Bulviakasiai
Pirmasis
1981
Esminis bulviakasio atributas – kad suvažiuoja visa giminė, dėdės, tetos, o svarbiausia – pusbroliai. Ne, klystu. Pas mus svarbiausia talkos dalis – dzūkiškos bulvinės bandos iškeptos pečiuje. Kas už jas atsakingas – ogi močiutė. Aš padedu jai. Nors kaip čia pasakius – guliu vežimuke, prie durų, juk vaikščioti dar nemoku. Taigi, močiutė kepdama bandas, viena akimi ir mane daboja.
Ak tie pusbroliai – laksto aplinkui, ilsėtis man neleidžia. Ir močiutei neramu, kad tik manęs neišverstų.
Pagaliau rastas kompromisinis variantas – vežimukas su visu manimi pastatytas po virtuvės langu. Ir aš sveikas, ir talka soti…
Nepavykęs bandymas tapti gaspadoriumi
1986
Kai nuvažiuodavome į Giluičius, vyresnieji apie mane sakydavo – va gaspadorius, ūkį apeina!
Ko reikia, kad taptum gaspadoriumi? Tada galvojau, kad paprasta – apsimauni botais, išdidžiai išeini į kiemą – ir tu jau gaspadorius. Autoritetas ir valdžia ateina savaime.
Ūkanotas rugsėjo šeštadienis, aš jau kaime, bet dar ne visa bulviakasio talka atvažiavusi.
Tik op į čiabatus ir aš jau rimtas vyras! Galėsiu visus senelių arus apžiūrėti ir po purvą pamaklinėti. Būčiau gal ir iki ausų įbridęs, bet tą malonų procesą nutraukė teta. Ji be jokių ceremonijų nutempė mane į vonią. Bandžiau priešintis, bet kur tau. Va ir po visos gaspadorystės, po viso autoriteto. Koks nusivylimas. Dar iki šiol galvoju, kad buvau tik truputį išsipurvinęs ir praustis man nereikėjo.
Disertacija iš žemės ūkio srities
Ta pati diena, tik truputį vėliau.
Atvažiavo dar daugiau dėdžių, tetų, pusbrolių ir liūdesio kaip nebūta. Kurgi nebus linksma, jeigu gali ne tik bulves dėti į krepšį, bet ir palakstyti su visais kai atsibosta. Arba pažiūrėti kokios įdomybės dedasi kitame daržo gale.
– Vaikai, atbėkit kurmį radau! – šaukia mus dėdė.
Mes visi skuodžiame kuo greičiau, nes kaip gi praleisi tokį reginį? Juk kurmio tai mes dar nesame matę! Pribėgame, o ten… sliekas! Po kiek laiko vėl tas pats:
– Vaikai, dabar jau tikrai kurmį radau!
Mes paknopstomis, o ten ir vėl sliekas…
Kai esi penkerių, sunku suprasti, kas per daiktas yra tas humoras. Juk dėdė`-* tai apsigynęs disertaciją iš žemės ūkio srities. Deja šį kartą ir jo autoritetas susvyravo. Todėl garsiai, kad visa talka girdėtų ištariu:
– Dėde, jūs mokslininkas, o nieko nežinot!
Lenkas, pravarde Žmogus
1988
Bulvių plotai po truputį plečiasi, talkininkų irgi daugėja. Kartu su giminėmis atvažiuoja ir nematytų žmonių. Vienas vyriškis buvo su akiniais.
„Lenkas“ – pagalvojau. Nes tikriausiai tik tokius akinius lenkai nešioja. Todėl mintyse pavadinau jį Lenku.
Kai apie tai prasitariau pusbroliams, jie pasakė, kad sugalvojo dar geresnę pravardę – jį praminė Žmogumi.
Nežinau, ar jis buvo lenkas. Bet, kad buvo žmogus, tai faktas.
Lenkas, pravarde Žmogus, arba žmogus pravarde Lenkas, atsivežė tiems laikams neregėtą technikos stebuklą – filmavimo kamerą. Jis fiksavo ne tik darbo procesą, bet ir laisvalaikį po jo. Liepė mums lakstyti po kiemą, kad veiksmo daugiau būtų. Nėrėmės iš kailio, norėdami kuo geriau pasirodyti.
