Aš Gedimino pilies bokšte 1997
Mano pirmosios pažintys su Vilniumi. Ne viena, o daug. Kodėl negali būti daug pirmųjų pažinčių? Ar vieno karto pakanka, kad susipažinčiau su daiktais ir reiškiniais? Su pastatais ir istorija. Su Alma Mater ir būsima darboviete. Su centru ir mikrorajonu, kuriame gyvensiu. Aš vis dar bandau viską perprasti. Todėl ir pirmųjų pažinčių gali būti daug.
Tik neseniai supratau, kad užaugau mažame miestelyje, vardu Pirmas Alytus. Keistai skamba, ar ne? Juk Pirmas Alytus – tik vienas iš kelių Dzūkijos sostinės rajonų. Tai kodėl jį pavadinau miesteliu? O gi dėl to, kad jis yra kitoje Nemuno pusėje nei didžioji dalis miesto. Visi draugai gyveno šalia. Mokykla – penkios minutės nuo namų. Diskotekos irgi ten vykdavo. (Ak! Tų laikų diskotekos…). Bilijardinė taip pat Pirmame Alytuje. Todėl didžiajame Alytuje retai lankydavausi. Pagrindinės tų laikų mados mus kažkaip aplenkdavo. Pavyzdžiui reiverių mūsų krašte beveik nesimatė.
Tai kas aš? Atsakymas paprastas – provincijos vaikas. O tokius didmiesčiai ypatingai žavi. Dažnai pakeri ir nepaleidžia.
Neturiu tikslo papasakoti visų per ankstyvuosius vizitus į Vilnių patirtų įspūdžių. Noriu, kad šioje istorijoje būtų visko po truputį. Po trupinėlį. Po grūdelį.
Pažintis su baroko stiliumi
Vienas iš pirmųjų prisiminimų apie Vilnių – užėjome į kažkokią mažai apšviestą patalpą. O gal ji buvo šviesi, tik vaizdas atmintyje jau išblėsęs? Mama mums sako:
– Vaikai, žiūrėkit – visos sienos atrodo kaip išmegztos…
Hmm… Ar kartais ten ne Šv. Petro ir Povilo bažnyčia buvo?
Pažintis su spūstimis Savanorių prospekte
Kitus susitikimus su Vilniumi prisimenu jau ryškiau. 1986-ieji. Mašinos nuo aukšto kalno vos rieda. Pirmą kartą sužinojau, kas yra transporto kamštis. Kai jau nusileidome, pamatėme milicijos automobilį. Iki šiol esu įsitikinęs, kad būtent milicija ir buvo spūsties priežastis. Juk taip tuo metu tėvai sakė. Vaikui sunku suprasti, kada suaugusieji juokauja, o kada kalba rimtai.
Pažintis su protingu žvėrimi
Vis dar tie patys 1986. Raudonas šviesoforo signalas. Stovime ir laukiame, kada galėsime važiuoti. Greta ant šaligatvio tupi vilkšunis. Vienas, be šeimininkų. Pasirodo jis irgi laukia žalios šviesos. Kai ši užsidega, šunelis atsistoja ir kultūringai pereina gatvę.
Vietos neprisimenu, bet tėvai sakė, kad tai buvo Žvėryne. Kaip ir priklauso – susitikimai su protingais žvėrimis ir turi vykti tokioje vietoje.
Pažintis su tuneliu
Yra keli objektai, kurie Vilniuje visada traukdavo. Vienas jų – tunelis po Seimu. Kai keliaudavome į sostinę, visada norėdavau, kad tėtė ten pravežtų. Jis kažkodėl vaikams daro įspūdį. Net ir mano dukros, visą gyvenimą matę tik aplinkelio tuneliuką prie Lazdynų, nustebo, jog centre esantis jo kolega yra gerokai ilgesnis.
