Tos dienos laukiau seniai. Jau prieš kelis metus su broliu pakalbėjom, kad artimiausias visiškas saulės užtemimas bus matomas „kažkokiose“ salose Atlanto vandenyne. Svarstėm galimybę ten nuvažiuoti. Net „Holiday Pirates“ dar prieš kokia pusę metų pasiūlė pigesnius skrydžius tai dienai į Fererų salas. Visgi pasiūlymas nesugundė, nes supratau, kad kovo mėnesį vidury vandenyno gali būti nekoks oras. Pavyzdžiui apsiniaukęs dangus. Ir nuojauta neapgavo. Nors čia daug nuojautos nereikia, kai tiesiog žinai kokie būna orai kovo mėnesį.
Kovo 20 sulaukiau. Ji, priešingai nei kelininkams žiema, neužklupo nepasiruošus. Pasirūpinau, kad iš kaimo man būtų atvežtas suvirintojo skydelis. Juo mūsų artimiausios žvaigždės užtemimo stebėjimams naudojuosi nuo tada, kai šį reiškinį pamačiau pirmą kartą 1996 m. spalio mėn. Po to sekė 1999 08 11 užtemimas, todėl nutariau nepraleisti ir šito. Juo labiau, kad pasaulyje atsirado naujų žmonių, kurie apie tokius dalykus net nebuvo girdėję.
Ne paslaptis, kad mano darbovietė Vilniaus centre prie Lukiškių aikštės. Mano žmona dirba DNB banke Basanavičiaus gatvėje, o šalia, vienuose iš VGTU rūmų – jos tėtis. Man pas juos reikėjo užkilti į Tauro kalną troleibusu. Pritemo, nors debesų nebuvo. Kai koks dalykas man yra labai svarbus, atrodo, kad ir kitiems taip turėtų būti. Todėl stebėjau, kaip miesto gyventojai reaguoja į šį retą reiškinį. Registrų centro darbuotojai tam buvo pasiruošę neprasčiau už mane – jie irgi turėjo suvirintojo skydelį.
Basanavičiaus gatvėje 11.20 aš, Vaida bei jos tėtis ir susitikome. Na o tada ir prasidėjo: įsijungė skaitliukas, skaičiuojantis žmones pažiūrėjusius pro mūsų skydelį. Šeimos nariai pirmiausia, o po to ir visi kiti, kurių, pasirodo, buvo daugiau, negu buvo galima tikėtis. Po VGTU kiemelį klaidžiojo keli mokinukai, ieškodami kelio į atvirų durų dienas. Kadangi buvo nedrąsūs (nors apie dabartinį jaunimą, jau seniai pilnametystės sulaukę galvoja visiškai kitaip). Iniciatyvą parodėme mes. Tiek susižavėjimo šūksnių seniai nebuvau girdėjęs. Manau, kad jie buvo nuoširdūs. Po to prie mūsų prisijungė šiek tiek vyresnis žmogus. Jis saulės užtemimus pradėjo stebėti truputį anksčiau nei aš – pirmą pamatė 1954 metais ir ne bet kokį, o visišką.
Kadangi pažadus reikia tesėti, VGTU kiemelyje ilgai neužsibuvau. Važiavau į savo mergaičių darželį, kad prieš vyresnėlei užmiegant pietų miego, dar ir jai šį tą parodyčiau. O jeigu tiksliau, kad Saulei parodyčiau saulės užtemimą. Pirmą jos gyvenime. Mano dukra, pasirodo, yra altruistė. Ji pati pasisiūlė palaukti, kol auklėtoja išrikiavus visus grupės vaikus jiems parodys užtemimą. Na, nors tokių džiaugsmingų garsų, kuriuos išgirdau iš būsimų studentų, iš būsimų mokinukų burnų neišsprūdo, visgi įspūdį jiems padarė. Ypač galimybė pirmą kartą pasižiūrėti per suvirintojo skydelį, kurio stiklas viską parodo žaliai. Kliuvo ir auklėtojai su šeimininkute. T.y. kliuvo pasižiūrėti į jau pusmėnuliu tapusią saulę.
Per patį maksimumą (apie 12 val.) darželio kieme dar sutikau bobutę, anūku vediną. Jiems irgi parodžiau. Akivaizdu, kad bajerio nesuprato, nes po to manęs paklausė: „O ką tai reiškia?“ Teko vienu sakiniu išdėstyti astronomijos pradmenis, kuriuos man tėtė išaiškino dar tada, kai buvau septynių metų.