Ar buvome geri aktoriai? Nežinau. To Žmogaus Lenko daugiau nebesutikau, filmuotos medžiagos nemačiau. O visai norėčiau…
Šalčiausias bulviakasis
1990
Tais metais tėtė pradėjo ūkininkauti, atgavo senelių žemes, todėl ir bulvių galėjome pasisodinti gerokai daugiau. Visą vasarą žaliuojantis laukas teikė daug vilčių, bet ruduo pasitaikė lietingas, o dirva sunki. Sustirę traukiame purvu aplipusius gumbus vos ne iš vandens, o kad būtų šilčiau vis nubėgame pasišildyti prie to paties pečiaus, kuriame močiutė kepa bandas. Bulvių tais metais prikasėme mažiau nei pasodinome.
Džeimsas Bondas
1991
Šį kartą pats Džeimsas Bondas teikėsi aplankyti mūsų talką. Paslaptingas asmuo paskutinis atvažiavo ir pirmas pasišalino. Niekas nežinojo kas jis toks. Stebinantis panašumas į super šnipą.
Va kas būna, kai iš vakaro pasižiūri filmą „The Living Daylights“, o kitą rytą eini kasti bulvių. Tai britų slaptieji agentai vaidentis ima.
Tiesa gerokai banalesnė. Pasirodo – jis vieno žmogelio sūnus, komandiruotas į pagalbą tam, kad iš vėliau iš mūsų galėtų pasiskolinti javų kombainą…
Patys geriausi bulviakasiai, įskaitant paskutinį
1992-1999
Atėjo paauglystė, o su ja ir patys geriausi buviakasiai. Apsodintas plotas jau seniai pralenkė kuklius senelių arus, o talkininkais tapdavo ne tik svetimšaliai operatoriai ar slaptieji agentai, bet ir gausus tėvų draugų būrys.
Kaip visada – pagrindinis talkos akcentas – šventiniai pietūs, kai į stalą patiekiami ne tik kepti karveliai, oi atsiprašau – vištos, bet ir bulvinės bandos. Patiekalas dėl kurio verta visą dieną lenkti nugarą, maistas kurį nelyginant aguonpienį per Kūčias gali gauti tik vieną kartą per metus. Kai pagalbininkai be perstojo girdavo močiutę už kulinarinį paveldą, aš tikrai pagalvodavau, kad jie būtent dėl to pas mus ir susirenka – paskanauti ant kopūsto lapų iškeptų bandų… O kur dar kaimo egzotika? Pas mus niekada netrūkdavo kiaulių, karvių, vištų ar net arklių. Tikra edukacinė programa miesto vaikams.
Ne tik maistas, bet ir pabendravimas. Kiek istorijų išgirsta bulvių lauke! O kiek jų papasakota prie stalo?
Bulviakasyje, kaip ir gyvenime, svarbu gauti gerą porą, ypač kai ji tavo metų. Su vyresniaisiais smagu, bet kad jie kalba neaktualiomis temomis. Visai kas kita aptarti neseniai praėjusius devintos klasės egzaminus ir rašytas lietuvių kalbos temas. Štai mano porininkė vaizdingai papasakojo, kaip ji rašė rašinį apie savo giminės susitikimą.
– Viskas išgalvota, – pabaigoje prasitarė ji.
Mes pasijuokiame ir vėl dedame bulves bulves į pintinę. Bet niekam mūsų linksmybės neįdomios. Visi ir taip turi ką veikti. Mane prisimena tik tada kai kokiai tetai reikia padėti išpilti su kaupu pririnktą kašiką pailgų raudonų gražuolių.
– Valiooooo!!!! Nuskamba garsas iki paties dangaus. Gal net ir toliau. Kas žino, gal bangos vis dar sklinda visatos platybėmis, nors to žmogaus jau seniausiai nėra. Tai močiutės brolis, tvirtas 68 metų vyras, visą gyvenimą giedojęs bažnyčios chore, turintis galingą balsą. Būtent jis šiuo šūksniu paskelbė apie bulviakasio pabaigą.
