Auksinis ruduo. Kokia nuvalkiota frazė. Kaip ir kita – smilkinius jau nudažė šerkšnas. Bet be banalių frazių neišsisuksi, juk kartais taip smagu jas naudoti!
Tik atsikėlęs nusistveriu telefoną. Žinutę parašė brolis. Ir dar nuotrauką atsiuntė. Atostogauja Turkijoje. O aš ką? Išeinu į lauką ir pamatau, kad šerkšnas jau nudažė… braškių, pienių ir dar šimtų kitokių augalų lapelius. Naktį būta šalnos. Ne pirmos ir tikrai nepaskutinės šį rudenį. Kažkas užsienyje, o aš Lietuvoj. Ir vargu ar 2021 metais kur nors beišvažiuosiu.
Kadaise kai galiojo griežtas karantinas ir nebuvo galima kirsti kitos savivaldybės ribos, dirbau iš namų ir net iš Pilaitės nebuvau išvykęs apie mėnesį laiko. Tada išvedžiau teoriją apie kosminius greičius: pirmas kosminis greitis išvykti iš Pilaitės toliau nei 3 km nuo namų; antras kosminis greitis išvykti iš Vilniaus daugiau nei 50 km; trečias kosminis greitis išvykti už Lietuvos ribų. Ir yra ketvirtas kosminis greitis – išvykti už Lietuvos ribų toliau nei Lenkija. Pirmą ir antrą kosminius greičius išvysčiau gan greitai, o dėl trečio ir ketvirto kur kas problematiškiau.
Išeinu į pievą, pasisveikinu su avimis. Kaži ką jos šiandien sumąstė? Kai turi augintinių, jie vis ką nors iškrečia, pavyzdžiui pabėga ir apsilanko kaimyno darže. Vis šioks toks kasdienybės paįvairinimas. Bet kartais maloniau kai tokie nuotykiai neatsitinka. Nors šįryt avių nesivaikiau, bet ištroškau. Todėl nueinu prie magiško šaltinio ir imu vaikytis ore skrajojančius lašelius.
Kas toliau? Kur dar šiandien mane nuves likimas? Gal prie Giliuičių viduryje šaknis įleidusio klevo? Nors jis amžiuje, bet šerkšnas nenudažė jo smilkinių, o tik pakeitė lapų spalvą.
Kai jau atrodo, kad šiandien nieko įdomaus nenutiks, netikėtai gaunu pasiūlymą krautis daiktus (fotoaparatą) ir važiuoti į… Lenkiją! Nedvejoju nė akimirkos! Aišku! Kokie dar gali būti klausimai? Pagaliau išvystysiu trečiąjį kosminį greitį! Jo nebuvau pasiekęs nuo 2020 m. liepos 6 d.
Užsukame į Vygrių vienuolyną. Šventa tai vieta. Tą pajauti vos išlipęs iš automobilio, nes dvasią apgaubia kažkokia neįprasta, bet maloni ramybė. Senovės žmonės žinojo kur reikia pastatyti bažnyčią ir vienuolyną – ant kalvelės iš trijų pusių apsuptos Vygrių ežero. Keliauti ne sezono metu – vien privalumai. Esi beveik vienas ir neskubėdamas mėgaujiesi gamtos ir architektūros harmonija.
Smagu toje Lenkijoje, bet pradžiai užteks. Gero po truputį.
Kadangi dar tik popietė, kibkime į darbus. Į žiemos buveinę palydėkime raudonai pasirėdžiusius obuolius.
Saulė jau arti laidos, bet stebuklai dar nesibaigia. Lipsiu kopėčiomis į dangų. Takas kuriuo iškeliauja paukščiai yra vienas didingiausių vaizdų, kuriuos tik gali pamatyti žmogus, pakėlęs akis į žvaigždes.
Jeigu padarau nors vieną gražią nuotrauką – diena nenuėjo veltui. O jeigu dar nuveikiu gerokai daugiau? Tai tokią dieną galiu drąsiai vadinti auksine!
