių. Korfu saloje to nepadarysi. Serpantinas siauras, su daug staigių posūkių, tai kyla, tai leidžiasi nuo kalno. Bet, kadangi jis driekiasi jūros pakrante, tai pusantros valandos kelionė iš sostinės į Kašiopį neprailgo. Važiuodami vis dairėmės tai į vieną, tai į kitą pusę. Viename šone jūra, sąsiauris, ir kalnuotas Albanijos krantas, kitome – pačios Korfu kalnai. Nors aukščiausias jų, tik truputį virš 900 metrų, bet vis tiek atrodo įspūdingai. Šalia kelio išsibarstę miesteliai su nedidelėmis bažnytėlėmis (cerkvėmis), o kur tik yra laisvos vietos, visur auga alyvmedžiai. Egzotika. Juk kaip bebūtų, dažnam lietuviui tai egzotiškas vaizdas. O kai autobusas važiuoja šalia skardžio tai atrodo, kad nevažiuoji, o skrendi lėktuvu. Visa tai matydami krykštavom lyg maži vaikai. Pora vietinių vyrų į mus vis pasižiūrėdavo, matyt, tas mūsų triukšmas trukdė jiems ilsėtis po sunkios darbo dienos.

Pirmas vakaras Kašiopyje

Balandžio 7 d. popietė

Kašiopis nedidelis ir jaukus. Kur kas tvarkingesnis už salos sostinę. Kadaise jis buvo mažas žvejų kaimelis, o dabar tapo turistiniu miesteliu. Beveik kaip mūsų Nida. Net ir dydžio panašaus. Pagrindinė gatvė grįsta marmuru. Pažiūrėti gražu, bet yra vienas trūkumas – nėra šaligatvio ir reikia eiti važiuojamąja dalimi. Nepatogu, kai viena erdve tenka dalintis su mašinomis. Tokio dalyko kaip atskira autobusų stotelė nėra. Autobusas sustojo viduryje sankryžos ir mus išleido. Už jo stovėję keli vairuotojai dėl to visiškai nesinervino.Nors google žemėlapiai nurodė gan tikslią vietą, kur yra mūsų apartamentai (Villa Niki), tačiau juos rasti nebuvo taip paprasta, nes prie įėjimo nekabo joks užrašas, nėra gatvių pavadinimų, namai neturi numerių. Todėl blaškėmės pirmyn atgal niekaip nesuprasdami, kuris iš kelių panašių namų, yra būtent tas, kurio mums reikia. Užėjome į vieną kiemą ir vėl pamatėme mūsų bendrakeleivius – du vietinius vyrus iš autobuso. Nežinau ką jie apie mus pagalvojo. Gal, kad juos persekiojame? Nedavėme ramybės autobuse, o dabar dar ir namus braunamės? Laimei, jie parodė, kad Villa Niki yra vos už poros namų. Villos Niki kieme auga citrinmedis aplipęs citrinomis, puoselėjamas rožynas, trinasi kelios katės, o nuo terasėlės atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Čia kaip ŽAS dainoje „Palanga močiučių“: „100 metrų iki jūros visos jos meluoja“. Ne nemelavo, tikrai 100 metrų iki jūros, tik, kad skardis labai aukštas. Viskas gerai, tik kur vilos šeimininkas, kur raktai ir kaip mums pakliūti į vidų? Paskambinu nurodytu apartamentų savininko numeriu. Atsiliepia vyras, gerai kalbantis angliškai.

– Sveiki, aš Vilius, išsinuomojom jūsų apartamentus, tik nežinome kaip įeiti į vidų.

– Raktas duryse.

– Ką?

– Aš sakau, raktas duryse. Atsirakinkit ir įeisit.

– O kaip jums pinigus sumokėti?

– Tai aš tuoj pas jus ateisiu.

Pasižiūrėjęs į durų spyną, pamačiau joje įkištą raktą, jį pasukęs užėjau į vidų. Mano tėtė vis pasakoja, kad jo vaikystėje kaimuose, niekas durų nerakindavo. Pasirodo, kad dar ir šiais laikais pasaulyje yra tokių vietų, kur žmonės pasitiki vieni kitais ir apartamentų raktus palieka durų spynose.

Belaukdami buto šeimininko praalkome, nuėjome į parduotuvę, nusipirkom graikiškų sūrių, daržovių ir visokių gaiviųjų gėrimų. Šeimininkas nepasirodė. Pasidarėme salotų (apartamentuose yra maža virtuvėlė), pavalgėme. Šeimininkas nepasirodė. Nuėjome pasivaikščioti prie jūros, alpdami nuo kerinčio grožio (juokauju, tiesiog patinka naudoti tokį išsireiškimą), aplink įlanką nuėjome kokius du kilometrus ir grįžome atgal. Šeimininkas vis tiek nepasirodė. Ką gi, gal pavyks susitikti kitą dieną. Juk laiko tai turime. Kaip ir vakarieniaudami, tai ir grįžę vėl įsitaisėme terasoje. Kas su vyno taure, o kas su fantos stikline rankoje. Prie fetos sūrio būtų nepamaišęs koks laukinis česnakas, kuriuos matėme augant tarp akmenų pajūryje. Tylu, ramu, romantiška. Kartais praskrenda koks šikšnosparnis, kartais žybteli jonvabalis. Už 12 kilometrų, kitoje sąsiaurio pusėje mirga kažkokio Albanijos kurortinio miestelio šviesos, vėjas atneša praplaukiančio kruizinio laivo garsus. Tenai apačioje į akmenis daužosi bangelės. O virš mūsų galvų didieji Grįžulo ratai, kurie pasisukę visai kitokiu kampu nei Lietuvoje.

Graikų ortodoksai šv. Velykas šiais metais šventė savaite vėliau negu mes. Taigi, pirma mūsų atostogų diena sutapo su Didžiuoju Šeštadieniu. Šiaip aš visada dalyvauju Didžiojo Šeštadienio mišiose ir šiais metais tai būtų antras kartas. Tai kas, kad truputį kitokios konfesijos šventovėje – cerkvėje. Bet tą vakarą į bažnyčią nėjome, nes buvome labai pavargę. Miegoti atsigulėme pakankamai anksti. Po kažkiek laiko atsibundu ir suprantu, kad dar toli gražu ne rytas. Kas gi čia darosi? Pasirodo, graikai Kristaus prisikėlimo proga per patį vidurnaktį šaudė fejerverkus. Visai neblogi fejerverkai išėjo. Panašiai kaip pas mus per nepriklausomybės dieną. Nusistačiau žadintuvą 6.40, nes norėjau sudalyvauti ortodoksų Velykų rytinėse mišiose. Prie bažnytėlės buvo parašyta, kad jos turėtų įvykti 7.00 valandą. Kadangi graikiškai nemoku, tai nesupratau, ar čia 7.00 ryto, ar vakaro.

Velykos kalnuose ir bažnyčioje

Balandžio 8 d.

Ko tas žadintuvas taip anksti skamba? Juk atostogos! Taip dar norisi miego! Bet nieko nepadarysi. Reikia keltis. Velykų rytas daug vėsesnis nei Didžiojo Šeštadienio vakaras. Nueiname prie bažnyčios, deja ji užrakinta. Tikriausiai mišios 7 valandą vakaro. Prieš akis dar visa diena, tikrai suspėsime. Visgi ar vertėjo keltis 6.40? Aišku, kad vertėjo! Vakar vienoje miestelio pusėje palydėjome saulę, o šiandien kitoje pasitinkame. Ir šiaip gera pereiti per dar tuščią, nepabudusį, todėl visiškai tuščią turistinį miestelį. Tik ar ilgai visi dar miegos – neaišku. Nes jau pradėjo giedoti gaidžiai, kurie pažadins visus neturinčius žadintuvo. Taip, giedoti gaidžiai ir kudakuoti vištos, kurių čia netrūksta. Man smagu, nes pasijutau visiškai kaip savo kaime. Vištų kudakavimą girdėjau net salos sostinėje, visai netoli oro uosto. Kadangi miegas ir toliau lipdė akis, tai nusprendime dar pamiegoti. Kai po kelių valandų atsibudome, kambaryje buvo šalta. Tad pravėriau terasos duris, kad įeitų šiltesnio oro. Kažkoks plikis eidamas pro šalį pasisveikino:

– Hello, my friends. How are you today?

„Vaikšto čia visokie! Net ryte ramiai pabūti trukdo!“. Pagalvojau ir užtiesiau užuolaidą, kad daugiau jis mūsų nekalbintų ir nežiūrėtų, kad yra pas mus viduj. Kaip po kokių 20 minučių išlindome į lauką, Kašiopyje iš kelių vietų kilo dūmai, o ore tvyrojo kepamos mėsos kvapas. Žmonės ruošėsi švęsti Velykas. Štai – užeigos savininkas pamovęs ant iešmo kepė ėriuką. Jis toks ne vienas. Po kiek laiko ant iešmo besisukantį avinėlį pamatėme ir pas paprastus žmones kieme. Mes irgi pavalgėme. Išsitiesę prieš šiltus ryto spinduliukus užkirtome Korfu užaugintų alyvuogių ir kumpio iš mūsų pačių Giluičiuose užaugintų kiaulių. Kaip teisingai pastebėjo vienas mano giminaitis, kumpis iš Giluičių jau daug pasaulio apkeliavęs. Jie švenčia Velykas, o mes išėjome pasivaikščioti. Saulė jau pakankamai aukštai, ir nors telefonai rodė, kad yra vos 21 laipsnis šilumos, mums buvo karšta. Neketinome eiti toli, gal tik aplankyti Kašiopio tvirtovės liekanas. Todėl ir gerti pasiėmėm tik mažą buteliuką vandens. Na, kaip tokiam miesteliui, tai tvirtovė visai nemaža. Gaila, tik, kad pačios įdomiausios patalpos buvo užrakintos. Šalia tvirtovės irgi auga alyvmedžiai. Visa galybė jų. Tik vieni prižiūrimi, kiti nelabai. Tokie sulaukėję pasirodė. Ir augantys ne plynoje erdvėje, o kažkokiuose šabakštynuose. Po jais padėti tinklai. Juos derliaus nuėmimo metu ištiesia ir ant jų krečia alyvuoges. Taip patogiau surinkti, nors dar visai neseniai graikai jas skynė rankomis. Dabar graikai to nebedaro. Ir ne vien dėl to, kad turi tinklus, o ir dėl to, kad tingi. Šį darbą už juos dirba albanai. Nuo tvirtovės apžvelgėme ne tik miestelį ar čia pat tyvuliuojančią jūrą, bet ir šalia dunksančius kalnus. Kaip įdomu būtų į juos įkopti! Bet gal ne šiandien, juk šiandien taip karšta! Ir tada aš sukūriau planą: rytoj irgi kelkimės labai anksti, pasiimkime vandens ir kol dar bus vėsu gal ir užilsime į vieną iš tų viršūnių, kurioje stovi du telekomunikacijų bokštai. Tvirtovę apžiūrėjome labai greitai. Ką toliau veikti? Gal dar truputį pasivaikščiokim? Gerai. Na ir patraukėme, kur akys veda. O akys (ir kojos) vedė pro įvairias sodybas. Vienos jų tvarkingos, kitos nelabai. Vienos naudojamos rekreacijai, kitose žmonės ūkininkauja, o trečiose apskritai negyvena. Terasose vietiniai linksmai švenčia ir pasveikina mus su Velykomis. Mes juos taip pat pasveikiname. Žydi medžiai: obelys, kriaušės, trešnės, daugelis kitų, kurių pavadinimų net nežinau. Obelų žiedai ir lapai kur kas stambesni nei Lietuvoje. Labai buvo smagu Graikijoje pamatyti lapus beleidžiantį… graikišką riešutą. Labai greitai pamatėme, kad mūsų tvarkingas ir patogus keliukas vinguriuoja kalno su dviem telekomunikacijos bokštais link. Mes neprieštaravome ir žygiavome toliau. Pasitarėme, kad tik truputį paeisime, o po to jau leisimės žemyn. Sodybų vis retėjo, užtat daugėjo alyvmedžių ir mano mėgstamiausių šiltesnio klimato augalų – kiparisų. Mūsų miestelis vis tolo ir su kiekvienu posūkiu įrėmintas jūros bei kalnų darėsi kaip iš pasakos. Kartais dar girdėdavome šaudomų fejerverkų garsus, bet vėjas jau nebeatnešdavo kepamos mėsos kvapo. Mes visiškai vieni. Niekas nevažiuoja ir nevaikšto. Vietiniai švenčia, o turistai nesumąsto, kad čia galima ateiti. Mėgstam tokias vietas ir žygius! Pasigirdo varpelių žvangėjimas. Kas tai? Karvės kaip Šveicarijos Alpėse? Ne, tai ne karvės, o ožkos su skambaliukais, kad nepasimestų. Maži ožiukai itin draugiški, pora iš jų atėjo pasisveikinti. Kitoje vietoje sutiktas būrelis avių nebuvo toks draugiškas. Vos priėjus arčiau jos pradėjo bėgti. Karšta. Kelis kartus atsisėsdavome pasiilsėti alyvmedžių pavėsyje ir gurkštelti vandens, kurį labai taupėme. Kai užsimerkdavau, pasijusdavau lyg Lietuvoje šiltą pavasario dieną: čiulba tokie patys paukščiai, kvepia tokie patys žiedai. Kai atsimerkdavau, suprasdavau, kad esu Graikijoje, nes prieš akis plaukdavo vaizdai verti milijono. Sėdžiu ištiesęs kojas ant akmeninės tvorelės, o man prieš akis kalnas apaugęs alyvmedžiais, kiparisais ir kažkokiais rožine spalva žydinčiais krūmais. Kiek žemiau kelios vilos, o iš vis apačioje žydras sąsiaurio vanduo ir auksinis pusmėnulio formos paplūdimys. Kitoje sąsiaurio pusėje – snieguotos Albanijos kanų viršūnės. Į tą paplūdimį būtinai nueisim rytoj! O į Albaniją irgi kada nors nuvažiuosiu! Juk iš toli ji tokia graži atrodo. Mėgaujuosi tuo nuostabiu vaizdu ir galvoju: „Kaip gerai, kad aš esu čia. Šią akimirką nenorėčiau būti niekur kitur! Vos dar prieš kelias dienas sėdėjau prie kompo savo kabinete, o dabar jau taip toli nuo jo! Kaip man truks tokio vaizdo ir tokio gražaus oro nykiais žiemos vakarais! Tai vienas iš tų momentų, kuriuos prisiminsiu su nostalgija!“ Po valandėlės poilsio jau žingsniavome toliau. Nusprendėme tuoj suktis atgal, nes keliukas, kaip tyčia, ėmė žemėti. Bet tai buvo trumpa optinė apgaulė. Ką gi, vėl paėjėsime dar kelis šimtus metrų į viršų. Spėkit, kas atsitiko o tų kelių šimtų metrų? Ir dar, ir dar po kelių šimtų? Vis pasitardavom, kad jau suksimės ir leisimės žemyn, juk kojos tai ne valdiškos. Bet vis nuspręsdavom, kad reikia dar truputį palypėti. Taip ir priėjom tokią vietą, kur apsigręžti ir eiti atgal jau buvo tiesiog nepadoru. Kai telekomunikacijos bokštai jau visai šalia, tai negi jų neaplankysi? Yra toks pasakymas: įkopęs į vieną viršūnę, pamatai, kad šalia jos yra dar aukštesnė. Ne, jau užteks. Į aukštesnę ir tolesnę gal kada nors kitą kartą. Būti sukaupus didelę gyvenimo patirtį yra daugelio siekiamybė. Visgi, ne visokiausios patirties norėtųsi turėti. Pavyzdžiui, kai įkanda gyvatė… Laimei, tokios patirties nesukaupiau. Per kelią peršliaužė gyvatė, bet aš pamačiau tik storą, rudą jos uodegą.

