Bornholmas 2016 03 13

 2016 m. kovo 9-13 dienomis buvau pietinėje Švedijoje (Skonėje).  Šiaip tose vietose aš ne pirmą kartą, ten (Lunde) studijavau 2002-2004 metais.  Šeštadienį (2016 03 12) iš Ystado (Švedija) plaukiau į Danijai priklausančią Bornholmo salą Baltijos jūroje. Daug kas ją vadina Baltijos perlu. Aš jiems pritariu.

Šeštadienio rytą Skonę gaubė tirštas rūkas. Pusbrolis dar bandė atkalbėti, kad gal nevažiuočiau, bet keisti nuomonės nenorėjau.

Danijos piliečiai mėgsta savo salą. Daug jų susirinko uoste. Vieni dar tik ruošėsi išplaukti, o kiti buvo ką tik grįžę. Prailgintas autobusas, kokius mes įpratę matyti tik miestuose, o ne kursuojančius ilgomis distancijomis, jų dar daugiau atvežė.

Keista buvo už bilietą Švedijos teritorijoje mokėti Danijos kronomis, dar keisčiau buvo atsiskaičius banko kortele  ant kvito suraityti savo parašą, o ne suvesti savo PIN kodą. Neprisimenu kada tai paskutinį kartą dariau Lietuvoje, o čia juk Skandinavija, kur viskas turėtų būti dar moderniau nei pas mus.

Keltas greitas ir prabangus. Daug sėdimų vietų, parduotuvė, restoranai. Vaikų kampelis irgi yra. Ten rodė filmuką, kokio visai nesitikėjau pamatyti – Maša ir lokys! Na va, net danams jis patinka!

Kelionė jūra truko 1 val 20 min., panašiai tiek, kiek nuskristi iš Lietuvos į Švediją. Taigi, turėjau marias (o gal geriau šitoje situacijoje sakyti jūras) laiko perskaityti Borholmo turistinius lankstinukus. Danai savo salą labai giria. Unikalu viskas: ir gamta, ir maistas, ir muziejai. Užsidegiau nekantrumu viską išbandyti!

 Gaila, kad brošiūrėse beveik viskas daniškai, o angliškai ir lenkiškai vos tik po pora puslapių. Nieko, nueisiu į turistų informacijos centrą, kuris vos keli žingsniai nuo salos sostinės Rønne (ir kodėl reikia rašyti tą išbrauktą ø? Juk sykį jei jau išbraukei tą raidę, tai daugiau neberašyk!) uosto. Deja. Koks genijus sugalvojo, kad keliautojų pamėgtos salos Turistų informacijos centras dirba tik paprastomis savaitės dienomis, o savaitgaliais yra uždarytas?

 Patraukęs link miestelio pasijutau lyg pasakoje. Pats ryškiausias Rønne akcentas – aukšta balta bažnyčia su gaidžiuku (vėtrunge) pačioje bokšto smailėje. O ją iš visų pusių supa įvairiaspalviai namukai.

Vaikščiodamas siauromis miesto galvelėmis maniausi pakliuvęs į vietą, kur laikas sustojęs arba teka labai labai lėtai. Čia tikriausiai gyvena tik senukai, menininkai arba svajotojai-bastūnai, kurie po ilgų klaidžiojimų po pasaulį pagaliau susirado jaukią vietelę likusiam gyvenimui nugyventi.

Deja, kai atsidūriau pačiame Rønne centre, greitojo maisto kvapas ir šiukšlės (kurių nebuvo tiek daug, bet vis tiek krito į akis, nes miesto pakraščiuose apskritai jų nebuvo) grąžino mane į realybę. Svajonių salos, matyt, teks pasiieškoti kažkur kitur.

