Kopenhaga 2003 11 07

2016 vasario 6

Kristijanijoje fotografuoti negalima, todėl pridedu vaidą iš viršaus. Kristijanija prasideda už tos bažnyčios paauksuotu bokštu, kuris matomas nuotraukos dešinėje. Toliau tas pats Oresundo tiltas

Įžanga

Iš visų užsienio valstybių sostinių Kopenhagą esu aplankęs daugiausia kartų. 2003 – 2004 metais studijavau Lundo universitete Švedijoje. Iš Lundo traukiniu labai patogu nuvažiuoti į Kopenhagą. 2003 m. lapkričio 7 d. trečią kartą aplankiau Danijos sostinę. Grupiokė lietuvė pravedė labai išsamią ekskursiją, kurią aprašiau iš karto grįžęs. Taigi jūsų dėmesiui labai senas tekstas – 2003 m. lapkričio ir truputį naujesnės nuotraukos – 2012 m. birželio, kai ten buvau penktą kartą.

Jūra

2003 m. lapkričio 7 ankstus rytas. Aplink rūkas – beveik nieko nematyti. Pro traukinio langą išvystu jūrą. Dar keli metrai ir važiuosiu per garsųjį Oresundo tiltą, Švedijos ir Danijos pasididžiavimą, 2000 metais sujungusį šias valstybes.

Jūra!!! Apsupta rūko, bet vis tiek atrodo didingai. Net jei ir kiekvieną dieną čia važinėčiau, ji vis tiek mane žavėtų! Gaila, kad traukiniai važinėja apatine tilto dalimi, todėl sąsiauris ne taip gerai matosi kaip nuo viršaus, bet vistiek gražu!

Oresundo tiltą nufotografavau 2012 m. birželį, kai lėktuvas leidosi į Kopenhagos oro uostą

Oresundo tiltą nufotografavau 2012 m. birželį, kai lėktuvas leidosi į Kopenhagos oro uostą

Pirmosios minutės

Kopenhaga. Mane pasitinka kursiokė lietuvė, kuri jau kelis metus gyvena Danijoje, nes yra ištekėjus už dano. Taigi, turininga ekskursija po šį „Uostą, kuriame apsiperkama“ (Taip pažodžiui yra išverčiamas Kopenhagos pavadinimas) garantuota.

Pirmiausia nutariame aplankyti Kristianiją. Na tai toks „parkelis“, kuris yra tikriausiai žymiausia Danijos vieta, nes… Kas nežino, paaiškinsiu vėliau.

Metro

Važiuosim metro. Tai man nenaujiena, visokiais esu kelevęs, išskyrus patį gražiausią Maskvoje ir patį bjauriausią Niujorke. Galvojau, kad ir Kopenhagos metro manęs niekuo nenustebins, bet apsirikau. Manau – vien tas faktas, kad jis buvo atidarytas tik 2002, turėtų šį tą pasakyti.

Norint dabar nufilmuoti fantastinį filmą apie ateities miestą, bent jau metro dekoracijų gaminti nereikėtų. Jos jau sukurtos. Kopenhagoje. Modernios formos ir architektūra mane žavi. Ne išimtis ir Kopenhagos metro. Nors daug jų jau buvau matęs, šitas paliko įspūdį. Stotis akį patraukia tuo, kad visur tiesios linijos – šiuolaikinis dizainas. Paprastas, minimalus. Suoliukai ir tie  naujoviški – sukonstruoti taip, kad nebūtų galima atsisėsti, o tik pridėti pavargusią savo kūno minkštąją dalį. Tai padaryta dėl paktinių sumetimų: tam, kad žmonės, kurie papastai būna labiausiai „pavargę“ neužsimanytų per ilgai čia užsibūti.

Kituose miestuose visą laiką bijojau netyčia nukristi ant bėgių, juk šiais laikais visko atsitinka. Čia nebijojau, nes bėgiai yra užtverti stikline sienele ir durys atsidaro tik tada, kai traukinys jau būna sustojęs. Taigi, kad nukristum ant bėgių, reikia gerokai pasistengti.

Traukinys atvažiavo, durys atsidarė ir mes įlipom. Pasijutau, kaip atrakcionų parke, nes atsisėdęs priekyje pamačiau ne akliną sieną, už kurios paprastai slepiasi mašinistas, bet kelią, kaip kokiuose linksmuosiuse kalneliuose. Bet čia ne atrakcijonai! Tai kur gi mašinistas? Gal kitam gale? Ne. Kitam gale irgi toks pats didelis kaip autobuso priekyje langas, tik vietoj vairuotojo ir ten sėdejo keleiviai. O mašinisto NĖRA. Gal jis apsirengęs paprastais drabužiais ir vaidina keleivį? Tikriausiai ne. Ot atėjo laikai! 21 amžius. Viskas automatizuota.