Dvi valandas kopėme į viršų, valandą leidomės atgal. Ne, nebuvome telefonuose pasileidę programėlių, kiek per tą iškylą nuėjome žingsnių, bet manome, jog pakankamai daug. Lyginant su sofos sportininkais, tai tikriausiai pasportavome už kokia dvidešimt metų.

Nepasakyčiau, kad buvome išalkę tiek, kad suvalgytumėme visą ėriuką, bet vis tiek nuėjome į tą restoraną, kur ryte matėme jį kepamą ant iešmo. Aišku, jis jau buvo suvalgytas, todėl teko užsisakyti kažką kito. Aš pasirinkau souvlaki (vos ne Suvalkai J ). Tai, kaip šašlykai, tik iškepti kartu su daržovėmis. Atnešė su visu iešmu.

Mums besimėgaujant maistu ir vaizdu į jūrą (valgėme lauke), padavėjas jau pradėjo stumdyti kėdes ir stalus. Kam jis taip daro, juk rytoj vėl reikės viską iš naujo išdėlioti? Priežastis labai paprasta – šalia bažnytėlė, o pro tą vietą, kaip tik ir turėjo eiti Velykinė procesiją. Puiku! Spėsim ir pavalgyti ir į 7 valandos vakaro Velykines mišias nueiti.

Ortodoksų mišios ir tvarka gan smarkiai skiriasi nuo katalikų. Aišku būtų geriau jeigu mes būtumėme supratę graikiškai. Vieninteliai pažįstami žodžiai buvo Cyrie Eleison. Per mišias ortodoksai labai daug žegnojasi – vos ne kas kelias minutes, todėl žegnojomės ir mes. Įeidami ir išeidami iš bažnyčios graikai bučiuoja bent tris ikonas ir prie jų persižegnoja. Mišių metu vyrai beveik visada stovėjo, moterys atsisėsdavo. Smilkalų kvapas kitoks nei Lietuvoje. Pats smilkytuvas su skambaliukais. Labai patogu – ir smilko, ir skambina vienu metu. Giesmių gerokai daugiau nei pas katalikus. Kokia 70 procentų mišių laiko užėmė giesmės. Giedojo tik vyrai, iš viso 5 du iš jų su sutanomis. Nors bendruomenė nedidelė, choras kur kas geresnis nei daugelio Lietuvos miestelių bažnyčių. Jų kunigas (popas) mišiose dalyvauja kur kas mažiau nei mūsiškiai. Ir iš vis – altorius nuo likusios bažnyčios yra atitvertas siena, o per duris net nelabai matėsi ką ten popas daro. Gal naršo savo telefone? Nors kiek aš mačiau tai vaikščiojo aplink altorių ir smilkė. Mišių metu keli parapijiečiai buvo užsukę pas jį pasikalbėti. Procesija pagrindine miestelio gatve vyko mišių pabaigoje. Po jų du parapijos vyrai palaikė mus graikais, paspaudė rankas ir kažką pasakė. Gal pasveikino su šv. Velykomis. Mišios truko valandą.

Ką gi dar viena kultūrinė patirtis. Prieš tai jokiose ortodoksų ir stačiatikių mišiose nesam buvę. Be to, sudalyvavimas mišiose dar buvo gerai ir tuo, kad po to daugelį vietinių žmonių atpažindavome ir kitose vietose – kavinėse, parduotuvėse, kapinėse. Net ir popą kelis kartus matėme miestelyje. Jis visada vaikščioja su sutana. Kaip ir kiti popai, kituose miestuose. Matyt, su kitokiais rūbais jiems pasirodyti negalima.

Ir iš vis pasirodė, kad Graikijoje religijai rodomas gan didelis dėmesys – pakelėse daug altorėlių, šventi paveikslai kabo net autobusų stoties kasose, suvenyrų parduotuvės galima nusipirkti daug įvairių ikonų.

Jau mums bevalgant, viename iš pakrantės restoranų pradėjo groti garsi muzika. Liaudis ruošėsi triukšmingai paminėti Velykas. Iš pradžių garsas buvo dar padorus, bet po mišių jis jau buvo toks, kad tikriausiai net Albanijoje girdėjosi. Kad dar bent gabalus būtų normalius leidę! Pavyzdžiui mūsų paauglystės šokių muziką. O dabar grojo visokius negirdėtus bumčikus. Triukšmas toks, kad ramiai pasiilsėti neišeis. Ką veikti? Ai, vėl eisim pasivaikščioti! Ir išėjom.

Muzika nutilo 1 valandą nakties. Tikėkimės, kad kitus vakarus taip nebus. Nes jei bus, tai čia tikrai ne pensininkų rojus. Nebuvo. Kiti vakarai vėl buvo nuostabiai ramūs.

Paplūdimiai

Balandžio 9 d.

Dieną prieš Velykas, kai dar dirbo parduotuvės nusipirkom du butelius fantos ir pora pakelių sulčių. Neišpasakytas saldumas. Ir kam jie tiek daug cukraus į tuos gėrimus deda? Teko truputį pakeisti receptūrą. Prisiskynėme kieme augančių citrinų ir jas išspaudėme į fantą, kurią dar sumaišėme su sultimis. Dar po to dar gerokai praskiedėme vandeniu. O! Dabar kaip tik!

Pasiėmę šito gėrimo ir užkandžių patraukėme į svajonių paplūdimį, kurį vakar matėme nuo kalno. Google žemėlapis parodė, kad iki jo tik 3 km. Trys kilometrai, kas gi čia yra! Juk vakar ne tiek nuėjome! Pasimaudysime, pasideginsime ir toliau niekur neisime. Juk jau ir taip prisisportavome už 20 metų. Tą sąlyginai laisvą laiką, ketinau skirti pereitos dienos įspūdžių aprašymui.

Beeidami centrine Kašiopio gatvele, atkreipėme dėmesį, kad daugelis graikų mašinų yra apibrūžintos ir netrukus pamatėme kodėl. Štai vienas diedukas važiuodamas atgal, trinktelėjo šalia stovinčiai mašinai į priekį ir net neišlipo pasižiūrėti, kas atsitiko. Išsuko ir nuvažiavo. Dėl tokių smulkių nubrozdinimų graikai per daug nesuka sau galvos. Nesuka jie sau galvos ir dėl vaikų prisegimo kėdutėse ar saugaus šunų vežimo. Nors vaikų kėdutės mašinose ir yra, žmonės kartais tiesiog pasisodiną vaiką ant kelių priekyje. Šalis jau vos ne keturiasdešimt metų Europos Sąjungoje, tačiau vis dar gyvena pagal savo chaotišką tvarką, o ne pagal Europos Sąjungos standartus.

Kai mūsų pažįstami buvo Graikijoje, tai pasakojo, kad nematė nei vieno sunkius darbus dirbančio graiko. O mes matėme, bent jau tada taip pasirodė. Nors buvo antra Velykų diena ir dėl to vis dar nedirbo pagrindinis Kašiopio supermarketas, kiti plušo net išsijuosę: remontavo kavines vasarai, mūrijo naujas vilas, pjovė ir degino sausas alyvmedžių šakas. Puoselėti aplinką Graikijoje yra kur kas sunkiau nei Lietuvoje. Jeigu žemės sklypas vos kažkiek laiko būna neprižiūrimas, jis tuoj apauga gervuogėmis, ar kokiais nors kitais dygliuotais krūmais, kuriuos vėl išplėšti reikia daug pastangų. Matėme parduodamus kelis apleistus sklypus. Įdomu, nuo ko reikėtų pradėti tokį sklypą nusipirkus? Padarėme išvadą, kad tenykščiai augalai yra prisitaikę gyventi kalnuose ant uolų, todėl pakliuvę į derlingą slėnio žemę jie dar geriau suveši. Žygiuodami link jūros, užtraukėme dainą „Žemėj Graikijos ąžuolai žaliuos, ąžuolai žaliuos žemėj Graikijos“, nes šalia kelio pamatėm daug augančių tvirtų ąžuolų ar visai mažų ąžuoliukų.

Pusmėnulio formos Avlaki pliažas pustuštis, jei taip galima pasakyti apie kokia 15 žmonių išsimėčiusių kas kelis šimtus metrų, maždaug kilometro ilgio juostoje. Graikams maudytis dar per šalta, užtat britų šeimynai, penkiems jaunuoliams iš Lenkijos ir mums  – dviem lietuviams – kaip tik. Į persirengimo kabiną geriau neiti, nes jos dugnas sukaltas iš plonų lentučių ir kilo abejonių ar jos neįlūš. Neįlūžom, bet antrą kartą rizikuoti nesinorėjo. Vanduo šaltas, bet saulė karšta (aišku ne tokia karšta kai vakar, kai kažkodėl kopėme į kalnus, o nėjome prie jūros), todėl maudėmės labai trumpai, o deginomės šiek tiek ilgiau – tol kol išdžiuvome. Pasideginom, o ką veikt toliau? Gal pasivaikštom? Gerai, bet šį kartą tai tikrai toli neikim. Kaip tik po ranka pasitaikė informacinis stendas, su pažintiniais tos vietovės takais. Nieko nelaukdami ir patraukėme, kur rodyklės veda. O rodyklės nuvedė per savotiškas džiungles – iš pradžių tankų mišką, o po per žvyrkelį, nutiestą per tankia augmenija apaugusius laukus. Labai greitai priėjome kitą paplūdimį, bet jame nestojome, nes maudytis dar nesinorėjo. Taip besigrožėdami visokiais žydinčiais augalais ir kalnais, sukorėme kokia pusantro kilometro ir atsidūrėme kryžkelėje. Kur pasukti toliau – ar į plentą, ar į kažkokį Akoli? Aišku, kad į Akoli! Ką ten tas plentas. Apseisime ir be jo!

Takelis į Akoli nebuvo laukinių gėlių žiedlapiais klotas. Jis akmenuotas ir status. Leidomės žemyn ir nežinojome ką ten rasim. O tenai… O tenai – visiškai laukinis paplūdimys, į kurį galima ateiti tik tuo siauru akmenuotu takeliu arba atplaukti valtele. Bet iš pradžių tame laukiniame paplūdimyje nebuvome vieni. Vėl pamatėme tuos pačius jaunuolius iš Lenkijos, kuriuos taip neseniai sutikome kitame pliaže. Dar kita kompanija buvo atplaukusi motorine valtele, bet jie greitai vėl išplaukė. Netrukus pašalino ir lenkai. Mes visiškai vieni! Visas laukinis paplūdimys vien mūsų! Kada paskutinį kartą turėjome tokią prabangą? Aišku išsimaudėme, tik neplaukėm labai giliai, nes ir vanduo šaltas, ir jūros ežiai jau atkutę. O ant jų užlipti tai nesinori, nes būna nesaldu, oi nesaldu! Šalia pliažo stūksantis kalnas apaugęs visokiais žydinčiais medžiais. Tikriausiai pirmą kartą besimaudydamas jūroje mačiau šitokią spalvų įvairovę. Visai šalia paplūdimio toks simpatiškas mažas ežeriukas. Viskas būtų tiesiog tobula, jei ne tos šiukšlės! Ir čia jų pilna! Gal jos ne vietinės, o jūros atneštos iš Albanijos? Tikriausiai žinote tokią pasaulyje egzistuojančią problemą, kad labai daug plastiko šiukšlių pakliūna jūras ir vandenynus, jos nesuyra, o po to „papuošia“ pakrantes? Tai čia akivaizdžiai pamatėme tuos civilizacijos padarinius. Gal padaryti gerą darbą ir graikams ir Korfu saloje suorganizuoti akciją „darom“? Juk vietiniai apie tokias akcijas tikriausiai nėra girdėję. Iš Akoli nėra kito kelio atgal, tik tuo pačiu akmenuotu takeliu. Nieko, grįžome, juk jau treniruoti!

Vakarui pasirinkome kitą kavinę čia įkurtą dar 1951 metais, kai Kašiopis buvo mažas žvejų kaimelis ir čia susirinkdavo vietiniai pasišnekučiuoti po sunkių dienos darbų. Tikriausiai rinkdavosi vien vyrai, nes kiek matėm kavinėse sėdi vien pagyvenę graikai vyrai, o moterų, kažkodėl, nematyti.

Korfu salos sostinė – Korfu Balandžio 10 d.

Balandžio 10 dieną paskyrėme Korfu salos sostinės apžiūrėjimui. Vėl važiavome autobusu tuo pačiu serpantinu kaip ir į priekį ir vėl neprailgo, nes kelias, einantis jūros pakrante atsibosti negali!

Korfu salą kelis šimtus metų valdė Venecijos valstybė ir čia paliko gausų palikimą. Ne tik alyvmedžius, kurių iki Venecijos valdymo čia nebuvo, bet ir architektūrą. Aišku, kanalų čia nėra, nes ne tokios gamtinės sąlygos, bet Spaniados aikštėje, kuri kažkodėl vadinama viena didžiausių Europoje, tikrai galima pasijusti kaip San Marko aikštėje Venecijoje. Ir šiaip – visas senamiestis panašus į minėtą miestą Italijoje. Venecijiečiai, saugodami sąsiaurį, viduramžiais pastatė dvi tvirtoves. Viena vadinasi senoji, kita – naujoji tvirtovė, nors, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, jos abi yra genėtinai senos.

Einant pajūriu link senosios tvirtovės, vaizdas pasirodė man kažkur matytas. Pasijutau lyg gyvai dalyvaučiau filme „Džeimsas Bondas“. Akurat – pasirodo toje vietoje ir apskritai visoje Korfu saloje iš tiesų buvo filmuojama dalis filmo su Džemsu Bondu „For your eyes only“ scenų.