Kitas niūrus dalykas buvo lėktuvo, mėtančio bombas, mozaika ant vieno iš namelių sienos. Idiliškojo Bornholmo gyventojai neprisimena antrojo pasaulinio karo su nostalgija. Kai 1945 m. gegužės mėnesį visi jau ruošėsi švęsti pergalės dieną, saloje esančios vokiečių įgulos vadas Gerhard von Kamptzn griežtai atsisakė pasiduoti sovietams ir prašė atsiųsti bent vieną britų karį, kuriam galėtų pasiduoti. Tokio nesulaukęs, kapituliacijos akto vis tiek nepasirašė. Už tokius dalykus rusai „atsidėkojo“ gausybe bombų. Buvo sunaikinta 800, o apgadinta 3000 paprastų gyventojų namų. Iš Bornholmo sovietai išsinešdino tik po metų. Nelabai linksmas istorijos laikotarpis.

Ką ten tas antrasis pasaulinis karas? Užsimaniau pamatyti ką nors iš didingesnių Bormhomo istorijos laikų! Todėl nusprendžiau nukakti prie Hammershus pilies griuvėsių. Ji kadaise buvo didžiausia visoje Skandinavijoje!

Nors buvau išsikeitęs švediškų kronų, tačiau per tris dienas man jų visiškai neprireikė, nes visur galima atsiskaityti banko kortele. Man net kilo klausimas kur jas išleisti. Atsakymą radau Danijoje. Geras Švedijos pavyzdys užkrėtė. Galvojau, kad kortele galima atsikaityti visur.  Be to, prisidėjo ir visiškas atsipalaidavimas per atostogas. Todėl Rønnėje bankomatų neieškojau. Kam jie man? Įlipęs į autobusą supratau, kad klydau, nes bilietai parduodami tik už grynuosius. Vairuotoja truputį pasiraukiusi ir kažką įnirtingai paskaičiavusi, švediškas kronas priėmė, o grąžą atidavė daniškomis. Ir taip nemenka monetų kolekcija dar labiau pasipildė. Įdomus jausmas – prieš kelias valandas Švedijoje už bilietą mokėjau daniška valiuta, o dabar Danijoje – švediška.

Legenda sako, kad kai Dievas kūrė Skandinaviją, jam atliko visko po truputį. Todėl jis viską sumaišęs metė į Baltijos jūrą ir taip atsirado Bornholmo sala. Todėl čia galima pamatyti visko, ką geriausia turi šiaurės šalys: ir smėlėtų paplūdimių, ir aukštų uolų, ir pačių paprasčiausių lygumų. O kur dar švelnus jūrinis klimatas, dėl kurio vasaros būna tokios kaip pietuose, todėl gali augti tokie šilumą mėgstantys augalai kaip vynuogės?

Legenda bylojo tiesą. Rønne gatvelės kyla į gan aukštą jūros krantą, tačiau vos už miesto prasideda lygumos. Maždaug pusę laiko autobusas riedėjo plentu, vinguruojančiu per ūkininkų laukus. Jeigu nežinočiau, kad aš saloje, galvočiau, jog atsidūriau kur nors Švedijos ar Danijos kaime – kraštovaizdis niekuo nesiskyrė nuo žemyninės Skandinavijos dalies.

Kirtę beveik patį Bornholmo vidurį, toliau važiavome pajūriu. Vaizdas  tapo įvairesnis – vienkiemius pakeitė pakrantės miesteliai, o lygumas gan statūs uolėti krantai. Autobusas neitint plačiomis gatvelėmis kildavo į viršų, o po to leisdavosi žemyn. Atsirado namų su įdomios formos kaminais. Prisiskaitęs reklaminių lankstinukų, spėjau, kad ten tikriausiai žuvies rūkyklos. O jeigu jau prakalbome apie žodį prasidedantį šaknimi rūk-, tai rūkas baigėsi kažkur toli toli saulėtose Bornholmo lygumose. Deja, tai buvo tik iliuzija. Atvykus prie pilies jis vėl iš kažkur netikėtai atsirado. Ir štai stoviu prie žymiausių Skandinavijos griuvėsių, bet matau tik jų kontūrus. Girdžiu šniokčiant jūrą, bet net neturiu supratimo kur ji yra. Vaizduotei teks gerokai paplušėti, kad bent įsivaizduočiau kaip ten viskas atrodo gražią saulėtą dieną – tokią, kokią dar visai neseniai mačiau salos viduryje. Ėch, gal visgi reikėjo paklausyti pusbrolio patarimo?