12.45 buvau užsirašęs pas gydytoją Karoliniškių poliklinikoje. Ir sutapk tu man šitaip, kad šalia gyvenantis mano draugas (kuris kaip ir aš yra didelis astronomijos mėgėjas) turėjo biuletenį. Gal dėl to jo vardo neminėsiu ir ant nuotraukos netaginsiu. Tik vienas skambutis ir jis išdygo prie poliklinikos. Ačiū jam, kad palaikė skydelį, o aš galėjau nufotografuoti. Fotoaparatui, priešingai nei skydeliui, tai irgi buvo pirmas užtemimas gyvenime.
Kai viskas baigėsi buvau geros nuotaikos. Ir ne tik dėl to ką pats pamačiau, bet ir ką kitiems parodžiau. Taip visai netikėtai akiratį praplėčiau kokiems 30 žmonių. Visai smagu padaryti kažką gero, nors iš esmės tai smulkmena.
Šeštadienio rytą Alytuje atsikėliau dar laimingesnis. Buvo apsiniaukę ir lijo. Visgi kaip pasisekė, kad tos dvi dienos nesusikeitė vietomis. Važiavom į kaimą su tėte ir močiute aptarti šio ir kitų jų gyvenime pasitaikiusių saulės užtemimų, įskaitant ir 1954 metų, kurį abu jie matė. Kai gyvenimas geras, tai ir tamsūs Giluičio vandenys neatrodo tokie niūrūs.
Chebra, pavasaris atėjo! Grįžta paukščiai ir galima bent trumpam pasijausti ornitologu. Išvažiuodamas į kaimą, super didelių lūkesčių neturėjau. Galvojau, kad viskas vyks buitiniame lygmenyje ir visas paukščių stebėjimas vyks vištidėje, kur buvau nusiųstas nunešti vandens ir susirinkti kiaušinius. O kaip aš klydau! Visi naujo sezono šaukliai jau čia: pempės, varnėnai, vyturiai. Bet, ne tik jie.
Kai buvau jaunesnis, nesusimąstydavau, kokioje strateginėje vietoje yra mano kaimas. Po to supratau, kad jis yra prie vieškelio tarp rytų ir vakarų. Juo keliavo ir traukėsi Napaleono, Hitlerio ir Stalino kariuomenės. Dabar statoma elektros jungtis su Lenkija, planuojamas ir dujotekis į ten pat. Dar vėliau supratau, kad ta geografinė vietovė (kuri, beje, yra visai netoli Žuvinto rezervato) yra ir svarbi stotelė tarp šiaurės ir pietų. Tik šiuo atveju keliauja ne kareivių, o paukščių būriai. Todėl ir galima buitinę ornitologiją pakelti į aukštesnį lygį. Gervės jau nieko nestebina. Prie jų jau, galima sakyti, pratę. To paties negalėčiau pasakyti žąsis. Tokio būrio kaip šeštadienio ryte, ne tik žąsų, bet ir apskritai jokių kitų paukščių nebuvau matęs! Kai privažiavome arčiau visas dangus prisipildė! Neužsiliks jos pas mus ilgai. Traukia šiauriau. Juk neveltui ant suomiškų eurų monetų kaip tik tokios ir pavaizduotos. Sparnuočių stebėjimai čia dar nesibaigė. Pamačiau ir tą mums labai įprastą paukštį, kuris man siejasi su šiltesnio pavasario pradžia – gandrą. Deja, ne skrendantį, o stovintį lizde.
Prisižiūrėjęs ir priklausęs paukščių, nusprendžiau susipažinti su naujagimiais. Nors jiems dar tik savaitė, bet nevengia ir suaugusiųjų maisto. Kokie tai naujagimiai pamatysit iš nuotraukų.
Kai atrodė, kad tai jau pabaiga, toli gražu taip nebuvo. Sekmadienį prisnigo. To buvo tikėtis, o ypač tiems kurie seka orų prognozes. Ko nebuvo galima numatyti — tai dar vieno gamtos reiškinio, susijusio su saule. Tai saulės halas – vaivorykštė abiejose saulės pusėse.
Na ir savaitgalis! Kartais tiek daug gamtos įdomybių nepamatai ir per kelis mėnesius!