Senoji tvirtovė išsidėsčiusi ant kalno ir šalia jo. Aukštutinių ir žemutinių pastatų bei pastato kombinacija sudaro tokį vaizdą, kad aš įėjęs į tvirtovės kiemą pajutau didelį dvasinį pasitenkinimą. Nežinau kiek laiko nepavargdamas galėčiau žiūrėti į visa tai. O kas bus kai užlipsime į patį viršų? O viršuje dar smagiau – matosi ne tik mano jau aprašytas senamiestis, bet ir kur kas daugiau jūros, aplinkinės salelės, na (ir kaip be jų) kalnai. Nors anokia čia naujiena – kalnai Korfu saloje matosi iš visur.

Pačioje tvirtovės viršūnėje styro kažkoks stulpas. Lyg aukštos įtampos, lyg telekomunikacijų. Ne, nei viena, nei kita. Pasirodo – ten kryžius.

Tvirtovėje buvo įsikūrusi ne tik kariuomenė, bet jame buvo ir Venecijos kalėjimas. Tai pastebėjome dar prieš perskaitydami apie statinio paskirtį – labai jau masyvios grotos ant kai kurių langų. Tiesa laikas, o tiksliau korozija, ir joms negailestinga – grotų vietos, kuriomis jos pritvirtintos prie sienų taip surūdiję, jog likę tik ploni siūleliai. Taip ir dėl to, kad būtent prie sienų koncentruojasi drėgmė.

Jau nusileidę nuo tvirtovės kalno, Spaniados aiškštės pakraštyje pamatėme didelius rūmus. Ant jų kabantis užrašas skelbė, kad tai dainininko George Michael rūmai. Ėch, ne! Pasirodo ne taip perskaičiau – tai šventųjų Mykolo ir Jurgio rūmai (Palace of saints Michael and George), kuriuose įsikūręs Azijos meno muziejus. Į vidų nėjome, nes nebuvo laiko.

Siauros gatvelės pilnos suvenyrų parduotuvių. Negi visada taip buvo? Na bent jau prieš 40 metų, kai ten buvo filmuojamas „Džeimsas Bondas“, tai taip. Kai grįžę į Lietuvą dar kartą peržiūrėjome tą seriją, tai beliko konstatuoti, kad prekybininkų kiekis beveik toks pats kaip dabar, tik rusiškų užrašų „koža“ tada dar nebuvo.

Kaip nepatinka, kai tokiuose turistiniuose miesteliuose visokie prekeiviai į mus kreipiasi rusiškai. Korfu mieste taip nebuvo. Ten į mus kreipėsi… itališkai! Ir ne vieną kartą. Gal dėl to, kad Vaidos juodi plaukai?

Ar kada nors esate valgę girą? Ne gėrę, o valgę. Aš jau esu. Graikijoje. Graikų nacionaliniai kebabai vadinasi „gyros“. Turiu pasakyti, kad jie man patiko kur kas labiau nei lietuviškieji. Juos graikai gamina su bulvytėmis fry, kur kas įvairesnėmis daržovėmis ir skanesniu padažu. Vieno kaina 2,50 Eur. Net Vilniuje džiaugiesi už tiek pavalgęs, o ką jau kalbėti apie Korfu. Tai buvo pigiausias mūsų pasimaitinimas. Ir vienas iš skanesnių. Reikėjo matyti kaip gyrų pardavėjas juos gamino. Vieną padaro mažiau nei per minutę. Va čia tai greitis! Lietuvoje nebuvau tokio matęs!

Belaukiant Godo

Balandžio 10 d. vakaras, paskitinė naktis  Kašiopyje

Visgi, gal reikia vilos savininkui paskambinti, juk kažkaip negražu išvykti nesumokėjus. Na gal jam ir nelabai reikia mūsų pinigų, nes per tas tris dienas jis taip ir nepasirodė, bet aš tai norėčiau išsaugoti gerą lietuvių reputaciją užsienyje.Paskambinau. Jis pažadėjo gan greitai ateiti. Pasidarėm salotų. Aš dar iškėliau klausimą ar salotos sulauks vilos šeimininko? Deja. Salotos šeimininko nesulaukė. Tada nusiplovėme braškių, o Vaida įsipylė vyno. Patogiai įsitaisėme terasoje ir ėmėme laukti šeimininko, kurį pavadinome Godo, kaip toje garsiojoje absurdo pjeseje, nes kuo toliau, tuo labiau, situacija ėmė darytis panaši į absurdą. Godo dosnus. Kaip jau pasakojau, jo sklype auga citrinos. Aišku jis neprieštaraus jei kokią nusiskinsiu ir išsispaudęs sultis pasidarysiu gaivaus gėrimo. Ne, Godo neprieštaravo. Kaip jis prieštaraus, jei gal apskirai jo nėra? O jei ir yra, tai gal jis šį vakarą neateis? Jei taip, taip kaip jam reikės atiduoti pinigus? Taip ir leidom tą pusantros valandos iš lėto valgydami braškes, gurkšnodami kas vynuogių, o kas citrinų sultis ir svarstydami, kas yra tas paslaptingasis Godo. Įsitempdavome kiekvieną kartą išgirdę mašinos ar motorolerio burzgimą. Bet, kad ir kiek jų pravažiavo, Godo tarp jų nebuvo. Aišku, mažai tikėtina, kad to žmogaus vardas iš tikrųjų yra Godo, bet mes vis tiek svarstėme, kad atidavus pinigus tarp jo ir mūsų galėtų įvykti toks pokalbis:

– By the way, what is your name?

– My name is Godo…

Nuo jūros ir toliau dvelkė vėsuma, kuri jau nebebuvo maloni. Godo vis dar nesirodė. Ir jau atrodė, kad malonų susitikimą teks nukelti rytojaus rytui, išgirdome balsą:

– Hello, my friends! How are you today?

Ir pamatėme iš tamsos išnyrantį tą patį plikį, kuris patį pirmą rytą spoksodamas į mūsų kambarį, pasisveikino tokia pačia fraze. Amžiaus jis buvo nenuspėjamo, bet kaip vėliau iš visko nustatėme jam turėtų būti virš penkiasdešimt. Vis dėl to braškės (ir mes) sulaukėme Godo!

– Labas vakaras, – angliškai atsakiau, – jau galvojom, kad jūs nepasirodysite!

Taip visiškai lengvai užsimezgė pokalbis. Pasirodo, Godo plepaus būta. Užsieniečiai būna labai lengvai nuspėjami. Prisistačius, kad esi iš Lietuvos, truputį labiau atkutę pradeda kalbėti apie krepšinį, o po to klausti ar lietuvių kalba nėra panaši į rusų. Taip įvyko ir į šį kartą. Truputį pakalbėję apie Jasikevičių ir Žalgirį, sulaukėme klausimo ar lietuvių kalba nėra panaši į rusų. Šitas klausimas truputį sunervino, bet po to Godo reabilitavosi ir netgi mūsų akyse įgavo visai neblogą reputaciją. Paaiškinome, kad mūsų kalba yra labai sena ir net panašesnė į lotynų, nei į rusų. Pasiūlėme jam atvykti į Lietuvą. Godo atsakė, kad Lietuvoje dar nėra buvęs, o tik Lenkijoje. Man užsiminus, kad Lietuva ir Lenkija kadaise turėjo bendrą valstybę, Godo neatrodė nustebęs:

– Žinau. Jūs kartu su jais švedus nugalėjote!

Graikas, žinantis vieną iš įsimintiniausių lietuvių mūšų. Toks žmogus tikrai vertas pagarbos! Vėliau aptarėme ne tik senovės lietuvių, bet ir pačių graikų pasiekimus. Godo didžiuojasi savo šalies pasiekimais antikos laikotarpiu: filosofais, rašytojais, skulptoriais. Anot jo, dabar graikai kvailesni, nei buvo tada. (Gal ir tiesa, nepuoliau ginčytis). Godo išsakė nemažai kritikos dabartinei Graikijos valdžiai – viskas blogai, išskyrus Graikijos švietimo sistemą, ji labai gera, na, aišku, galėtų būti dar geresnė, jeigu vaikus antikinės filosofijos pamokytų. Nemoko. Senosios graikų kalbos moko, o štai filosofijos ne. Todėl Godo turi sukaupęs didelę antikinių raštų kolekciją tam, kad jo vaikai galėtų gilintis į senovės Graikų filosofijos veikalus.

– Na ir Lietuvos mokyklose nemoko antikinės graikų filosofijos, tik literatūrą, – tariau.

– Jus moko graikų literatūros?

– Taip!

Matėsi, kad šie mano žodžiai Godo labai pradžiugino. Graikai vaikus moko ne tik senosios graikų, bet ir anglų kalbos. Ir ją nori išmokyti tobulai, todėl daugelis graikų savo vaikus siunčia studijuoti į Angliją arba Ameriką. Godo ne išimtis. Pats studijavo ekonomiką Anglijoje, vėliau 1,5 metų gyveno Australijoje. Ir savo vaikus iškomandiravęs į Angliją.

– O jeigu jie negrįš? – paklausiau.

– Na ir kas. Norės grįš, norės negrįš, čia jų reikalas.

Kiti graikai siunčia savo vaikus mokytis į Italiją. Ir ne vien dėl to, kad ji netoli. Daugelis jaučia nostalgiją tiems laikams, kai Korfu sala priklausė Venecijai, todėl ir nenori nutraukti tų saitų. Dar kiti graikų jaunuoliai studijuoja Maskvoje. Kodėl? Todėl, kad išmoktų rusų kalbą ir ja susikalbėtų su rusų turistais, kurių čia vis gausėja. Kaip jau, sakiau Godo nemėgsta Graikijos valdžios. Anot jo, visi jie vagys. Graikai, vargšai, moka pačius didžiausius mokesčius, o valdžia viską iš jų pavagia.

– Prisimenu, – pasakiau, – prieš dešimt metų pas jus labai blogai buvo.

–Ne, prieš dešimt metų taip blogai nebuvo, kaip yra dabar.

(Vėliau, jam išėjus pasvarstėm – na, aišku, kur gi ne. Prieš krizę graikai beveik visai mokesčių nemokėjo, o dabar kai Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Sąjunga privertė Graikiją griežčiau kontroliuoti mokesčių surinkimą, tai visi baisiai nepatenkinti).

Kažkaip netyčia leptelėjau:

– Tai ir jūs slepiate mokesčius?

– Ne aš už šitą vilą mokesčių neslepiu, nes ją galima užsisakyti internetu. Mokesčių inspekciją viską mato.

Bet Godo turi dar dvi vilas, ir kaip supratome – tikrai ne visas pajamas rodo. Be to, kai pasakėme, kad dar norėtumėme atvažiuoti, jis pasiūlė elektroniniu paštu kreiptis tiesiai į jį, sakė, kad mums galės pritaikyti nuolaidą.

– Atvažiuosime ne tik mes abu, bet dar ir vaikus atsivešime, – tarė mano žmona.

– Būtinai atsivežkite! Čia labai saugu. Matėt – pas mus vaikai vieni vaikšto. Tėvai nueina paplūdimį, o vaikai ramiai sau vaikštinėja po prieplauką.

– Kad pas jus saugu supratome, kai jūs palikote raktus apartamentų duryse.

– Taip. Pas mus zero crime. Juk nematėte čia nei vieno policininko. Gali mašinoj palikti raktelius ir niekas jos nenuvarys.

Šiame pasakojime dažnai miniu Albaniją. Sugalvojom, kad nuo šiol Albanija yra mano svajonių šalis. Kai apie tai užsiminiau Godo, jis pasakė:

– Albania is a rough country. (Albanija yra grubi šalis).

– Kodėl?

– Na, jeigu nori pamatyti kaip žmonės gyveno prieš 200 metų, tai važiuok į Albaniją?

– Negi, tikrai?

– Na, gal ne prieš 200 metų, bet panašiai. Aš ten buvau 1991 metais, tai viskas atrodė, kaip Graikijoje kokiais 1920 metais.

Čia jis truputį persūdė, nes kaip vėliau pats papasakojo ir pas juos civilizacija atėjo gan vėlai. Elektrą Kašiopyje (beje pats Godo irgi iš Kašiopio) įvedė tik 1968 m., pirmas televizorius ten atsirado 1970 metais. Net Giluičiuose visa tai įvyko keliais metais anksčiau! (Nėr ko norėt – kalnuotoje saloje kur kas sunkiau įvesti elektrą, nei Lietuvoje, kuri, anot Godo, yra labai plokščia). Net kelio Korfu salos gyventojai normalaus neturėjo, o į sostinę ir Kašiopio plaukdavo laivu. Kelionė trukdavo tris valandas. Kiti jodavo arkliu. Dar viena transporto priemonė buvo asilas. Juo Godo dėdė (restoranėlio savininkas) naudojosi net iki 1985 metų. Ant asilo kupros sudėdavo alų, kolą ir taip gabendavo į savo restoranėlį. Turistams toks vaizdas sukeldavo nuostabą, todėl jie vargšą gyvuliuką dar ir fotografuodavo. Taigi, Godo vaikystėje graikai dar daug ką dirbdavo rankomis. O dabar nedirba. Ne tik rankomis, bet ir šiaip sunkių darbų. Tai už juos daro albanai. Pasirodo, ne graikus matėme dirbančius statybose. Ten buvo albanai, kaip ir žemės ūkyje, virtuvėse, prie akmenų.

– O tai ką tada dirba graikai?

– O graikai dirba kitus darbus…

(Hmm… Įdomu kokie tie kiti darbai?)

– Bet pas jus tokia didelė bedarbystė ir dar dirba albanai? – paklausiau.

– Taip, mano drauge. Graikijoje yra 2 milijonai bedarbių, bet sunkius darbus dirba 1,5 milijono užsieniečių. Graikai yra tinginiai. Jie tik verkšlena, kad neturi darbo, bet neina dirbti. Aišku ne visi. Kas nori, tas susiranda. Štai pavyzdžiui – aš turiu net du darbus!

– Ir ką jūs dirbate?

– Aš Kašiopio centre turiu parduotuvėlę ir esu nardymo instruktorius. Organizuoju nardymo kursus ir dar samdau 20 kitų instruktorių! Ir kur tik tas Godo nėra nardęs? Jis su ekspedicija netgi dalyvavo „Titaniko“ brolio laivo „Britanic“ paieškose. Jį, aišku, rado, o filmuota medžiaga buvo perduota „National Geografic“ ir „History chanel“. Ar dar prisimenate mano tikslą dėl kurio aš atvažiavau į Korfu? Taigi – dėl Korfu sąsiaurio išminavimo bylos! Apie tai užsiminiau ir vilos šeimininkui Godo. Aišku, kad jis žino apie tokią bylą! Viskas vyko čia prie Kašiopio. Jūroje, maždaug per vidurį sąsiaurio mažoje salėje yra kadaise britų pastatytas švyturys. Jis puikiai matosi iš viso Kašiopio. Nors antras pasaulinis karas jau buvo pasibaigęs ir kariavusios valstybės susitarė sąsiaurį išminuoti, albanai šiam susitarimui nepakluso ir vis tiek iš naujo užminavo savo sąsiaurio pusę – nuo švyturio iki Albanijos. Britų karo laivai ramiai sau plaukė sąsiauriu ir staiga: BA BACH! Užplaukė ant minos ir sprogo. Tai įvyko 1946 metais.

