Kadaise istorijos vadovėlyje pamačiau į lavą įspaustą pirmykščio žmogaus pėdsaką. Dabar pagalvojau, kad atmintis galėtų būti kaip ta lava – kas joje įsirėžė, tas ir pasiliko. Deja taip nėra. Panašumas tik toks, kad kai kurie prisiminimai greitai užsineša istoriniu sluoksniu ir juos atrandi tik gerai pakasinėjęs.
Birželio 3 diena. Diena ilga, kokia tik gali būti. Saulė jau toli vakaruose, bet kažko laukia, dar neskuba pasislėpti už horizonto. Prasiveržę pro plevenančius lapus ant namo sienos krenta oranžiniai spinduliai. Lygiai taip pat palengva iš gilių pasąmonės sluoksnių iškyla prisiminimai. Nors iš pradžių net nesusigaudau kokie, bet ašara jau nurieda skruostu. Kontūrai po truputį ryškėja. Mintimis grįžtu į tuos laikus, kai dar nereikėjo nieko prisiminti, nes tiesiog nebuvo ką.
Man ketveri metai. Tokį patį ramų vasaros vakarą traktoriuku išvažiavome į pievą. Tėtis už vairo, aš šalia. Tikriausiai šieno reikalais. Geras buvo tas traktoriukas. Savadarbis. Jį taisydavo kur kas ilgiau nei po to su juo dirbdavo. Todėl nieko keisto, kad ir tada jis sugedo vos nuvažiavęs kelis metrus. Tiek tų šieno reikalų suaugusiems, tiek tos pramogos man.
O kiek tokių gražių vakarų kartu su katinais laukdavome kol močiutė pamelš karves? Ir visi tuo pačiu tikslu – paragauti dar šilto, paties šviežiausio pieno. Kas iš seno molinio koklio, o kas tiesiog iš kibiro. Močiutė man nieko nesakydavo kai įmerkdavau visą galvą tiesiog į baltas putas. Veidą išsitepdavau kur kas labiau nei tie mažais liežuvėliais pieną kabinantys kačiukai.
Ak. Kaip seniai visa tai buvo.
Apsižvalgau aplinkui. Kažkas pasikeitę, kažkas likę taip pat. Po kiemą laimingas straksi mūsų septymetis Kostas. Jis dabar gal netgi vyresnis už mane, kai aš savo įpročiais ne daug kuo skirdavausi nuo katės. Ir tada pagalvoju: norėčiau ir šias akimirkas giliai įspausti į atmintį, kad būtų ką prisiminti po daugelio metų…