Pažintis su Dainų ir šokių švente
1987 liepos pradžioje Vilniuje užsibuvau rekordiškai ilgai – net kelias dienas, nes vyko Dainų ir šokių šventė. Iš pradžių padainavome, o po to pašokome… Pirmos dienos vakare patraukėme į Vingio parką. Niekada dar nebuvau buvęs tokiame masiniame renginyje. Dainomis nelabai domėjausi, labiau traukė ten pardavinėjami skanėstai. Kad ir švieži obuoliai iš Lenkijos. Tai, kas kad rūgštūs, bet užtat pirmi tą vasarą.
Ką ten dainos Vingio parke, šokiai Žalgirio stadione kitą rytą – kur kas įdomiau! Kodėl? Todėl, kad ten skraidė radio bangomis valdoma ragana, o žmonės laikė didelius rudus balionus, kuriuos vėliau visi kartu paleido į dangų. Jie kilo, kilo, mažėjo, mažėjo, kol visai išnyko beribėje žydrynėje.
Pažintis su Šventais Jonais
Kai dirbu ne nuotoliniu būdu, mėgstu išlipti Europos stotelėje ir pasigrožėti nuo Baltojo tilto atsiveriančia miesto panorama. Visados užmetu akį į kelis širdžiai mielus objektus: Gedimino pilį, Tris kryžius ir Šventų Jonų Bažnyčios bokštą. Šį bokštą atradau jau suaugęs ir jis man tapo pačiu gražiausiu statiniu Lietuvoje.
Pažintys su kitų miestų objektais
Dabar į Gedimino bokštą galiu pažiūrėti kiekvieną dieną. O seniau? Seniau tai būdavo lyg maža šventė. Turėjau kelis kelionių ritualus: nuvykęs į Kauną būtinai turėdavau išvysti Soborą, Klaipėdoje jūrą, o Vilniuje – Gedimino pilį. Nes jeigu į juos nepažvelgsi, ar gali kitiems girtis, kad aplankei Kauną, Klaipėdą ar Vilnių? Buvau Klaipėdoje, girdėjau jūros ošimą, bet jūros nemačiau. Neišsigalvoju. Man yra taip buvę. Todėl labai džiaugiausi, kai 1990 metais su tėvais nuvažiavęs į Kaziuko mugę, bent trumpam užmečiau akį į Gedimino bokštą.
Pažintis su Kalvarijų turgumi
Spėkit kur tais laikais vykdavo Kaziuko mugė? Senamiestyje kaip esame įpratę? Ne. Tai gal virtualiai, kaip dabar – per šį nelemtą karantiną? Irgi ne! Nors, tiesą pasakius, visai būčiau norėjęs pamatyti kaip 1990 metais elektroniniu būdu vyksta prekyba amatininkų dirbiniais. O ką? Juk internetas tuo metu jau buvo. Tiesa – ne Lietuvoje.
Tada kažkodėl nepastebėjau skurdžios Kalvarijų turgaus aplinkos, kuri badydavo akis vėliau – studijų metais. Gal todėl, kad prieš pat nepriklausomybės paskelbimą viskas buvo panašiai apšiurę? Daug kas pasikeitė, o Kalvarijų turgus taip ir liko užsikonservavęs?
Pažintis su Gediminu ir kitais
Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartą išgirsti – sako žmonės. O aš pasakysiu taip: geriau vieną kartą užlipti į Gedimino kalną, negu šimtą kartų pamatyti jį iš toli. 1989 metų vasarą mama dar dirbo ekskursijų vadove ir kažkokiai turistų iš Rusijos grupei vedė ekskursiją po Alytų. Pasiėmė ir mane. Aplankėme tarybinių karių kapus, kur dabar atstatytas Laisvės angelas, dar kelis objektus, o po to – į Vilnių.
Sostinėje mama turistus perdavė vietiniams gidams, todėl man galėjo pravesti individualią ekskursiją po Gedimino pilį, Katedros bokštą ir ką tik atstatytus Tris kryžius.