Po daugelio metų Godo nardė ir būtent jis rado nuskendusį Britų karo laivą! Filmuotą medžiagą, aišku, perdavė kariniam Britanijos laivynui. Jei norit, viską galite pasižiūrėti internete.

Ech, Godo… Moku aš naudotis internetu. Per tą incidentą nei vienas iš dviejų tuo metu plaukusių britų laivų nenuskendo, tik buvo stipriai apgadinti.

Pokalbis užsitęsė ilgiau nei tikėjausi. Ėmė darytis šalta. Tai ir tariau Godo:

– Now I am ready to give you money! (Dabar aš jau pasiruošęs jums duoti pinigus).

Ši frazė labai pralinksmino Godo. Žvengė net išsijuosęs. O pinigų ir toliau nesiruošė paimti. Plepėjomės toliau ir dar gan ilgai. Godo pasakojo, kad pas jį apsistoja labai daug lietuvių, ir šiaip žmonių vos ne iš viso pasaulio. Net iš Turkijos.

– Net iš Turkijos? – nustebau. – Juk jūs su jais nesutariate. Tai kaip juos aptarnaujate?

– Paprasti turkai – žmonės geri. Tik jų valdžia bloga.

– Blogesnė net už Graikijos?

– Aišku, kad blogesnė. Tai pati blogiausia valdžia.

Aš pasidomėjau ar yra Graikijoje dar yra tokių pajūrio vietų, kuriose dar nėra turistinės. Godo pasakė, kad tokių vietų dar yra daug, bet ir ten vietiniai draugiški, o maistas skanus.

Kai Godo paskambino duktė, jis visgi prisiminė, ko čia atėjo ir kad reikia grįžti į namus. Pagaliau atėjo tas iškilmingas momentas, kurio aš taip laukiau. Aš atidaviau pinigus! 160 eurų už keturias naktis. Nedaug palyginus su pačiu sezono įkarščiu, tada mūsų apartamentai kainuoja dvigubai daugiau. O virš jų esantys dar prabangesni apartamentai, kuriuose gali tilpti 8 žmonės, vasaros metu kainuoja po 500 eurų už naktį.

Kai Godo atidavinėjau savo eurus, paklausiau ar jis nekolekcionuoja eurų monetų, nes aš kaip tik turiu lietuviškų.

– O ne! Jokiu būdu. Aš nekenčiu eurų. Graikija padarė didelę klaidą, kad įsivedė eurus. Viskas pabrango 3,5 karto. Europos centrinis bankas padarytas pagal Vokietijos centrinio banko modelį. Dabar vokiečiai viską reguliuoja ir kitoms šalims tai negerai. Graikai patys turėtų turėti eurų emisijos teisę!

Vėliau, kai Godo išėjo, aptarėme ir šį klausimą. Taip, teisingai! Reikia suteikti graikams teisę patiems „spausdinti“ eurus! Įdomu, kiek jų prispausdintų? Ne tik patiems užtektų, bet dar ir visas skolas grąžintų!

Visgi – Godo nėra Godo. Tikrasis jo vardas yra Angelo. Tokį jo vardą pamačiau kai jis užrašė savo emailą. Na Godo (vardas originalioje pjesėje sukurtas pagal God – Dievas) ir Angelo, tikrai yra kažkuo susiję.

Bandžiau ieškoti Angelo „Britanic“ laivo tyrėjų ekspedicijos puslapyje. Neradau. Neradau ir nardytojo vardu Godo. Matyt buvo labai gerai užsislaptinęs. Ir panašu, kad jis yra tik samdomas Corfu divers nardymo instruktorius, o ne pats juos samdo. Na ir kam reikėjo kabinti mums makaronus patį pirmąjį pažinties vakarą?

Na bet vis tiek, ačiū, tau – Godo už puikius apartamentus. Ačiū už diskusijas apie filosofiją, istoriją ir politiką. O svarbiausia – ačiū, kad apskritai tavęs sulaukėm!

 

 

Vėl sostinėje

Balandžio 11 d.

 

Deja, vakare jau išskrisim atgal į Lietuvą. O ką veikti iki to laiko? Aišku, kad pasivaikščioti po Korfu sostinę! Tik, kaip jau tapo įprasta, pažadėjome vienas kitam, kad šį kartą tai tikrai toli neisime. Be to, dar tos kuprinės… Baisiai nepatogu jas visur tįsiotis.

Gan greitai radome išeitį – Korfu autobusų stotyje yra patalpa, kurioje saugo turistų lagaminus. Kai į ją nuėjau pasiklausti ar galėtų pasaugoti ir mūsų kuprines, cigaretę rūkantis vyras kažkodėl nenudžiugo mane pamatęs.

– Kiek kainuoja dienai palikti kuprinę? – paklausiau.

– Nieko.

– Kaip tai nieko?

– Na nieko. Tiesiog palik čia ir viskas.

Palikom, o kur mes dėsimės? Juk dar visa diena prieš akis. Aišku vertingesnius daiktus tampėmės kartu su savimi. Nepavogė. Grįžę viską radome taip kaip palikome.

Kodėl graikai už tokią paslaugą neima pinigų? Pasvarstėme, kad gal paslaptis labai paprasta. Tikriausiai ta patalpa iš tikrųjų nėra skirta saugoti daiktams. Tai greičiau siuntų skyrius, bet kai jau visi prašo, tai jie paima ir daiktus pasaugoti. O kadangi atsakomybės prisiimti nenori, tai ir pinigų už tokią paslaugą nereikalauja.

Vėl sulaužėme pažadą daug nevaikščioti. Aišku, tą dieną po miestą nemažai važinėjomės autobusu, bet kojoms našta ir vėl buvo pakankama. Aplankėme vieną iš Korfu simbolių, esančių ant daugelio suvenyrinių magnetų, – dvi mažas saleles, esančias jūroje visai netoli oro uosto. Tos salelės ypatingos tuo, kad jose yra mažos ortodoksų koplytėlės. Jei nenori pirkti ten pardavinėjamų suvenyrų, tai gali užvertęs galvą žiūrėti kaip leidžiasi Ryanair‘o lėktuvai. Arba grožėtis jūra, kuri ir čia nuostabi.

Išalkome, todėl vėl užsukome pas tą patį gyrų pardavėją, kaip ir vakar.

– Mes buvome pas jus vakar, – užsisakydamas gyrą su souvlaki, pasakiau jam.

O jis įsmeigęs į mane savo aštrų žvilgsnį, atsakė:

– Taip, prisimenu jus.

Sprendžiant iš akių skvarbumo, jis tikriausiai visus prisimena. Galėtų dirbti žvalgyboje arba bent oro uoste. Nes ten pasus tikrinę pareigūnai į mus net akių nepakėlė.

Sulipome į lėktuvą. Keleiviai beveik visi tie patys, kaip ir skrendant į priekį, tik jie kur kas labiau įdegę…

Posted in Kelionės | Leave a comment

Atostogos 2006

Prieš 10 metų per Mindaugines plaukėm baidarėmis Šalčios upe. Po žygio gimė laiškas draugams. Jį siunčiau tada, kai Facebooku naudojosi tik labai nedaug žmonių visame pasaulyje. Kaip nepatogu, nes reikėjo kiekvienam išsiųsti po atskirą laišką.

Tai va, o čia tas laiškas:

Sveiki, aš esu Vilius. Man 25 metai. Paprastai aš dirbu darbe, bet dabar yra toks nepaprastas metas, kai aš atostogauju.

Žmonės sako, kad gera pradžia pusė darbo. Laimei, jog tai taikoma tik darbui, o ne atostogoms. Štai po gerų pirmų dienelių, aš visai nejaučiau, kad jau būtų praėję pusė atostogų. O pradžia buvo tikrai gera. Argi gali būti blogas laiko praleidimas trijų dienų žygis baidarėmis Šalčios upe? Rašydamas laišką, labai norėčiau išsiversti be banalių frazių, kad išvyka baidarėmis buvo „nereali“, „faina“ ir t.t. Tai – savaime suprantama. Nes kai oras įkaitęs iki 30 C, o aplink vaizdingi kraštovaizdžiai, tai kitaip ir būt negali! Nepaisant šių mano paminėtų „banalių“ dalykų, keliaudamas dėmesį koncentravau dar ir į spalvingas asmenybes, plaukiančias kartu su manimi. O jų tarp 25-ių turistų išryškėjo tikrai ne viena. Štai, kad ir tokia juodaplaukė gražuolė. Ji ramiausiai baidarėje lakavosi nagus, o jos vaikinas „tik“ iš visų jėgų mosikavo irklais. Na žinot, upė pasitaikė tokia „truputį“ sraunoka,“šiek tiek“ vingiuota ir su „keliais“ užvirtusiais medžiais. Aš, mano baidarės porininkė ir dauguma žygyje dalyvavusių žmonių, pirmą kelionės dieną, o tai buvo ne tokia jau ir vėsi Mindaugo karūnavimo diena, net nepajutom, jog buvo karšta. Išvartų (tiksliau užvartų) upėje buvo tiek, kad kas kokia 15 min. tekdavo šokti iš baidarės ir ją perkelti per kokį visą upę užtvėrusį rąstigalį. Tačiau ant gražuolės rūbų net lašelis nebuvo užkritęs. Jos bičas tikriausiai yra koks nors džiovytas Švarcnegeris, kuriam vieni juokai per medį permesti baidarę, su joje sėdinčia mergina.

Buvo ir daugiau visokių veikėjų. Pavyzdžiui kitas vaikinas vietoj gražuolės į baidarę pasiėmė šunį. Spėju, kad šiam jaunuoliui kelionė buvo kur kas lengvesnė nei tam džiovytam Švarcnegeriui… Visi kelionės dalyviai su šuneliu greitai susidraugavo. Lordas tikriausiai būtų tapęs kompanijos siela, tačiau turėjo rimtų konkurentų. Vienas toks – tai žmogus liaudyje pramintas „44-u“, nes jo maikutės numeris buvo 14, žalios izoliacijos pagalba tapęs 44. Keturiasdešimt ketvirtas žinojo daug anekdotų ir mielai jais dalindavosi vakare prie laužo. Tikriausiai galvojat, kad jis tapo kompanijos siela? Ne, jūs neteisūs. Kitas vaikinukas anekdotų žinojo dar daugiau. O prisiminti juos padėjo išgertas alkoholis. Mačiusieji šį žmogelį blaivų, sakė, kad iš jo ištraukti bent vieną žodį yra pakankamai sunku. Spėju, kad jis buvo pradėjęs gerti dar prieš žygį, o jam baigusis dar nebuvo spėjęs išpagirioti, nes visas tris dienas nenutilo. Ir netik porino anekdotus, bet ir karštai palaikė Brazilijos rinktinę, o jam nepritariantiems siūlė pasantykiauti oraliniu būdu. Taip, jis tikras futbolo fanatas. Net jo kepurė buvo futbolo kamuolio formos. Tik vakarais ją vaikinukas, kažkodėl, iškeisdavo ją į tubateiką, todėl kelionės kolegų buvo pramintas „Habybiu“. Tačiau, kai kolegos, padauginę alkoholio, užsimiršdavo, jį vadindavo truputėlį trumpesniu vardu… Taigi Habybis pirmavo visur, ir net, kas keisčiausia, irkluodamas baidarę bei apsiversdamas su ja. (Man pasisekė- mūsų baidarė nei karto nevirto). Habybis išprovokavo nevienas lenktynes ar pasišlakstymus „vėsiu“ upės vandeniu, kuriuose ir man teko sudalyvauti. Tik negalvokit, kad plaukiau su banda kažkokių alkoholikų ar upių chuliganų. Mano kompanijos daugumą suarė žmonės, turintys mokslinius laipsnius, tokie, kaip doc. Dr., ar net prof. Habil. Dr. Tik aš ir dar keletas asmenų, buvo eiliniai, magistrantūrą baigę žmogeliai.

Kaip matot – kelionėj netrūko nieko – nei ekstremalių situacijų, nei linksmų žmonių, nei gero oro ar maisto…

Grįžęs iš žygio, pajutau, kad man ima trūkti gamtos, irklų bei vandens. Netrūko tik karšto oro. Jo tomis dienomis Lietuvoj netrūko niekam. Netrūko net vyšnių, nes tomis dienomis dar nežinojau, kad jos jau išnokę… Taigi, neilgai svarstęs, nusprendžiau pakeisti dislokacijos vietą. Išsikrausčiau į kaimą prie ežero. Kiek tik oras leido, kiekvieną dieną sąžiningai imdavau į rankas irklus ir atlikdavau irstymosi valtimi bei maudymosi ritualą. Kartais netgi žuvis įtraukdavau (tiksliau traukdavau) į šį reikalą. Esu užkietėjęs nuogalius, todėl propaguodavau šias idėjas Dzūkijoj, tik gaila, kad jomis nedaug kas užsikrėtė, nes manęs niekas nematydavo…

Leisdamas dieneles kaime tapau dar ir naujos religijos išpažinėju- vyšnaitu. Jų skynimo ir valgymo ritualą atlikdavau taip pat sąžiningai, kaip ir irklavimo bei maudymosi. Galvojau, kad esu išskirtinis, bet vėliau pastebėjau, kad vyšnaizmas tapo n-tąja Lietuvos religija po krepšinio. Pasirodo, ne aš vienas padėdavau tėveliams kaupti uogienės atsargas žiemai…

Nors laišką rašiau būtuoju laiku, bet drąsiai tą patį galėjau daryti ir esamuoju, nes linksmybės vis dar tęsiasi! Aš vis dar šokinėju stačia galva iš valties į ežerą, vis dar matau juodas vyšnias ant žalio medžio ir užsimerkęs prieš savo akis…

Posted in Be kategorijos | Leave a comment

Ilgos eilės prie parduotuvės durų

Šitą parašiau dar gerokai prie „Lidl“ atidarymą, bet pasirodo labai aktualu ir dabar. Tiesiog vieną dieną domėjausi pirmosiomis pasaulyje spausdinimo mašinėlėmis.

