Kai paauglystėje skaitydavau nuotykių knygas, gamtos aprašymus stengiausi praleisti. O dabar pats juos pradėjau rašyti…
Saulėta, dangus mėlynas mėlynas. Atgaiva akiai ir malonumas fotobjetyvui. Maklinėju šalia senojo tilto per Verknę, visai šalia Jiezno sankryžos. Sielą ramina neskubrus čiurlenimas. Kiek daug vandens! Jeigu vasarą čia upelis, tai dabar plati upė! Bet susižavėjimas tampa dar didesnis, kai tolėliau nuo kranto pamatau sunešto smėlio krūvas ir šalia jų besiilsinčias ledo lytis. Prieš kelias dienas čia būta tikro potvynio! Daug ašarų priverkė ta legendinė mergelė liūdėdama savo žuvusio mylimojo! Kovo mėnesį patvinusi Verknė tikriausiai buvo panašaus pločio kaip nusekusi Neris karštą liepos dieną!
Saulė blizgina į asfaltą ir aš pajudu tolyn. Prie sraunios upės smagu, bet reikia nuvažiuoti dar bent 60 kilometrų, kad tapčiau visiškai laimingas. Giluičiai – štai kas mane traukia labiau už viską pasaulyje! Apsidžiaugiu kai netoli Luksnėnų pastebiu po pievą vaikštantį gandrą. Aišku geriau būtų buvę pamatyti skrendantį, bet koks skirtumas – svarbiausia, kad jie jau grįžo! Pavažiavęs kiek toliau, prie pat kelio sutinku gražuolę lapę, dar nespėjusią nusimesti prabangių žieminių kailinių.
Pagaliau aš pažadėtoje žemėje. Kovo dvidešimta, todėl saulė ruošiasi leistis beveik tiksliai vakaruose. Įdomu stebėti jos trajektoriją per lygiadienius, ilgiausias ir trumpiausias metų dienas. Per Kalėdas jos guolis būna pietryčiuose, kovą ir rugsėjį lygiai vakaruose, o per Jonines šiaurės vakaruose, vos ne pačioje šiaurėje.
Atrakinu senojo namo duris. Šalta. Užkuriu pečiuką, pro atidarytas dureles žiūriu į žaižaruojančias žarijas. Širdyje jau seniai šilta, bet norisi ir šiokio tokio komforto kūnui. Pagaliau galiu prisiglausti prie to, kuris žiemą brolis, o vasarą patys žinote kas. Galėčiau sakyti: įsipilu vyno. Bet tai nebūtų tiesa, nes jo negeriu. Puoduke pienas, o rankoje bandelė su aguonomis. Pasileidžiu „It never rains in southern California“. Romantiška. O iš vis būtų idealu čia su artimu žmogum. Bus ir taip, tik truputį vėliau, kai dar labiau pasitaisys orai.
Brolis-molis neįkaitino kambario kaip norėčiau. Todėl įsisuku į tris antklodes ir – pirmyn į seną ąžuolinę lovą!
Prabundu dar prieš septynias. Tas prakeiktas biologinis laikrodis neleidžia man normaliai išsimiegoti net savaitgalį! Na aš jam dar parodysiu! Todėl pataluose prakiūtau iki kokių aštuonių. Bet ne gulinėti čia atvažiavau, o mėgautis. Džiaugtis gamta ir laisve.
Rytas už vakarą protingesnis. O pas mane kiek kitaip. Rytas už vakarą šiltesnis. Pagaliau temperatūra tapo pakenčiama ne tik prisišliejus prie molinių koklių, bet ir išsidrėbus ant lovos.
Praskleidžiu užuolaidą ir suvokiu, kad rytas už vakarą ne tik šiltesnis, bet ir baltesnis.
Išeinu kieman ir visu kūnu pajuntu stiprų oro gūsį. Pažeme skrieja sniegas ir smėlio dulkės. Vėl pūga. Arba audra dykumoje. Kadaise galvojau, kad šalčiausias yra šiaurės vėjas, bet patikėkit – pietvakarys irgi gali būti piktas kaip ir jo kolega.