Atmintis – keistas daiktas, nes kartais į ją įstringa iš pažiūros nereikšmingi dalykai. Žinot ką nuo Gedimino bokšto tada įsiminiau geriausiai? O gi – tiltą virš Vilnelės žiočių! Trijų kryžių kalne tąkart įspūdį padarė ne naujutėlaičiai balti kryžiai, o atkasti senieji, kuriuos negailestingai buvo suniokoję sovietai. Katedros bokštas nustebino tuo, kad tuo metu ten buvo įsikūręs ekskursijų biuras.
Gediminą aplankau dažniausiai, Tris kryžius kartą kas keliolika metų, o į Katedros bokštą taip ir neteko daugiau nueiti.
Pažintis su barjerais
Tikriausiai žinote tą jausmą, kai vaikystėje pastatytus psichologinius barjerus vėliau būna sunku peržengti? O jeigu jis ne tik psichologinis, bet ir tikras?
Vėl ekskursija į Vilnių! Šį kartą – su mokykla! Stovime su klasiokais prie tvoros, o kitoje pusėje – Raudonosios armijos tankai. Televizijos bokštas lankytojų jau kurį laiką nepriima. Bandysi eiti – gausi kulką į kaktą. Kaži, ar greitai vėl bus galima užsukti į besisukantį restoraną, apie kurį visi pasakoja?
Nors praėjo jau beveik trisdešimt metų kai išsinešdino okupantai, kas kart atvykęs prie pat Televizijos bokšto, prisimenu tą slogų jausmą, kuris nupurtė 1991 metų pavasarį. Tikros tvoros nebėra, bet psichologinis barjeras išlikęs.
Tą dieną aplankėme ir barikadomis apjuostą Seimą. Dabar pro jį irgi dažnai praeinu. Be barikadų viskas gražiau atrodo. Ir širdžiai maloniau.
Pažintis su Paukščių taku
Svajonė atsidurti Paukščių take išsipildė po metų. Nors kaip čia pažiūrėsi – mes juk visą laiką skriejame Paukščių tako galaktika… Jeigu ką, aš turėjau omenyje restoraną. 1992 metais kartu su klase pagaliau pakilome į Televizijos bokštą. Kaip viskas įdomu! Kaip viską norisi pamatyti! Sporto rūmus suieškojau, o kur Gedimino pilis? Niekaip nerandu! Kitas įspūdingas objektas – metaliniai garažai. Na ir kodėl vis įsimenu tokias nereikšmingas smulkmenas?
Pažintis su Juozapu
Niekada neprieštaraudavau kai tėvai pasiūlydavo vykti kartu. Taip atsitiko ir 1994 metų gruodį. Kartais Vilniuje atsirasdavo ne tik pramogų, bet ir reikalų, kuriuos sutvarkius, galima ir pasižmonėti. Kodėl gi nenuvažiavus į ką tik atsidariusį pirmąjį vakarietišką prekybos centrą „Pas Juozapą“?
Retsykiais man raibsta akys. Pavyzdžiui nuo saulės atspindžio sniege gražią žiemos dieną. Bet nors ta diena atitiko du kriterijus – žiemos ir graži, neatitiko trečiojo, nes buvo visiškai be sniego. Žiūriu į nurudusią žolę šalia Laisvės prospekto, matau ir daugiabučius greta, bet manęs neapima jokia intuicija, neįsijungia koks nors n-tasis pojūtis. Aš dar nežinau ir net nenujaučiu, kad viename iš tų Pašilaičių daugiabučių gyvena būsimoji mano gyvenimo draugė, kad ji irgi džiaugiasi ką tik atidaryta nauja parduotuve. Kas žino, gal mes pirmą kartą ten ir susitikome?
Akys pradėjo pradėjo raibti ne lauke, o „Pas Juozapą“. Tokios prekių gausybės tuo metu Lietuvoje dar niekur nebuvau matęs. Norisi pirkti viską iš eilės! Pavyzdžiui, kad ir gliaudytus riešutus ar žuvies pirštelius.