 

Iš Aiškiaregio memuarų (1899- ieji)

 

Vienas mano draugas, paprastas mirtingasis dažnai mėgsta sakyti: „Ir nuojauta neapgavo. Ji niekados neapgauna.“ O štai aš, Didysis Pranašas, deja tuo pasigirti negaliu. Keista, ar ne? Juk iš pirmo žvilgsnio turėtų būti atvirkščiai. Ėch, kiek kartų mane nuojauta yra apgavusi! Ką ten apgavusi, suvedžiojusi ir palikusi kvailio vietoje.

Devyniolikto amžiaus antra pusė. Išradimai pylėsi vienas po kito ir galo nebuvo matyti. Galbūt dėl to, kad tuo metu dar niekas nebuvo pasakęs frazės, kad ateityje daugiau jokių išradimų nebus, nes jau viskas, ką buvo galima išrasti, jau išrasta. Oi palaukit, ką aš čia kalbu? Tokios frazės apkritai joks svarbus žmogus nėra pasakęs, tai tik dar vienas mitas, kurio niekaip negalima išguiti.

Laukiau to ryto. Jau labai seniai buvau jį suplanavęs. Aš mėgstu sudaryti darbotvarkę daugeliui metų į priekį, nes esu labai užimtas žmogus. Dar gerokai iki 1870 metų pamačiau viziją: prie uždarytos parduotuvės nusidriekusią eilę, tikriausiai kelių kilometrų ilgio. Jauni ir seni laukė kažko svarbaus. Naujo išradimo, kuris pakeis jų gyvenimus. Kai kurie buvo pasistatę net palapines, nakvojo net po kelias dienas. Kiekvienas norėjo būti pirmas.

Kadangi tuo metu kai mane aplankė šitas regėjimas pasaulyje visi varžėsi, kas pagaliau sukurs ir pradės prekiauti spausdinimo mašinėlėmis, aš ilgai nesvarstęs, sumojau, kad ta ilga eilė kaip tik ir bus prie spausdinimo mašinėlių.

Nemėgstu stovėti eilių gale, nes gaila brangaus laiko. Kai tik iš man vienam prieinamų šaltinių sužinojau, tikslų laiką ir vietą — kada ir kur danų išradėjas Rasmusas Mallingas-Hansenas Kopenhagoje pradės prekiauti savo sukonstruotomis spausdinimo mašinėlėmis, kaip vėjas nuskuodžiau prie parduotuvės, kad bučiau pirmas. Buvau ten dar gerokai prieš darbo valandų pradžią. Ir nusivyliau. Jokia eilė taip ir nesusidarė, pirkėjų buvo vos vienas kitas. Kadangi mašinėlių užteko visiems, paėmiau tris. Vieną darbui, kitą į savo asmeninę kolekciją, trečią pardavimui, kai ji jau pasidarys antikvarinė.

Gražus tai buvo įrenginys. Pavadinau jį ežiuku, nes visiškai nepanašus į spausdinimo mašinėles, kurias visi įpratę matyti. Kodėl ežiukas? Todėl, kad forma tokia, o klavišai kaip spygliai styro. Tik neilgai aš tą rašymo kamuolį naudojau. Todėl kai tik buvo galima įsigyti daiktą, kuris prasideda raidėmis Q W E R T Y, taip ir padariau. Tai įvyko JAV 1874 m. liepos 1 d.

O kaip gi su ta mano vizija, kurioje mačiau didelę eilę? Kai į galvos paštą atėjo ateities naujienų korektūros klaidų ištaisymas, sužinojau, jog ši pranašystė iki šiol nėra išsipildžiusi. Žmonės kaip bepročiai lauks vis naujesnio ir naujesnio prietaiso su prakąsto obuolio ženklu.

 

Apie pirmąją spausdinimo mašinėlę galima paskaityti čia: https://en.wikipedia.org/wiki/Hansen_Writing_Ball

Posted in Šiaip | Leave a comment

Malmė, finalinė diena Lunde

2016 m. kovo 11 d.

Švedijos vakarinę pakrantę pasiekiau kur kas greičiau nei ankstesnę dieną rytinę. Pusbrolis Nr. 1 važiavo į darbą tai pametėjo ir mane, todėl Malmėje atsidūriau anksti ryte. Apie Malmę galima rasti nemažai informacijos, pvz. kad ten vyko Eurovizijos konkursą. Kitos žinutės, deja, ne tokios linksmos. Labai daug imigrantų gyvena socialiniuose būstuose, o į tuos rajonus geriau kojos nekelti, nebent nori patirti kokių nors nuotykių. Spindesys ir skurdas.

Pusbrolis mane išleido buvusio uosto teritorijoje, kur pastatytas aukščiausias Skandinavijoje dangoraižis – „Turning Torso“. Aplink jį išsimėtę ir mažesni gyvenamieji namai. Spėju, kad tai ne socialiniai būstai, o pakankamai geras pajamas gaunančių žmonių rajonas. Jauku ten. Būstą galima rinktis pagal pomėgius: nori buto – imk butą, nori namo ar kotedžo – prašom, tik pinigus mokėk!

Kai nuvykstu į Malmę, turiu būtinai aplankyti tam tikrus objektus. Pats svarbiausias iš jų – legendinė Malmės pirtis. Tą žvarbų 2002 m. gruodį į ją užklydau pirmą kartą. Pravėręs duris pamačiau visiškai nuogus diedus. Man iš karto susišvietė, kad čia ne vien maudytis susirenkama.  Tačiau iš tikrųjų jokios egzotikos čia nėra, nes Švedijos pirtyse nuogi vyrai ir moterys kaitinasi atskirai. Kad ir kaip ten bebūtų, kai pasiekiu Malmės pirtį, tai kelionę į Švediją laikau pasisekusia. Kiti mano mėgstami Malmės centro objektai yra malūnas ir muzikantų skulptūros.

Malmė keičiasi. Net nuo 2012 m. pokyčiai akivaizdūs. Prie senoviško jūrininkystės universiteto pastato prilipintas ultra modernus priestatas, netoliese guli milžiniškas laivo propeleris, kurį universitetui padovanojo japonai. Centrinė geležinkelio stotis labai išsiplėtusi, bet ne į šonus, o į gylį. Net pistoletas užrištu vamzdžiu ir tas perkeltas į kitą vietą. Kas nežino – tai ne tikras šautuvas, o 1985 m. skulptūra „Non violence“ (Malmėje yra originalas, visur kitur kopijos). Deja, pacifistus turiu nuvilti, nes kaip išaiškino gerai reikalą išmanantys žmonės – net ir iš tokio ginklo įmanoma šaudyti.

IMG_7323

 Kadangi pabuvojau tik pačiame miesto centre skurdo nemačiau. Tik spindesį.

O po to vėl iškeliauvau į Lundą, antrą ir paskutinį kartą šioje kelionėje. Kol laukiau pusbrolio Nr. 2 aplankiau kitą teisės fakulteto pastatą. Kai studijavau magistratūroje mėgau lošti prie ten esančių kavos aparatų. Kiekvienas lošimas būdavo sėkmingas. Įmetęs pinigėlį, laimėdavau ne tik kakavos stiklinę (kavos aš negeriu), bet dar ir krūvą monetų. Kiekvieną kartą artindamasis prie to aparato vis bijodavau, kad sėkmė vieną kartą nuo manęs nusigręš ir aš liksiu tuščiomis kišenėmis, kaip ir tie vargšeliai, turintys liguistą potraukį azartiniams lošimams. Tada, tais tolimaisiais 2004 metais taip neatsitiko. Tada ir saulė skaisčiau švietė ir kakava kainavo 2 kronas (apie 20 euro centų). Dabar viskas blogiau: kakava kainuoja 5 kronas (apie 50 euro centų), o mane nustojo lankyti sėkmė. Į reikiamą skylutę įmetęs 10 kronų neišgirdau taip širdžiai mielo monetų žvangesio kai yra išmokamas laimėjimas, o tiksliau sakant išduodama grąža. Pagelbėti atskubėjusi studentė pasakė, kad kavos aparatas grynųjų jau nebepriima, galima atsiskaityti tik kortele. Ot laikai atėjo! Na gerai, naudosiu kortelę. Ir štai! Pasigirdo džiaugsmingas aparato ūžimas! Deja, išsvajoto gėrimo puodelis taip ir nepasirodė. Dar 5 kronos į balą. Taip, į balą, nes kai po kelionės pasižiūrėjau sąskaitos likutį, pinigai buvo nuskaičiuoti, bet paslauga taip ir nesuteikta. Veikiantį kavos aparatą radau trečiame aukšte. Pagaliau – išleidęs 20 kronų – išlošiau stiklinaitę kakavos. Skonis per tuos 12 metų nei kiek nepasikeitęs! Nepatikėsit, bet tais laikais kai man dar sekdavosi, esu išlošęs net juodųjų serbentų gėrimo stiklinę.

Kai atvyko pusbrolis Nr. 2, puoliau jam aprodinėti visą Lundą. Neperdedu. Miestą perėjom nuo vieno krašto iki kito ir dar po centrą gerokai pasimalėm. Mus abu labiausiai sužavėjo „Faculty of science“. Mokslo fakultetas! Čia tai bent! Prisimenate kai rašiau apie Harį Poterį? Svajojau, kad jis įkurtų genijų ir visų galų meistrų universitetą. Pasirodo tokia įstaiga ištikrųjų egzistuoja! Pavydžiu jos absolventams. Su tokiu diplomu atviros visos durys! Įdomu ar griežti atrankos  kriterijai? Ar daug ten studentų? O gal pastate tik vienas dekanas sėdi, nes niekas neišlaiko stojamųjų? Užeiti pasiteirauti kažkaip neišdrįsome.

Kai buvau studentas savo kompo neturėjau. Todėl pasiėmęs kambarioko praėjimo kortelę magistrinio eidavau spausdinti į technikos fakulteto (LTH) E pastatą. Ten labiausiai patiko du dalykai: priestato statybos nuotraukos ir studentų baras Edekvata, kurio simbolis – geniukas Vudis. Geniuko Vudžio akys buvo paraudonavę ir aš galvodavau, kad taip yra nuo per ilgo mokymosi naktį (visai kaip mano). Pusbrolis mane nuleido iš padebesių pasakęs, kad tas geniukas tikriausiai buvo ko nors pavartojęs, o ne stropus studentas. Užėjęs į E pastato vidų viską radau savo vietose, tik paukštelis jau buvo išsiblaivęs.

Prisigyriau čia, kad Lunde beveik niekas nepasikeitę, bet kiek ilgiau pabuvęs supratau, kad taip nėra. Toliau nuo centro tiek daug naujų pastatų, kad kai kurias vietas net sunku pažinti. Pvz. nebėra legendinio Traukinio hostelio – jaunimo viešbučio, įrengto senuose traukinio vagonuose. Vietoje jo modernūs daugiabučiai. Ko norėti – kai buvo pastatytas tiltas per sąsiaurį, jungiantis Malmę ir Kopenhagą, šis regionas tapo vienu iš dinamiškiausiai besivystančių Skandinavijoje. Mačiau ir neigiamų pokyčių. Pvz. tamsiaplaukiai rudaakiai išmaldos prašytojai, kurių pilna prie kiekvieno prekybos centro net ir atokiuose rajonuose. Visi jie prašo paaukoti kažkokiam kilniam tikslui. Net plika akimi matosi, kad jie veikia organizuotai. Kad ir kokie būtų jų tikslai, aš tikrai neprisidėsiu prie jų finansavimo.

Vieną anekdotą buvau girdėjęs dar paauglystėje:

„Eina prisigėręs Sabonis namo, žiūri pinigas guli, pasiėmė tą pinigą, eina toliau – dar metras ir vėl metalinis pinigas guli, tas į kišenę ir toliau šutina. Grįžo namo, užmigo. Mama ryte kelia:

– Arvydėli, Arvydėli, vakar gėrei?

– Nu ne, mama…

– O tai kam tu tuos šulinio dangčius namo partysei?“

Lundo komunalininkai, matyt, jį irgi buvo girdėję, todėl nusprendė pritaikyti praktikoje ir du šulinio dangčius išliejo kaip 5 orių monetas. Gaila tik, kad juos parsitysęs namo niekur nebeišleisi, nes 5 orių monetos jau seniai išimtos iš apyvartos, o smulkiausia moneta dabar yra 50 orių.

IMG_7449

Lundo panorama

Nu ir nusivaikščiojom – vos kojas pavelkam! Laimei atvažiavo pusbrolis Nr. 1 mūsų pasiimti. Bandžiau jį išprovokuoti važiuoti trumpesniu keliu, bet ten stovėjo draudžiantysis ženklas.

— Kas nerizikuoja… – pradėjau aš.

— … to nenubaudžia policija! – mano sakinį užbaigė pusbrolis Nr. 2.

Beliko tik jiems pritarti.

 Kitą dieną mane abu pusbroliai pametėjo iki Ystado, iš kurio plaukiau į Bornholmo salą, bet tą istoriją jūs jau žinote.

Viskas. Čia paskutinė istorija apie Skandinaviją. Reikia vėl kur nors iškeliauti, kad ateitų įkvėpimas. Deja, jokia didesnė kelionė artimiausiu metu nenusimato.

Posted in Kelionės | Leave a comment

Skåne 2016 m. kovo 10 d.

I want to drive east coast to west coast,
Turn up my radio and set myself free.
(Dave Stewart „Heart of stone“)*

Pasiklausęs šitos dainos užsimaniau pervažiuoti kokią nors šalį nuo rytinės iki vakarinės pakrantės. Geriausia – Ameriką. Bet ką daryti jei ta Amerika toli? Ai, kadangi po ranka pirmiausia pasitaikė Švedija, tiks ir Švedija. Pervažiuosime, o kartu dar ir po Skånę pasidarysime. Įdomios tos skandinaviškos raidės – tai išbraukta o, tai a su burbuliuku. Å mano mėgstamiausia švediška raidė, nes ją vienintelę prisimenu kaip reikia tarti – [o].
Kokia tinkamiausia transporto priemonė tokiai kelionei? Gal Automobilis? Atrodė, kad taip. Deja, jis nieko nesiklausęs nuvežė pusbrolio sūnų (kartu ir mane) į vaikų darželį. Kadangi aš ir pats turiu vaikų, kuriuos kartas nuo karto nuvedu į darželį, tai ant Automobilio labai nepykau, o smalsiai apžiūrėjau vietą, kur vaikučiai praleidžia nemažai laiko. Skirtumų daug, bet labiausiai įstrigo tai, kad lovyčių viduje nėra, o auklėtinius įsuka į miegmaišį ir migdo lauke.
Paskui tas nenaudėlis Automobilis mus nuvežė prie pilies. Viskas ok, nes taip ir buvo planuota. Prie aplankytų turistinių objektų sąrašo užsidėsiu dar vieną pliusiuką. O po kelių minučių ir dar vieną. Taip aplankėme ir antrą pilį (dvarą), kuris buvo už kelių kilometrų. Ir tada iškilo dilema: Ar į facebuką kelti abiejų pilių nuotraukas iš karto, ar skirtingu laiku ir taip sukurti iliuziją, kad aš labai intensyviai keliauju po pasaulį ir aplankau daug įvairių vietų. Mums taip besvarstant atsidūrėme toje pačioje vietoje, kur ir pradėjome keliauti – pusbrolio namuose. Kadangi Skånėje dar liko 74 neaplankytos pilys, dvarai ir tvirtovės, todėl visus apgaudinėsiu kada nors vėliau.
Kai pusbrolis baigė kiaušiniauti (čia ne koks nors velykinis užsiėmimas, o tiesiog toks darbas), nutarėme pakrutinti dar vieną transporto priemonę – Keturatį. Gal jis nuneš mus prie Baltijos? Deja, žvėrelis buvo nelabai prijaukintas, todėl lėkė ne ten kur norėjome mes, o ten kur norėjo jis. Taip netyčia, o gal ir tyčia atsidūriau tiesiai po vėjo jėgaine. Esate buvę tokioje vietoje? Ne, ne kur nors šalia, o tiesiai po mentėmis, kurios, atrodo, tuoj tuoj nupjaus galvą! Visgi gera lakstyti po lygius Skånės laukus. Kažkas toli Turkijoje moka nemažus pinigus už tokias pramogas, o aš čia važinėjuosi už dyką!