Borholmas garsus savo virtuve, ypač patiekalais iš žuvies. Yra net gerą įvertinimą iš Michelin‘o gavęs restoranas. Vykdamas prie Hammershus pilies galvojau, kad jį rasiu būtent ten ir galėsiu rinktis iš penkiasdešimties skirtingų žuvies patiekalų. Deja, apšiurusi maitinimo įstaiga nepasirodė panaši į tą, kurioje neseniai būtų apsilankę Michelin‘o ekspertai. Užrakinta spyna ir džiaugsmingas užrašas „Susitiksime po Velykų“, optimizmo taip pat nepridėjo. Neveikė ir suvenyrų parduotuvė. Vienintelis atidarytas objektas toje vietovėje buvo tualetas. Ir tas invalidų. Na, bet geriau toks negu jokio, tai bent (ant)gamtinių reikalų nereikėjo daryti lauke. Gerai, kad maisto turėjau pasiėmęs. Danijos saloje, kuri žymi savo maistu, aš valgiau belgiškus vaflius, užkąsdamas kolumbietiškais bananais ir užgerdamas amerikietiška kola…

Nors ir apgaubta miglos, pilis man patiko. Jaučiausi kaip kokioje Anglijoje ar Škotijoje kur, rodos, rūkas niekada neišsiskirsto. Pamačiau ir jūrą. Taip, tik gabaliuką, bet juk ne dėl Baltijos čia atvažiavau. Jos per šią kelionę jau buvau prisižiūrėjęs ir kitur. Nepajaučiau kaip praėjo dvi valandos vaikštant po griuvėsius ir siaurais takeliais tarp uolų. Reikėjo skubėti, kad nepavėluočiau į autobusą, nes jie čia užsuka retai. Žinote tokį reiškinį kaip kiaulystės ar Merfio dėsniai? Čia jie suveikė puikiai. Vos nuvažiavus kelis kilometrus nuo Hammershus pilies mums vėl linksmai šypsojosi saulutė, o rūko kaip nebūta.

Kadangi grįžome tais pačiais keliais kaip ir atvykome, atsisėdęs į minkštą sėdynę leidau sau snustelti. Taip ir pramiegojau iki Rønne. Ėch, galėjo vairuotojas ir dar kokį ratą aplink salą apsukti! Autobuse taip šilta ir gera, ko nepasakysi apie jūros drėgme pritvinkusį miestelio orą. Kur susišilti? Gal išgirtame Bornholmo muziejuje? Spėkit ar jis veikė? Nufotografavęs lauke išdėstytus eksponatus patraukiau toliau.

Mano akį patraukė didelis žalias plotas žemėlapio pakraštyje ir aš panorau išsiaiškinti kas ten. O ten… kolektyviniai sodai! Pasirodo jų yra ir Bornholme.

Vakare Rønne vėl apgaubė rūkas. Bet koks skirtumas, juk diena buvo nuostabi! Tokios retai būna žiemą ir ankstyvą pavasarį. Grįždamas į uostą vis galvojau, kokia galėtų būti šito mano rašinio pabaiga. Ieškojau kokio stipraus akcento, bet jo nei galvoje, nei aplinkoje nebuvo.

Įlipęs į keltą pastebėjau jau vieną kartą matytus veidus. Daug danų, keliavusių su manimi ryte, dabar plaukė namo. Keista, nes galvojau, jog jie saloje praleis visą savaitgalį, juk per vieną dieną neįmanoma čia visko pamatyti! Prie vieno staliuko sėdėjo dvi merginos ir du vaikinai, kurie linksmai dalinosi šios dienos istorijomis. Atrodė kaip seni bičiuliai, tačiau ryte jie dar net nebuvo pažįstami. Man pasidarė smalsu: kiek išviso porų susidarė šio meilės kruizo metu? O kiek susipyko? Deja to niekada nesužinosiu…