Pažintis su didmiesčiu
Valio! Vėl važiuosiu į Vilnių! Pirmą kartą savarankiškai! Nakvosiu sesės bendrabutyje ir pagaliau pamatysiu kaip studentai gyvena!
Dėl vieno dalyko gailiuosi – kad visko neaprašiau iškarto kai įspūdžiai dar buvo švieži, nes tai ką patyriau tada, būna tik kartą gyvenime. Ne veltui šį pasakojimą pavadinau „Mano pirmosios pažintys su Vilniumi“. Nors sostinėje iki to laiko buvau buvęs daugybę kartų, visgi pirmoji tikra pažintis įvyko būtent tuo metu – 1997 m. kovo 7 – 9 dienomis.
Kai tau sueina 16, kažkas pasidaro. Protas jau nebe vaiko. Imi kitaip į viską žiūrėti. Labiau gilintis. Stengtis geriau suprasti ir pažinti.
Yra didelis skirtumas kai kas nors veža, o kai keliauji pats. Kas gi klasės ekskursijose žvalgosi per langą? Tada labiau rūpi kiti dalykai. Kur autobusas rieda, ten ir atsirandi. Ir net nesupranti, kad Katedra yra visai netoli Seimo.
Dievinu ankstyvą pavasarį kai pakvimpa žemė, besivaduojanti iš sniego gniaužtų. Tas kvapas svaigina nelyginant gražiai išdėliotos prekės „Pas Juozapą“. Dienos darosi vis gražesnės, dangaus giesmininkai čiulba vis garsiau, o jeigu turėčiau sparnus ir pats išskrisčiau kaip paukštis.
Būtent tokia nuotaika apėmė ir tą giedrą šiltą penktadienį kai Vilniaus autobusų stotyje mane pasitiko sesė. Tuo metu ji buvo Vilniaus universiteto lietuvių filologijos pirmakursė, todėl miestą pažinojo puikiai.
– Iki Saulėtekio užtruksim kokį pusvalandį, – pasakė, kai įlipom į troleibusą.
– Ką? Pusvalandį? – tikrai labai nustebau. – Negi Vilnius TOKS didelis?
– Tai čia dar nieko, į kitus rajonus ir ilgiau važiuoja…
Ir tada supratau nepaprastą dalyką – pakliuvau į didmiestį! Pasirodo – Vilniaus visiškai nepažinojau. Atskirai matyti fragmentai dar nebuvo susidėlioję į visumą. Tai iš tiesų didelis miestas!
Pažintis su Niujorku
Kelionė neužtruko pusvalandžio. Štai ir Antakalnio troleibusų žiedas, o toliau – pėstute, nes linijos iki studentų miestelio dar nebuvo nutiestos.
Kai ėjome per miškelį, sesė papasakojo apie ten siaučiančius vyrukus su lietpalčiais. Suintrigavo. Nors ir kaip stengiausi juos pamatyti, bet nepavyko. Nei tada, nei iki šiol. Tai ir liko paslaptimi. Sako, kad jie tik merginas gąsdina.
Va ir bendrabučiai. Niujorkas, Kamčiatka. Gerai skamba. Norėčiau būti buvęs šių vietų krikštatėviu. Išsprūdo vienas žodis ir tu jau legenda. Tavo sugalvotą pavadinimą ir po penkiasdešimties metų naudos vaikai ar vaikaičiai.
Pažintis su kitomis Kalvarijomis
Sesės kambarys šeštame aukšte, todėl per langą atsiveria neprastas vaizdas. Tolumoje matosi senoviška bažnytėlė, apsupta tarybinių daugiaubučių.
– Oho! – pagalvojau. – Miestas atėjo pas kaimą ir apsupo jį iš visų pusių. Kažkada laukuose stovėjusi šventovė dabar vos ne pačiame miesto centre.
Kiek vėliau sužinojau, kad tai Kalvarijų bažnyčia. Bet dar ilgai nepalioviau stebėtis kaip Vilniuje sovietiniais laikais išsiplėtė mikrorajonai.