Po Keturačio dar išmėginome Traktorių, bet ir tas nuvylė: kelis kartus suvežiojęs į mišką malkų, parvežė mus atgal į sodybą.
Kai jau beveik viskas buvo išbandyta, nusprendėme pasikliauti pačia paprasčiausia Mašina. Būtent ji po kelių minučių mus ir nugabeno prie jūros. Tai, kas kad ne prie rytinės ar vakarinės pakrantės. Kai vaizdas gražus tiks ir pietinė! Kadangi kelias driekėsi pačiu pajūriu, įsivaizdavau, kad važiuojame kabrioletu, o vėjas plaiksto mano ilgus plaukus. Deja, čia ne Kalifornija, Mašina ne kabrioletas, o aš neturiu ilgų plaukų.
Ystade į vieną įstaigą, kurios pavadinimo, saugodamas savo reputaciją, neminėsiu, užsukome pavalgyti. Joje ir kaip ir kitur šioje kelionėje stengiausi kalbėti švediškai – sakiau hei (labas) ir tak (ačiū). Pernai rašiau, kad man labai sunku priprasti prie eurų. Ir kai paėjus metams jau pagaliau pripratau prie mažesnio atlyginimo ir, aišku, prie mažesnių kainų, Švedijoje vėl teko susidurti su atvirkščiu iššūkiu: tikriausiai daug kam pasišiauštų plaukai kai už buteliuką kolos reikėtų sumokėti 14,50, už kelis bananus 15,11, o už du didelius burgerių kompleksus net 141. Per daug neišsigąskite 1 Euras – 8,93 Švedijos kronos.
Ir štai mes rytinėje Švedijos pakrantėje! Simrishamnas mielas miestelis, bet gyventi jame nenorėčiau! Šalta, po galais! Gal reikės kada nors čia vasarą užklysti, kai nepūs tokie stiprūs vėjai nuo jūros.
Labai norėjau pamatyti Stenshuvudo nacionalinį parką – didelį kalną išsikišusį į Baltiją. Mašina paklausė mūsų ir nuvežė ten. Patiko, buvo verta. Nusileidome į patį paplūdimį. Daug kam pasirodys keista, bet Švedijoje prie jūros lankausi dažniau nei Lietuvoje. Nidoje paskutinį kartą buvau 2008 m., o Palangoje iš viso seniai – 1997 metais. O štai Švedijos pajūryje lankausi jau antrą kartą per keturis metus.

12983398_10153640051547199_5788621237823623080_o

Kivikas

Nuo Stenshuvudo kalno matosi nedidelis Kiviko miestelis. Vieta, kur anot mano grupioko švedo, spaudžia pačias skaniausias obuolių sultis. Nė velnio! Iš mūsų sodo obuolių jos kur kas skanesnės! Net ir dabar – rašydamas šį tekstą, turiu jų prisipylęs. Bet, turiu pripažinti, sodai aplink Kiviką gerokai didesni, nei mūsiškis Alytaus rajone.
Stipresnius gėrimus mėgstantys žmonės mielai pasiginčytų tiek su manimi, tiek su mano grupioku švedu. Ką ten kažkokie obuoliai? Pačios geriausios sultys yra iš rugių! Tik padistiliuoti truputį reikia. Ta proga apsilankėme dar viename Skånės miestelyje – Åhuse. Ten yra įsikūrusi Absoliuto rugių sulčių (dar liaudyje vadinamų šnapsu) spaudykla. Vėl ta Å raidė! O gal ten ne burbuliukas, o laipsnio simbolis? Tada viskas būtų logiška: Skåne-Åhus-40º!
Kaip jau ir norėjosi baigti kelionę, bet Mašina taip negalvojo. Ji per kalveles panašias į smėlio kopas visai netikėtai nugabeno mus į Kristianstadą – pas kitą pusbrolį. Su juo rytojaus dieną išvaikščiojau visą Lundą. Bet apie tai jau kitame pasakojime.

*https://www.youtube.com/watch?v=sBaKMpxw5_c

Posted in Kelionės | Leave a comment

Supermeno duona

Kino teatruose dabar rodo Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra. Panašiu klausimu ir aš esu pasisakęs 2004 m. liepą:
Mieli vaikučiai!
Jūs tikriausiai esate girdėję, kad Amerikos žemelėj gyvena toks dėdė. Supermenu jį vadina. O kodėl vadina, nežinau. Gal tikriausiai dėl to, kad ant mėlynų kelnių apsimovęs raudonus trusikus??? Ne, tikriausiai ne dėl to. Panašiau, kad dėl to, jog jis kartas nuo karto gelbėja pasaulį ir taip užsidirba sau duoną. Nelengvas tas supermeno gyvenimas, oi nelengvas. Ir duona nepanaši į pyragą, oi nepanaši. Tiesą pasakius, juoda ir kieta baisiausiai. Jūs paklausit manęs „kodėl?“ O pasakysiu taip: buvau ir aš toj Amerikoj. Ir sužinojau, kad ir Amerikoj nevisiems Amerika… Ten, kad prasimuštum reikia daug ir sunkiai dirbti. Ir pluša supermenas gelbėdamas pasaulį. Negana to, jis, kad prisidurtų pragyvenimui, laisvu nuo darbo supermenu metu, dirba Betmenu. Taigi, kartais mūsų herojus gelbėja pasaulį ištisas 24 valandas, septynis kartus per savaitę visiškai neturėdamas laiko laisvalaikiui, o tuo labiau darbui laikraščio redakcijoj, kaip rodo per televizorių.
Posted in Šiaip | Leave a comment

Bornholmas II dalis

Legenda sako, kad kai Dievas kūrė Skandinaviją, jam atliko visko po truputį. Todėl jis viską sumaišęs metė į Baltijos jūrą ir taip atsirado Bornholmo sala. Todėl čia galima pamatyti visko, ką geriausia turi šiaurės šalys: ir smėlėtų paplūdimių, ir aukštų uolų, ir pačių paprasčiausių lygumų. O kur dar švelnus jūrinis klimatas, dėl kurio vasaros būna tokios kaip pietuose, todėl gali augti tokie šilumą mėgstantys augalai kaip vynuogės?

Legenda bylojo tiesą. Rønne gatvelės kyla į gan aukštą jūros krantą, tačiau vos už miesto prasideda lygumos. Maždaug pusę laiko autobusas riedėjo plentu, vinguruojančiu per ūkininkų laukus. Jeigu nežinočiau, kad aš saloje, galvočiau, jog atsidūriau kur nors Švedijos ar Danijos kaime – kraštovaizdis niekuo nesiskyrė nuo žemyninės Skandinavijos dalies.

Kirtę beveik patį Bornholmo vidurį, toliau važiavome pajūriu. Vaizdas  tapo įvairesnis – vienkiemius pakeitė pakrantės miesteliai, o lygumas gan statūs uolėti krantai. Autobusas neitint plačiomis gatvelėmis kildavo į viršų, o po to leisdavosi žemyn. Atsirado namų su įdomios formos kaminais. Prisiskaitęs reklaminių lankstinukų, spėjau, kad ten tikriausiai žuvies rūkyklos. O jeigu jau prakalbome apie žodį prasidedantį šaknimi rūk-, tai rūkas baigėsi kažkur toli toli saulėtose Bornholmo lygumose. Deja, tai buvo tik iliuzija. Atvykus prie pilies jis vėl iš kažkur netikėtai atsirado. Ir štai stoviu prie žymiausių Skandinavijos griuvėsių, bet matau tik jų kontūrus. Girdžiu šniokčiant jūrą, bet net neturiu supratimo kur ji yra. Vaizduotei teks gerokai paplušėti, kad bent įsivaizduočiau kaip ten viskas atrodo gražią saulėtą dieną – tokią, kokią dar visai neseniai mačiau salos viduryje. Ėch, gal visgi reikėjo paklausyti pusbrolio patarimo?

Borholmas garsus savo virtuve, ypač patiekalais iš žuvies. Yra net gerą įvertinimą iš Michelin‘o gavęs restoranas. Vykdamas prie Hammershus pilies galvojau, kad jį rasiu būtent ten ir galėsiu rinktis iš penkiasdešimties skirtingų žuvies patiekalų. Deja, apšiurusi maitinimo įstaiga nepasirodė panaši į tą, kurioje neseniai būtų apsilankę Michelin‘o ekspertai. Užrakinta spyna ir džiaugsmingas užrašas „Susitiksime po Velykų“, optimizmo taip pat nepridėjo. Neveikė ir suvenyrų parduotuvė. Vienintelis atidarytas objektas toje vietovėje buvo tualetas. Ir tas invalidų. Na, bet geriau toks negu jokio, tai bent (ant)gamtinių reikalų nereikėjo daryti lauke. Gerai, kad maisto turėjau pasiėmęs. Danijos saloje, kuri žymi savo maistu, aš valgiau belgiškus vaflius, užkąsdamas kolumbietiškais bananais ir užgerdamas amerikietiška kola…

IMG_7648

Nors ir apgaubta miglos, pilis man patiko. Jaučiausi kaip kokioje Anglijoje ar Škotijoje kur, rodos, rūkas niekada neišsiskirsto. Pamačiau ir jūrą. Taip, tik gabaliuką, bet juk ne dėl Baltijos čia atvažiavau. Jos per šią kelionę jau buvau prisižiūrėjęs ir kitur. Nepajaučiau kaip praėjo dvi valandos vaikštant po griuvėsius ir siaurais takeliais tarp uolų. Reikėjo skubėti, kad nepavėluočiau į autobusą, nes jie čia užsuka retai. Žinote tokį reiškinį kaip kiaulystės ar Merfio dėsniai? Čia jie suveikė puikiai. Vos nuvažiavus kelis kilometrus nuo Hammershus pilies mums vėl linksmai šypsojosi saulutė, o rūko kaip nebūta.

Kadangi grįžome tais pačiais keliais kaip ir atvykome, atsisėdęs į minkštą sėdynę leidau sau snustelti. Taip ir pramiegojau iki Rønne. Ėch, galėjo vairuotojas ir dar kokį ratą aplink salą apsukti! Autobuse taip šilta ir gera, ko nepasakysi apie jūros drėgme pritvinkusį miestelio orą. Kur susišilti? Gal išgirtame Bornholmo muziejuje? Spėkit ar jis veikė? Nufotografavęs lauke išdėstytus eksponatus patraukiau toliau.

Mano akį patraukė didelis žalias plotas žemėlapio pakraštyje ir aš panorau išsiaiškinti kas ten. O ten… kolektyviniai sodai! Pasirodo jų yra ir Bornholme.

Vakare Rønne vėl apgaubė rūkas. Bet koks skirtumas, juk diena buvo nuostabi! Tokios retai būna žiemą ir ankstyvą pavasarį. Grįždamas į uostą vis galvojau, kokia galėtų būti šito mano rašinio pabaiga. Ieškojau kokio stipraus akcento, bet jo nei galvoje, nei aplinkoje nebuvo.

Įlipęs į keltą pastebėjau jau vieną kartą matytus veidus. Daug danų, keliavusių su manimi ryte, dabar plaukė namo. Keista, nes galvojau, jog jie saloje praleis visą savaitgalį, juk per vieną dieną neįmanoma čia visko pamatyti! Prie vieno staliuko sėdėjo dvi merginos ir du vaikinai, kurie linksmai dalinosi šios dienos istorijomis. Atrodė kaip seni bičiuliai, tačiau ryte jie dar net nebuvo pažįstami. Man pasidarė smalsu: kiek išviso porų susidarė šio meilės kruizo metu? O kiek susipyko? Deja to niekada nesužinosiu…

Posted in Kelionės | Leave a comment

Bornholmas I dalis

 Kovo 9-13 dienomis buvau pietinėje Švedijoje (Skonėje), kur lankiau ten dirbančius pusbrolius.  Šiaip tose vietose aš ne pirmą kartą, ten (Lunde) studijavau 2002-2004 metais.  Šeštadienį (03 12) iš Ystado (Švedija) plaukiau į Danijai priklausančią Bornholmo salą Baltijos jūroje. Daug kas ją vadina Baltijos perlu. Aš jiems pritariu.

Šeštadienio rytą Skonę gaubė tirštas rūkas. Pusbrolis dar bandė atkalbėti, kad gal nevažiuočiau, bet keisti nuomonės nenorėjau.

Danijos piliečiai mėgsta savo salą. Daug jų susirinko uoste. Vieni dar tik ruošėsi išplaukti, o kiti buvo ką tik grįžę. Prailgintas autobusas, kokius mes įpratę matyti tik miestuose, o ne kursuojančius ilgomis distancijomis, jų dar daugiau atvežė.

IMG_7463

Keista buvo už bilietą Švedijos teritorijoje mokėti Danijos kronomis, dar keisčiau buvo atsiskaičius banko kortele  ant kvito suraityti savo parašą, o ne suvesti savo PIN kodą. Neprisimenu kada tai paskutinį kartą dariau Lietuvoje, o čia juk Skandinavija, kur viskas turėtų būti dar moderniau nei pas mus.

Keltas greitas ir prabangus. Daug sėdimų vietų, parduotuvė, restoranai. Vaikų kampelis irgi yra. Ten rodė filmuką, kokio visai nesitikėjau pamatyti – Maša ir lokys! Na va, net danams jis patinka!

Kelionė jūra truko 1 val 20 min., panašiai tiek, kiek nuskristi iš Lietuvos į Švediją. Taigi, turėjau marias (o gal geriau šitoje situacijoje sakyti jūras) laiko perskaityti Borholmo turistinius lankstinukus. Danai savo salą labai giria. Unikalu viskas: ir gamta, ir maistas, ir muziejai. Užsidegiau nekantrumu viską išbandyti!