„Vakar buvo kovas, o šiandien grįžo gruodis“ – pagalvoju. Gal ir toliau būčiau taip mąstęs, jeigu nebūčiau išgirdęs balsų. Ne, ne vidinių, kankinančių kai kuriuos žmones, o paukščių, parlėkusių iš egzotiškesnių kraštų.
Kai sirpsta trešnės Dzūkijoj, aš supykstu išgirdęs špokų čirškimą… Nes ne linksminti jie tada susirenka, o naikinti derliaus ir dažniausiai palieka mus be nieko. Bet dabar dar medžiai net nežydi, todėl tuos paukščius vadinu kur kas meiliau – varnėnais. Ir džiaugiuosi sode klausydamasis jų giesmių.
Taigi, jeigu ne varnėnai kriaušėje, galvočiau, jog prasidėjo žiema, o ne kad įpusėjo kovas.
Kad nėra blogo oro, o yra tik netinkama apranga įsitikinu ir šį rytą. Apsirengęs ką turiu šilčiausia, išsiruošiu ilgesnėn kelionėn. Tolyn į laukus – pro pieskyną (smėlyną), kur vaikystėje žaisdavome ir pro netyčia atsiradusį eglyną. Jį kadaise pasodino pažįstami, tikėdamiesi prekiauti kalėdinėmis eglutėmis. Bet žinote kaip su tuo verslu būna – vienus kitus metus nespėji išsiparduoti, o trečius jau žiūri, kad tavo medeliai peraugę, niekas nebenori pirkti, nes netelpa į kambarį. Taip viduryje pievos ir atsirado miškelis džiuginantis ne vieną praeivį. Ir gerai. Tegu būna. Kuo daugiau medžių tuo linksmiau. Vis kažkokia kompensacija už tuos neseniai nupjautus lapuočius, kurių kelmus pastebiu netoliese.
Ne vienas žygiuoju, draugiją palaiko vis kitokie praskrendantys paukščiai: vieversėlis skelbiantis, kad dabar tikrai pavasaris, būrys pempių savo balsais „gyvi gyvi“, primenantis visiems, jog sulaukėme dar vienų metų.
Va ir beržynas 2.0. Kodėl jį taip pavadinau? O todėl, kad čia jau antras miškelis toje vietoje. Pirmąjį kadaise negailestingai iškirto melioratoriai. Bet kai kolūkių laikai praėjo, atgavę nuosavybę žmonės savo valdas vėl užleido gamtai.
Apžiūriu ir patį naujausią meno kūrinį. Jeigu Vilniuje yra prie upės yra vamzdis, tai kuo Giluičiai prastesni? Tik jis čia gerokai ilgesnis! Juokauju. Tai tiesiog pro mūsų kaimą tiesiamas dujotekis į Lenkiją Amber grid.
Iš beržyno iššuoliuoja būrelis stirnų. Oho kiek jų čia apsistoję!
Bet ką ten keliolika stirnų palyginus su šimtais, o gal net tūkstančiais žąsų gretimoje pievoje? O kur dar gervės? Koks triukšmas kyla kai aš prisiartinu!
Sustokit! Neskriskit! Papozuokit bent vienai nuotraukai!
Gali daug ką daryti kai vandens telkinys šalia namų: vasarą jame maudytis, o štai žiemišką pavasarį stebėti nepažįstamų rūšių antis, baltąjį garnį ar porelę žąsų, kurios pas mus, galbūt, susilauks ir palikuonių.
Vėjas košia vos ne iki kaulų smegenų. Einu į kiemą per ką suneštas pusneles ir galvoju: eilinė diena rojuje! O kodėl gi ne? Paukščiai jau parskrido! Jiems jau pavasaris! Neužilgo ir mums jis ateis!