Pažintis su vienu gražiausių senamiesčių
Kiek apšilę kojas patraukėme į centrą. Kadaise ekskursiją po senamiestį vedė mama, o dabar sesė. Kiek daug gražių senų namų ir kokie jie skirtingi! Ir tada man antrą kartą per tą kelionę atsivėrė akys! Vilnius ne ką prastesnis nei Praha! Anksčiau nepastebėjau ir nepagalvojau, kad mūsų sostinė TOKIA graži! To jausmo niekada nepamiršau.
Pažintis su Alma mater
Mano Alma mater keitė pavadinimus greičiau nei aš gavau bakalauro diplomą. Įstojau į Lietuvos teisės akademiją, baigiau Lietuvos teisės universitetą, dabar jis – Mykolo Riomerio universitetas. O kai važiavau į atvirų durų dienas, žmonės jį senu papratimu dar vadino ir Policijos akademija.
Kai nebuvo GPS, tekdavo vadovautis patarle: moki žodį – žinai kelią. Todėl ir paklausiau sesės kambariokės, kaip iš Saulėtekio nusigauti į akademiją Ateities gatvėje. Visų jos instrukcijų neprisimenu, bet geriausia vieta buvo:
– Neišsigąsk, kad reikės važiuoti per laukus.
Laukai viduryje Vilniaus? Keista. Bet netrukus ir pats tuo įsitikinau.
Dabar tos tuščios erdvės nebelikę – ją užpildė Siemens arena, biurai, kiti statiniai.
Nors teisės fakulteto atstovė kalbėjo gražiai, manęs neįtikino. Labiau norėjau studijuoti seniausiame Lietuvos universitete. Bet… Likimas lėmė, kad ir po 22 metų važiuodamas Ateities gatve, būtent ją, o ne kitą sostinės vietą prisimenu su nostalgija. Tikra ateitis, kurios tada dar nežinojau. Ir draugai, kuriuos susiradau tenai.
Pažintis su miegamaisiais rajonais
1999 metų rugsėjis. Esu labai laimingas, nes aš jau Teisės akademijos pirmakursis. Bandau suvokti kokiame mieste apsigyvenau. Išmatuoti jo aukštį, ilgį, plotį. Sužinoti ką tarybiniai inžinieriai nuveikė per 50 metų okupacijos. Todėl vis norisi atsirasti toliau – už horizonto ir suprasti kiek ten tų blokinių rajonų.
Paauglystėje skaičiau, kad kur kadaise plytėjo javų laukai, dabar naujieji Vilniaus rajonai. Juos kažkodėl įsivaizdavau už Naujininkų. Vaizduotė mane apgavo. Jie visai kitoje vietoje.
Pirmosiomis studijų dienomis pažįstamą iš Alytaus užvežėme į jos nuomojamą butą Karoliniškių pakraštyje. Iš šono vienoje vietoje pamatęs Viršuliškes, Justiniškes, Pašilaičius vėl apstulbau. Visgi koks didelis miestas!
Praėjo dar pusmetis. Pagaliau mozaika susidėliojo! Dabar jau žinau kur kokie miegamieji rajonai, juos nesunkiai atskiriu pagal savitus akcentus: spalvas, išdėstymą, o svarbiausia – pagal vis kitokius šešiolikaaukščius monolitus. Nors jie brutaloki, bet kažkuo žavūs.
Liko aplankyti tik du rajonus – Pilaitę ir Naujininkus. Bet viskas klojosi nei taip sparčiai, kaip tikėjausi.
Pažintys su Pilaite
Prieš 30 metų skaitydavau vaikišką laikraštį „Aitvaras“. Vienas iš jo žurnalistų, matyt, buvo gavęs butą naujausiame Vilniaus rajone – Pilaitėje, nes vis nepraleisdavo progos jos pagirti. Dar ir „Panorama“ pasimaišė su reportažu apie ką tik pastatytą mokyklą, taip pat Pilaitėje. Viskas. Idėja pasodinta. Kada nors aš ten apsilankysiu. Juk, kaip supratau, vos ne rojus žemėje.