 Gaila, kad brošiūrėse beveik viskas daniškai, o angliškai ir lenkiškai vos tik po pora puslapių. Nieko, nueisiu į turistų informacijos centrą, kuris vos keli žingsniai nuo salos sostinės Rønne (ir kodėl reikia rašyti tą išbrauktą ø? Juk sykį jei jau išbraukei tą raidę, tai daugiau neberašyk!) uosto. Deja. Koks genijus sugalvojo, kad keliautojų pamėgtos salos Turistų informacijos centras dirba tik paprastomis savaitės dienomis, o savaitgaliais yra uždarytas?

 Patraukęs link miestelio pasijutau lyg pasakoje. Pats ryškiausias Rønne akcentas – aukšta balta bažnyčia su gaidžiuku (vėtrunge) pačioje bokšto smailėje. O ją iš visų pusių supa įvairiaspalviai namukai.

IMG_7499

Vaikščiodamas siauromis miesto galvelėmis maniausi pakliuvęs į vietą, kur laikas sustojęs arba teka labai labai lėtai. Čia tikriausiai gyvena tik senukai, menininkai arba svajotojai-bastūnai, kurie po ilgų klaidžiojimų po pasaulį pagaliau susirado jaukią vietelę likusiam gyvenimui nugyventi.

Deja, kai atsidūriau pačiame Rønne centre, greitojo maisto kvapas ir šiukšlės (kurių nebuvo tiek daug, bet vis tiek krito į akis, nes miesto pakraščiuose apskritai jų nebuvo) grąžino mane į realybę. Svajonių salos, matyt, teks pasiieškoti kažkur kitur.

Kitas niūrus dalykas buvo lėktuvo, mėtančio bombas, mozaika ant vieno iš namelių sienos. Idiliškojo Bornholmo gyventojai neprisimena antrojo pasaulinio karo su nostalgija. Kai 1945 m. gegužės mėnesį visi jau ruošėsi švęsti pergalės dieną, saloje esančios vokiečių įgulos vadas Gerhard von Kamptzn griežtai atsisakė pasiduoti sovietams ir prašė atsiųsti bent vieną britų karį, kuriam galėtų pasiduoti. Tokio nesulaukęs, kapituliacijos akto vis tiek nepasirašė. Už tokius dalykus rusai „atsidėkojo“ gausybe bombų. Buvo sunaikinta 800, o apgadinta 3000 paprastų gyventojų namų. Iš Bornholmo sovietai išsinešdino tik po metų. Nelabai linksmas istorijos laikotarpis.

IMG_7513

Ką ten tas antrasis pasaulinis karas? Užsimaniau pamatyti ką nors iš didingesnių Bormhomo istorijos laikų! Todėl nusprendžiau nukakti prie Hammershus pilies griuvėsių. Ji kadaise buvo didžiausia visoje Skandinavijoje!

Nors buvau išsikeitęs švediškų kronų, tačiau per tris dienas man jų visiškai neprireikė, nes visur galima atsiskaityti banko kortele. Man net kilo klausimas kur jas išleisti. Atsakymą radau Danijoje. Geras Švedijos pavyzdys užkrėtė. Galvojau, kad kortele galima atsikaityti visur.  Be to, prisidėjo ir visiškas atsipalaidavimas per atostogas. Todėl Rønnėje bankomatų neieškojau. Kam jie man? Įlipęs į autobusą supratau, kad klydau, nes bilietai parduodami tik už grynuosius. Vairuotoja truputį pasiraukiusi ir kažką įnirtingai paskaičiavusi, švediškas kronas priėmė, o grąžą atidavė daniškomis. Ir taip nemenka monetų kolekcija dar labiau pasipildė. Įdomus jausmas – prieš kelias valandas Švedijoje už bilietą mokėjau daniška valiuta, o dabar Danijoje – švediška.

Posted in Kelionės | 5 Comments

Antroji Naujojo Turisto kelionė į Rygą

Jei yra naujieji rusai, kodėl negali būti naujųjų turistų? Kaip tik vienas iš tokių (aš) prieš 11 metų per savo bičiulio gimtadienį su keliais draugais važiavo į Jūrmalos Akvaparką ir Rygą. Tokias egzotiškas keliones organizuodavo kelionių agentūros. Tai buvo antroji Naujojo Turisto (NT) kelionė į Rygą. Štai kaip viskas buvo:

Naujajam Turistui pradėjo trūkti oro. Tačiau jaunuolį ištyręs gydytojas konstatavo, kad jis sveikas kaip ridikas, o ligos priežastis grynai psichologinė. Deja, jokio recepto ar patarimo kaip pasveikti NT negavo. Iš keblios situacijos teko suktis pačiam. Sykį pasiėmęs savo pasą Turistas pamatė, kad paskutinis antspaudas jame labai jau senas ir tada jis suprato nuo ko gi pradėjo dusti. Tai Vilnius – miestas, kuriame vaikinas per ilgai užsibuvo. Dar ilgai NT būtų taip kankinęsis, bet jį išgelbėjo vieno jubiliato skambutis. Tas jubiliatas kaip tik savo gimtadienio proga pakvietė Turistą nukeliauti į vieną labai egzotišką valstybę – Latviją.

Ir štai – kelionė prasidėjo! Tik įlipęs į autobusą NT ėmė laisviau kvėpuoti, o kai buvo praverta kuprinė su sumuštiniais, oras išvis tapo toks gaivus, jog pasirodė, kad jau atėjo pavasaris!

Kai iki Rygos belikus vos dvidešimčiai kilometrų autobusas pasuko link Jūrmalos, NT suprato, jog jubiliatas nejuokavo, gąsdindamas, kad savo giminaičius ir draugus nusiveš į vandens atrakcionų parką.

Naujasis turistas jau nuo pirmosios savo kelionės į Rygą žinojo, kad latvių kalba nedaug kuo skiriasi nuo lietuvių. Buvo netgi girdėjęs gandus, kad tiek lietuviams, tiek latviams gan greitai pavyksta išmokti vieną ar kitą kalbą. Tačiau jaunuolis dar nesuvokė, kad tą kalbą galima išmokti TAIP greitai! Tik NT pradėjo skaityti plaukiojimo instrukciją, iš karto pajautė, kad viską supranta. Viską iki paskutinio žodelio! „Nuostabu!“ – pagalvojo jis. – „Aš jau moku latviškai!“. Deja begalinį turisto džiaugsmą pakeitė begalinis nusivylimas, nes jis prie užrašo pamatė Lietuvos vėliavėlę, kurios seniau ten lyg ir nebuvo. Ir nusprendė NT paimti jautį… į savo rankas: jeigu pats neišmoks latviškai, tai visus aplinkinius išmokys lietuviškai. Kaip tarė, taip ir padarė. Su žaviosiomis bilietų pardavėjomis ir rūbininkėmis šnekėjo tik lietuviškai. Ir jos suprato. Į nuoširdų Naujojo Turisto „ačiū“ jos taip pat nuoširdžiai atsakydavo „prašom“. Laikui bėgant smalsumas nugalėjo jaunuolio užsispyrimą ir jis pats intensyviai pradėjo mokytis latviškų žodžių. Rezultatai buvo nuostabūs. NT sužinojo, kad „braukt“ yra „čiuožt“, o duris galima grūsti arba vilkti.

Reklama sako, kad kai niekas nevež, vež ežis. O štai Naująjį Turistą visas keturias valandas vežė Jūrmalos Akvaparks. Deja, tai, kas iš pradžių teikė didelį malonumą, vėliau ėmė truputį nusibosti. NT norėjo pajusti dar ekstremalesnių dalykų, tačiau parks jau nieko negalėjo pasiūlyti. Tiesa, buvo dar viena trasa, bet keliautojų į ją neleido. Sakė, kad ten nėra vandens, todėl negalima. NT buvo girdėjęs, kad kai kuriose ligoninėse jeigu pacientai būna geri, tai dar kartais ir vandens į baseinus prileidžia. Jis buvo geras, tačiau nebuvo būtina, kad į tą kaskadą pradėtų leisti vandenį. NT būtent ir norėjo nusileisti ta kaskada BE VANDENS! Juk taip kur kas didesnis „ekstrymas“. Nepavyko gauti adrenalino dozės ir kitoje rungtyje. Čiuoždamas labai stačiu vamzdžiu NT galvojo, kad jau išsigąs tai išsigąs arba bent vanduo tame 5 metrų gylio baseine bus kokių 2º C. Bet nei vienas iš šių dalykų neatsitiko. Vienintelis jausmas, kurį turistas patyrė buvo: „Oi! Kaip į vandenį susitrenkiau… genitalijas!“.

Maudynės prasidėjo ir baigėsi, tačiau kelionė tęsėsi. Vėl atsisėdęs į autobusą NT be galo džiaugėsi. Ir džiaugėsi ne dėl to, kad dabar jau tikrai važiavo į Rygą, o dėl to, kad vėl galėjo prikišti nagus prie savo kuprinės ir suleisti dantis į likusius sumuštinius. Gaila, bet jų jaunuolis buvo pasidaręs per mažai.

Vos pakliuvęs į Latvijos sostinę, NT dar kartą įsitikino, kad Ryga – tai daugelio bokštų miestas. Visi užsimanė aplankyti didžiausią iš jų.

Kelionė link to bokšto nebuvo tokia lengva, kaip pasirodė iš pradžių. Norint iki jo nukakti reikėjo pereiti per visą Rygos senamiestį, pilną įvairiausių kliūčių. Prisimenate garsiąją pasaką „Laimės žiburys“? Ten daug žmonių norėjo jį pasiekti, bet dauguma virto akmenimis ir tik keli jį pagaliau palietė. Panašiai atsitiko ir NT su kompanija, tik, laimei, niekas akmenimis nepavirto, nes, kaip paaiškėjo vėliau, visi sėkmingai grįžo į autobusą.

Klaidžios tos Rygos gatvelės. Be to, Naujajam Turistui ir jo bendražygiams kelią pastojo suvenyrų pardavėjai, kurie nepraleido visų tol, kol bent kažkas nenusipirko suvenyrų. Bet ne tai baisiausia. Kelią užtvėrė ir du sargybiniai su šautuvais, kurie, pasirodo, saugojo kažkokią moteriškę, laikančią tris auksines žvaigždes.

20050219_0048

NT prie Moters su ausinėmis žvaigždėmis

Neilgai trukus keliauninkai priėjo pačią didžiausią Rygos įžymybę, kurią apžiūrinėjo ilgiausiai. Vien tik dėl jos vertėjo atvažiuoti į Rygą! Ką ten! TIK DĖL JOS reikėjo atvažiuoti į Rygą! Kol visi fotografavosi prie šios įžymybės, NT prisiminė vieną įvykį iš savo vaikystės. Būdamas kokių dviejų metų jis su tėvais aplankė Trakų pilį, kurią tuo metu atkūrinėjo lenkų restauratoriai. Tada turistukui visiškai nerūpėjo senovė ir praeities didybė, nes pats svarbiausias eksponatas buvo raudonas restauratorių traktoriukas ir tik jį vaikas norėjo vėl ir vėl apžiūrinėti. Taip atsitiko ir Rygoje. Ką ten kažkokie namai statyti 1201 metais? Juk daug svarbiau – eskavatoriai griaunantys kažkokį tarybinį griozdą! Tik į juos galima žiūrėti kokį pusvalandį neatitraukiant akių! Visgi, vienoje vietoje stovėti nebuvo kada, nes reikėjo pasiekti bokštą! NT ir jo grupuotė vėl pasijuto klaidinami pamatę keistą namų numeraciją, mat latviai įsigudrinę pastatus žymėti ne paprastais skaičiais, o trupmenomis. Ir jų buvo pačių įvairiausių. Tos šalies gyventojai, matyt, mokykloje prastai mokėsi matematikos. Juk Naujajam Turistui nuo penktos klasės įkalta į galvą, kad visas trupmenas reikia suprastinti. Juk negalima rašyti 24/36, 24/2, o apie 6/1 rašymą negali būti net kalbos! Bet kuri matematikos mokytoja šias klaidas ištaisytų į: 2/3, 12 ir 6!

„Saugokitės juodos katės!“ – sušuko NT savo kompanionams, kai šie ėjo pro vieną iš namų. Nelaimę galėjo prišaukti miauklė, kuri ruošėsi šokti nuo namo stogo. Kiek paėjęs arčiau, Turistas suprato, kad rėkavo be reikalo, nes ta katė nebuvo labai gyva – tik skulptūra. O štai alkana latviška varna keliautojams pasirodė netgi labai gyva. Lietuvoje tokių dalykų tikrai nepasitaiko: kurgi matyta, kad kranklė su tokiu įniršiu pultų šiukšlių dėžę ir nuo jos neatsitrauktų net įkyriai blyksint fotoaparatams?

Praėjusi pro Finansų MINISTRIJĄ kompanija atsidūrė toje aikštėje, iš kurios ir pradėjo keliauti, būtent kurioje ir gimė ta graži svajonė aplankyti bokštą. Deja, jis nė per centimetrą nepriartėjo. Temo. Laiko atsargos seko, tačiau jų dar šiek tiek buvo likę. Keliautojai tvirtai nusprendė nueiti prie bokšto net jeigu ir tektų dėl to dar kartą aplankyti Rygą. Atrodė, kad jų ryžto šį kartą niekas neįveiks: nei siauros gatvelės, nei moteris su žvaigždėmis, nei juodos katės. Visi patraukė kitu keliu ir narsiai artėjo prie tikslo. Deja, yra dalykų ir stipresnių už juodos katės prakeiksmą ar keliauninkų ryžtą. Latviškai tai vadinasi ALUS. Įėję į pastatą su šiuo užrašu, kompanionai sužinojo, kad šis latviškas žodis reiškia tą patį, ką ir lietuviškas. Taip. Tikrai gera latvių kalbos pamokėlė! Tačiau Naujajam Turistui tai neberūpėjo. Jis nieko nematė, tik girdėjo skrandžio klyksmą ir jautė sriubos kvapą.

Sriuba jaunuoliui suteikė naujų jėgų, tačiau alus palaužė kitų keliauninkų kovinę dvasią. Be Naujojo Turisto tik dar du žmonės sugebėjo atsispirti pagundai ir tęsti pradėtą žygį. Kaip ir „Laimės žiburyje“ pabaiga buvo laiminga: NT ir keliautojų porelė pasiekė bokštą! Deja, buvo vėlu, todėl į jį nebeįsiropštė.