Iki, talkininkai. Susitiksime kitą rudenį panašiu laiku, gal kokią rugsėjo 27-ą? Ir taip dar kelis metus iki 1999-ųjų.
1999-aisiais nebeturėjau porininkės, ją pakeitė pusbrolis. Šį kartą jaunesnis. Tada buvau ką tik pradėjęs studijas, ir jam pasakojau šviežius fukso įspūdžius.
Viskas? Taip, viskas. Tai buvo paskutinis kartas kai bulves rankomis rinko didelė talka. Po to tėtė nusipirko bulvių kombainą ir viskas tapo gerokai paprasčiau – užtekdavo kokių keturių žmonių, įskaitant traktoristą. Tiek tos talkos. Aišku, ir tada nenuobodžiaudavom – būdavo pasakojamos įvairios istorijos, pateikiami šilti cepelinai vidury laukų ir galybė kitokių nutikimų, bet to masiškumo, tos dvasios, tų bajerių, kai iš kiekybės gaudavosi ir kokybė, jau neišeidavo atkartoti.
Dabar jau tikrai paskutinis
2022
Spalio 15 diena, šeštadienis. Ūkanotas rytas. Atsibundu Giluičiuose vienas. Apsimaunu botus ir išeinu į kiemą. Purvyno nėra, kaip ir tetos, kuri padarytų tvarką.
Tėtė vakar atsiuntė žinutę: „Ryt vadovausi bulviakasiui“. Pagaliau! Nors aš ir ne gaspadorius (nes tėtė vis dar viską organizuoja), bet bent dešinioji jo ranka. Pastebėta, kad kai su samdiniais dirba kas nors iš saviškių, viskas vyksta kur kas sparčiau.
Kombainas sugedo, tai po 23 metų pertraukos vėl bus tradicinis bulviakasis.
Septyni talkininkai. Žadėjo, ateiti ir aštuntas, bet gavo pašalpą ir nepasirodė. Matyt turėjo svarbesnių reikalų.
Iš savų – aš vienintelis. Kam sveikata neleidžia, o kas jau paliko šį pasaulį. Mano mama dabar jau pati močiutė, todėl pietus šį kartą ruošia ji. Be bandų, bet su kepta višta. Vištų pas mus iki šiol netrūksta.
Aukštas topolis, primenantis įdomesnius bulviakasius, vis dar savo vietoje, tik gervių danguje gerokai daugiau.
Porininką, naudodamasis savo tarnybine padėtimi, išsirenku pats. Bus bent su kuo pakalbėti! Vėl pasakoju istorijas iš studijų laikų. Tik ne šviežias, o senas – nutikusias daugiau nei prieš 20 metų.
Per kiek laiko galiu prisirinkti bulvių savaitei? Per penkias minutes. Tikrai. Neperdedu.
Nors derlius viršijo lūkesčius, apsidirbame greitai.
– Valio! – tam, kad nebūtų pažeistos tradicijos, šį kartą sušunku aš. Mano balsas į dangų gal ir neina, bet už kelių šimtų metrų buvę namiškiai išgirsta ir puola ruošti pietų stalą.
Dar tik pusė trijų, saulė aukštai virš galvų, o mes jau sotūs. Niekur skubėti nebereikia, pratęsimo nebebus. Tiesa, dar reikės suvežti maišus į sklepą, bet tai neužtruks ilgai.
Kelios valandos darbo – visai žiemai maisto.
Seniau hektarą bulvių nuo ryto iki vakaro kasdavo kokia 30 žmonių. Ar tikrai mums reikėjo tiek bulvių?
Tada buvo nepriklausomybės pradžia, ne tokie lengvi kai kuriems žmonėms laikai. Talkininkai ir išsivežiodavo nukastas bulves. Atrodo menkniekis, bet kitiems – tai nemaža paspirtis.
Dabar bulvių ne taip jau brangiai galima nusipirkti turguje. Ateityje ir mes taip darysim. Nes tos kelios valandos darbo rudenį yra tik ledkalnio viršūnė. Augalų priežiūra reikalauja daug išlaidų ir laiko, kurio, mes skubantys žmonės, deja, neturime. Paliksim šį reikalą tiems, kuriems geriau sekasi.
Šį kartą tikrai paskutinis.