2000 metų ruduo. Važiuodamas pro Spaudos rūmus, tolumoje pamatau kažkokius aukštus namus. Gal ten ir yra paslaptingoji Pilaitė?
Atsakymą randu tik po keturių metų. Studijas jau baigiau. Išdidžiai demonstruodamas magistro diplomą, dalyvauju konkursuose į valstybės tarnybą. O kur geriau apsistoti nakčiai, jei ne pas pusbrolį Pilaitėje išnuomotame bute? Gavęs darbą ten ir pasilikau. Iš pradžių tik „ant kambario“, o po to nuosavame bute.
Galvojate, kad taip ir susipažinau su Pilaite? Ne. Tai nesibaigiantis procesas, nes rajonėlis vis aplimpa naujais, dar nematytais statiniais…
Pažintis su rūmais
Nepriklausomybės pradžioje išgirdau frazę, kad Leninas ranka rodo į KGB rūmus. Ačiū Dievui neturėjau jokių reikalų su ta represine institucija. Kur kas maloniau, kad ten dabar Lietuvos teismai – Vilniaus apygardos ir Apeliacinis.
2001 metų balandį į vieną iš tų teismų ėjau žiūrėti kaip mano draugas varžysis Teisminio proceso inscenizacijos procese. Va čia tai rūmai! Su masyviomis durimis, erdviais vestibiuliais, išvaizdžiais laiptinės turėklais ir salėmis, kuriose pajauti, kad čia vykdomas tikrasis Teisingumas!
Praėjo dar keli meteliai ir pradėjau kiekvieną dieną varstyti tas duris tam, kad savo laiką iškeisčiau į darbo užmokestį. O žmonės, kuriuos pirmą kartą užsukęs, galbūt, netyčia sutikau koridoriuose, tapo mano kolegomis.
Pažintis Neringoje
Galėjau parašyti „Pažintis su Neringa“, bet nebūtų tikslu, nes vietoje jos galėjo būti koks Stiklius ar Medininkas.
Sakot „kaip banalu, čia tik „Neringos“ restoranas“? Ir man buvo banalu, kol vieną vakarą neatsitiko visą tolesnį gyvenimą pakeitęs įvykis. Ne tik mano, bet ir jos. Ir tų žmonių, kurių tada dar net nebuvo. Ten mes abu suradome meilę. Ten einame švęsti savo pažinties metinių.
Pažintys Naujininkuose
Kadaise priklausęs ŽAS dainų užsimaniau aplankyti ir tą legendinį rajoną. Įsivaizdavau jį kaip kraupų Čikagos priemiestį, kur nusikalstamumas gerokai viršija šalies vidurkį. Nieko panašaus.
Naujininkai, Tyzenhauzų gatvė, vidurys nakties. Tamsu, bet ramu ir jauku. Tik retsykiais Vilniaus gimdymo namų tylą sudrumsčia naujo žmogučio riksmas.
Čia aš susipažinau su visais savo vaikais.
Pažintys…
Metai vis eina, eina ir eina. Daug ledo lyčių nuplaukė Lietuvos upėmis. Aš seniai nebe šešiolikos. Net mano pirmagimė jau pradėjo pradėjo lankyti baletą Vilniaus mokytojų namuose visai netoli Vokiečių gatvės.
– Džiaukis, kad tau pamokos vyksta tokioje vietoje, – sakau jai pasiimdamas iš užsiėmimo, – nes aš, būdamas iš Alytaus, Vilniaus senamiestyje vis dar jaučiuosi kaip turistas…
Kaži ar šiais interneto laikais kur nors provincijoje dar yra vaikinukas, kuris atvažiavęs į Vilnių, pasijus lyg pakliuvęs į kitą pasaulį? Susižavės ne tik senoviniais pastatais, bet ir miesto dydžiu?