20050219_0077

Pagaliau pasiekus Bokštą

Pavėlavęs tik 45 minutėmis, t.y. 19.45, pajudėjo autobusas, gabenantis visus į Lietuvą. Į Lietuvą? Ir tada visus keliauninkus apėmė abejonės: „Jeigu mes važiuojame į Lietuvą, tai kokioje šalyje mes dabar? Juk Maxima lygiai tokia pati kaip ir bet kur Lietuvoje, žmonės irgi lyg ir lietuviškai šneka, tik nieko suprast neišeina. Kadangi ir muitinėje autobusas ilgai neužsibuvo tai taip ir liko neaišku: aplankė kompanija kažkokią egzotišką šalį ar ne? Negi iš tikro Latvija netokia jau egzotiška?

Sako, kad kelionė prasideda tada, kai užrakini namų duris ir baigiasi tada, kai jas vėl atrakini. O kas būna tada, kai grįžęs randi duris atviras? Tada tikriausiai baigiasi viena kelionė ir labai staigiai prasideda kita: į artimiausią policijos komisariatą kuo greičiau pranešti apie apšvarintus namus. Naujasis Turistas apšvarintų namų nerado. Todėl šiai kelionei pasibaigus, jokia kita kelionė neprasidėjo.

2005 02 19

Posted in Kelionės | Leave a comment

Haris Poteris ir Darbas Ofise

Pereitą savaitę buvo pranešta, kad J. K. Rowling rašo naują knygą „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“. Joje veiksmas vyksta po 19 metų, o Haris Poteris dirba magijos ministerijoje. Koks sutapimas: prieš 8 metus aš irgi sugalvojau, kad naujausioje knygoje Haris Poteris bus tapęs biurokratu. Kūrinys skirtas ir tiems, kurie vaikystėje svajojo, kad užaugę dirbs kažkokį nepaprastą darbą, o dabar sėdi ofise nuo 8 iki 17 val., arba ir ilgiau.

Haris Poteris ir Darbas Ofise

Mieli vaikučiai,

Šį vakarą aš jums papasakosiu dramatišką istoriją apie pasakų herojų Harį Poterį (HP). Jei girdėtoje, kad HP paskutinėje knygoje mirs – netikėkite, tai netiesa. Rašytoja J. K. Rowling iš tikrųjų dabar rašo dar vieną knygą, tik jos idėja visiškai kitokia: baigiasi vaikystė, baigiasi ir pasakos, o realybė gerokai banalesnė…

Tikriausiai jau esate skaitę knygas Haris Poteris ir išminties akmuo, Haris Poteris ir netikras princas, Haris Poteris ir LUKIŠKIŲ KALINYS na ir aišku visas kitas. O aš tai neskaičiau, tikriausiai ir neskaitysiu… Juk paskutinė bus pati įdomiausia! Vien tik pavadinimas ko vertas: HARIS POTERIS IR DARBAS OFISE.

          Taigi maži nykštukai man papasakojo, kas dedasi J. K.Rowling galvoje:

Kur HP dabar? Kur tas talentingasis vaikis, į kurio stebuklus nukrypdavo viso pasaulio kino teatrų lankytojų akys? Kur ta ateitis, kurią visi Hariui Poteriui pranašavo??? A? Tai, kur visa tai?

Žmonės tikėjosi, HP baigęs kovoti su visokiais ponios rašytojos išgalvotais pasakų priešais pradės narsiai kautis su tikromis šio pasaulio problemomis, kurių gerokai daugiau nei tų mistinių personažų. Pvz. argi nebūtų puiku, kad šaunusis HP savo burtais nugalėtų Kolumbijos narkotikų mafiją?

O ko iš jaunojo burtininko tikėjausi aš? Na aš galvojau, kad HP baigęs mokslus stebukladarių mokykloje pats tokią įkurs. Ir maniau, kad jis ten netik ruoš stebukladarius – geradarius, bet dar ir genijus bei visų galų meistrus. Blogiausiu atveju tikėjausi, kad HP nuvažiuos į Holivudą ir kurs autobiografinius filmus apie savo spalvingą jaunystę.

Žmogus galėtų gelbėti pasaulį, galėtų kurti filmus, galėtų padaryti visko dar daugiau, bet… BET NE!

Jūs galvojote, kad visa Hario Poterio stebuklingoji galia buvo galvoje? O gal akinukuose? Klydote…

Visa jo galia buvo burtų lazdelėje, o galvoje buvo tik naudojimosi instrukcija. Kadangi HP buvo gerokai gabesnis už bendraklasius, jis dar ir kitokiais mokslais pasidomėdavo, todėl per tą patį laiką įgijo netik burtininko, bet ir viešojo administravimo specialybę. „Maža kas“, — pagalvojo HP, — „gal pravers kada nors gyvenime…“

Įvaldęs burtų lazdelės naudojimosi meną, HP mielai ja mosikuodavo ir kur reikia, ir kur nereikia, kol vieną dieną lazdelė ėmė ir nulinko…

NA vaikučiai! Jūs jau labai negražiai pagalvojote, kad Hariui Poteriui TA STEBUKLINGA LAZDELĖ nuliko!!! Ne, nieko panašaus! TA STEBUKLINGA Hario Poterio LAZDELĖ veikė tiesiog puikiai, gal net per puikiai! Išduosiu paslaptį – būtent dėl TOS stebuklingos lazdelės burtų HP turėjo atšokti savo vestuves… Ir nors tuokėsi iš reikalo, HP per daug nesinervino, juk stebukladariu dirbantis tėvas nesunkiai išlaikydavo šeimą… Tik švyst vieną kartą burtų lazdele – žiūrėk, jau batonas ant stalo, švyst antrą – jau ir kefyro yra! Ir auklę vaikui pasamdyt yra už ką, kai tėvas su motina su išsiburtais bilietais į kiną patraukia! Pamiršau pasakyti, kad HP žmona, nebuvo jo kurso draugė Hermiona Džeinė Įkyrėlė, kaip čia daugelis tikėjosi. Tai buvo paprasta mergina (ne burtininkė) iš kaimo, su nebaigtu viduriniu… Bet kai vyras stebukladarys, kam tie mokslai reikalingi ar ne?! Nebūtina ir darbo ieškotis kai žinai, kad šaldytuvas visada bus pilnas.

Deja, kaip jau minėjau, stebuklai labai greitai baigėsi. Aišku, ir dabar HP dėl to nesinervino. Jis pažinojo seną burtų lazdelių meistrą iš kurio nesunkiai bet kada galėjo įsigyti kitą burtų lazdelę. Deja, senasis burtų lazdelių meistras mirė. Mirė ir nepaliko po savęs nieko, kas mokėtų šį amatą. Juk kam šiais laikais mokytis amato, gaminti kažkokias lazdeles, siūti batus ar taisyti laikrodžius, kai Kinijoje ir taip viską pagamina. Be to, kur kas smagiau įgyti kokią nors prestižiskesnę specialybę: burtininko, vadybininko ar kokio nors valstybės išlaikomo bedarbio? Taip ir nebeliko kam gaminti burtų lazdelių…

Netekęs burtų lazdelės, HP negalėjo toliau burtininkauti. Nebuvo nei su kuo, nei kaip. Pirštu, o tuo labiau TA STEBUKLINGA LAZDELE burti, deja, neišeina. Ir tada jaunuolis jau pradėjo NERVINTIS, nes suprato, kad pasakiškas gyvenimas taip netikėtai baigėsi. Viskas kas geriausia liko kažkur toli toli praeityje. Vaikinas, kuriam, kadaise visas pasaulis pranašavo šlovingą ateitį, dabar turėjo verstis per galvą, kad kaip nors išlaikytų savo alkstančią šeimą. Tokių kaip jis gudragalvių, kurių galvose kirbėjo tūkstnčiai burtažodžių, buvo pilnos gatvės, tačiau jų niekam nereikėjo. Juk, kad ta burtų lazdelės naudojimosi instrukcija, jeigu nėra pačios burtų lazdelės…

HP liko be lazdelės, bet ne be darbo.

Jaunuolis, turintis šitiek talentų, galėdavęs vienu lazdelės mostelėjimu kalnus nuversti, dabar naudojo vieną iš menkiausių savo talentų- dirbo paprastu biurokratu…

Taip, pagrindinis naujosios knygos moralas ir yra toks, kad gyvenimas yra netik banalesnis, bet ir kur kas liūdnesnis, už bet kokią vaikišką ar paauglišką pasaką.

Taigi, HP, pateikęs antrąją savo diplomo pusę, kurioje įrašyta viešojo administravimo specialybė, nesunkiai įsidarbino vienoje iš įstaigų tarnautoju. Darbas nebuvo sunkus, juk ką čia reiškia Hariui Poteriui dirbti su Popieriais. Deja, dienos ėjo, o popierių daugėjo. Dabartinis gyvenimas nei iš tolo nepriminė audringos jaunystės. Jei HP anksčiau nežinojo, kas yra rutina, tai dabar tai išmanė puikiau už visus kitus. Juk kokiam nors pilkam žmogeliui, kurio pagrindinis tikslas yra pavalgyti, pamiegoti, na ir dar koks vienas kitas litas kišenėj, visas gyvenimas taip ir praeina sėdint kokiam nors ofise, tačiau HP buvo netoks. Jis juk talentingas vaikis, kadaise buvęs viso pasaulio pažiba! Jis nenorėjo viso gyvenimo praleisti ofise, nuo aštuonių iki penkių! Ne toks buvo jo tikrasis pašaukimas. Deja, HP neturėjo kur dėtis. Visas pasaulis jau ir spėjo pamiršti gabųjį jaunuolį, kuris buvo tapęs paprasta ofiso pele. HP stengdavosi neprisiminti savo ugningos jaunystės, nes po kiekvieno tokio prisiminimo jam ankštame blausiame ofise imdavo trūkti oro, jis jausdavosi tarsi žvėris uždarytas narve.

Kaip minėjau, popierių ant HP stalo vis daugėjo. Ėch, kaip HP svajodavo bent trumpam vėl turėti stebuklingą lazdelę ir paburti, kad tos popierių krūvos neliktų ir tada jis galėtų ramiai kompe dėlioti kortas! Vienintelė jaunuolio paguoda buvo tai, kad pagrindinis jo pagalbininkas- kompiuteris vadinosi taip pat kaip ir jisai – „HP“.

Tik nepagalvokit, kad Hariui buvo labai nuobodu tame ofise. Na aišku, tai ne koks nors pasivaikščiojimas naktį po gūdžią girią, bet vis tiek šitiek nuotykių! Tai spausdintuvas sugenda, tai pietų pertrauka ateina, tai didelę (200 Lt) premiją gauna. Tiesiog gyvenk ir džiaukis! Ir dar kitiems pasakok savo nuotykius.

O kaipgi sekėsi kitiems HP chebrantams, po to kai baigėsi jų burtų lazdelių galiojimo laikas? Vieną sunkią dieną, kai HP turėjo dirbti viršvalandžius, jis nuėjo nusipirkti pačios skaniausios pasaulyje — maksiminės mišrainės. Nors HP giliai širdyje buvo idealistas-antiglobalistas, tačiau vis tiek ėjo į Maksimą. Ne piketuotojų perspėjimai, kad tuoj visa mylimoji HP Stebuklų Šalis bus parduota tai pačiai Maksimai, Poteriui buvo galvoje, kai jis išgirdo riebų rusišką keiksmažodį NX! Tai, ką atsisukęs pamatė stebukladarys, buvo kur kas baisiau nei Leo LT. Ten pasirėmęs prie tvorelės stovėjo pats laisviausias žmogus pasaulyje, kuris buvo nepriklausomas beveik nuo visko: nuo darbo, nuo pinigų ar net nuo pastovios gyvenamosios vietos. Nors atrodė, kad šis žmogelis nieko neturi, tačiau tai nebuvo tiesa. Jis turėjo tris pomėgius, kurie vadinosi: „Vingis“, „Žara“ ir „Troinoi“. Geriau įsižiūrėjęs į Dėdės Bomžo raudonai ir mėlynai gyvenimo išvagotą veidą, Haris atpažino mokytoją Albą Dumbldorą. HP nusprendė pabūti nemandagiu mokiniu ir neužkalbino buvusio savo mokyklos direktoriaus. Suprantu, kodėl jaunuolis taip pasielgė. Haris iš tikro buvo netgi perdėtai mandagus (juk kitoks biurokratas ir būti negali). Vaikinas tiesiog nenorėjo kištis į dviejų vyresnių žmonių pokalbį. Matot, Albas Dumbldoras tuo metu labai vaizdžiai su savo naujuoju draugu (susipažino prieš 10 minučių ne kur kitur, o gėrimų skyriuje) dalinosi ilgo ir turiningo gyvenimo patirtimi: kaip atidarius žalią Raudonojo Džino Žaros butelį, gyvenimas tampa spalvotas ir kupinas stebuklų…

Praėjo tie laikai, kai HP dėl nieko nesinervindavo. Pamatęs tokį vaizdelį, jaunasis burtininkas-ofiso darbuotojas susinervino, įėjęs į Maksimą jis susinervino dar labiau. Aš irgi susinervinčiau, jei pamačiau, kad gera draugė, viena iš gabiausių jaunųjų burtininkių Hermiona Džeinė Įkyrėlė, apsivilkusi ne itint seksualią maikutę su užrašu „Klauskite aš galiu padėti“, į lentynas krauna pieno pakelius…

 – O kaipgi kitas geras HP draugas Ronis Vizlis?  Kaip jam sekasi?

O jam sekasi gerai. Vaikinukas įkūrė pegasų fermą. Gyvena kaime, kvėpuoja tyru oru, kiekvieną dieną šoka ant baltų… Jau jūs kažką negero vėl galvojat! Ot ir ne, jūs apsirinkate! Ar kas nors yra matęs gyvą pegasą? Juk – pegasas ir yra baltas arklys! Taigi, Ronis Vizlis išsiveda iš tvarto kokį pegasą, užšoka ant jo ir lekia pasiskraidyti… Yra išvedęs ir ponių pegasų veislę. Juos labai perka visokie gyvūnėlių mylėtojai. Iš to Ronis Vizlis ir gyvena.

Žinau, kad HP labai pavydi savo suolo draugui tam ausiniam Roniui Vizliui, tačiau pats supranta, kad iš žemės ūkio šiais laikais nepragyvensi, o pasiseka tik nedaugeliui.

Taip leidžia dienas mūsų stebuklingas berniukas HP- ryte anksti keliasi, skuba į darbą, dirba, valgo (ne)sveiką maistą, grįžta namo, eina miegoti…

Kas žino, gal turtingoji ponia J. K. Rowling parašys dar vieną knygą, kurioje HP nusipirks knygutę „Burtų lazdelės žaliems“ ir pats susimeistraus burtų lazdelę, o tada vėl darys tai ką nori daryti labiausiai-

 S T E B U K L U S…

2008-02-08

Posted in Šiaip | Leave a comment