 Grenlandai

Pavažiavę vieną stotelę tuo technikos stebuklu, iškopėm į dienos šviesą ir iškart pamatėm visų pasaulio stočių puošmenas, dar kitaip vadinamas bomžais. Tik jie buvo kažkokie keisti. Niekur Danijoj tokių nebuvau matęs, nes labai jau ne daniškai jie atrodė. Pasirodo tai grenlandai. Jie būdami Danijos piliečiais važinėja kur nori, todėl ir į sostinę kartais užsuka. Tik nuo paprastų šio miesto gyventojų skiriasi tuo, kad jie yra geltonodžiai ir siauraakiai – eskimų, čiukčių ir kitų šiaurės tautelių giminaičiai. Jie nuo paprastų danų skiriasi dar ir tuo, kad jų organizmai neabsorvuoja alkoholio, todėl kelioms dienoms atvažiavę paviešėti į sostinę jie bemat prasigeria ir taip pasilieka puošti stočių bei kitų šio miesto rajonų.

Kristianija

 Pakeliui į Kristianiją išgirdau jos atsiradimo istoriją. Kadaise, aštuntajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, vieną savaitgalį keletas hipių užsimanė pasidaryti pikniką miesto pakraštyje. Vaikščiojo, vaikščiojo ir rado apleistas kareivines, iš kurių ką tik buvo išsikraustę kareiviai. Pasėdėjo, pagėrė alaus, parūkė. Patiko gėlių vaikams ta vieta. Nutarė tą dieną nesiskirstyti namo, o dar trumpam pasilikti. Pabuvo ir kitą dieną, bet namai kažkaip netraukė. Ten praleido savaitę, dvi, tris. Iškylautojų tik daugėjo, bet niekas neskubėjo skirstytis. Praėjo jau 30 metų, o piknikas visdar tęsiasi…

Kas yra hipiai, aiškinti nereikia. Kristianiją įkūrė žmonės, kurie protestavo prieš įprasto gyvenimo normas, todėl norėjo įsteigti atskirą respubliką ir jiems pavyko. Taip, žmonės gyvenantys ten tiki, kad tai atskira respublika. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

Štai aš viduj. Pirmas įspūdis? Seni apleisti namai, bet ne “bomžynas”. Tai kažkas kito, bet pirmąją buvimo ten minutę, aš dar nebuvau radęs žodžių, kaip apibūdinti šį reiškinį.

Už kelių metrų pamatėme tai, kas labiausiai garsina Kristianiją ir tai ką, visi į šią šalį atvykę turistai nori pamatyti – „ŽOLĘ“. Taip, marihuana ir kitoks brudas čia pardavinėjama viešai. Visai kaip turguje. Eini pro prekystalius ir apžiūrinėji prekes. Visas viešai išdėstyta tik mokėk pinigus, imk ir rūkyk… Bet tie apsiblausę pardavėjų veidai ir dar keletas bešlitinėjančių jaunuolių manęs neįkvėpė tokiems žygdarbiams. Tiek to, „žolę“ palikau kitiems…

Dar truputį paėjom ir turgus pasibaigė. Tik tiek? Taip, tik tiek – apie 200 metrų su prekystaliais pilnais visokių “gėrybių“. Nelabai gaudausi tuose narkotikuose, bet kaip supratau, ten buvo išdėstyta marihuana, hašišas, dar visoki milteliai kuriuos žmonės rūko. Kai kurie paruošti, kitus reikia pasiruošti patiems pirkėjams. Jokių taip vadinamų „stiprių“ narkotikų. Patys Kristianijos gyventojai yra paskelbę ir visur iškabinėję šūkį „Say no to hard drugs“. Ir padeda reabilituotis tiems vadinamiems tikriems narkomanams, taigi atseit „stiprių“ narkotikų netoleruoja. Nežinau kiek tai tiesa, bet man atrodo, kad tai tik fasadinė pusė. Aš, kadangi, neskirstau narkotikų į stiprius ir silpnus, manau, kad nėra taip sunku nuo vienų peršokti ant kitų. Na tiek to, tai mano asmeninė nuomonė. Tačiau, kad ir kiek žvalgiausi visiškai degraduvusių narkašų subadytomis venomis nemačiau. O gal juos slepia? Bet apsvaigusių, ir taip gerokai, yra. Nors buvo ankstus rytas, bet mačiau ir keletą paauglių „pešančių žolę“. Vaizdelis nepats geriausias. Aišku, buvo keletas turistų ir šiaip vietinių gyventojų, jau nuo pat ryto pradėjusių švęsti. Taigi, paėjome toliau ir narkotikų skyrius pasibaigė. O kas toliau? Juk tai tik pati Kristianijos pradžia, nes ši respublika apima didelį plotą kuriame nemažai pastatų, medžių ir vandens. Taip, narkotikai pardavinėjami tik mažoje gatvelėje, nors ji tikriausiai yra pati žymiausia gatvė Danijoj. O toliau gyvena žmonės…

Turiu pasakyti, kad kol dar nebuvau apsilankęs Kristianijoj, ją įsivaizdavau kaip degradavusių narkomanų rajoną, kažkuo panašų į čigonų taborą Vilniuje. Tikriausiai taip galvojo ir daugelis, kurie nėra ten buvę, o yra girdėję tik iš kitų pasakojimų. Apsilankymas toje Kopenhagos dalyje visiškai pakeitė mano nuomonę. Tai ne narkomanų, o greičiau meninikų ir kitų laisvai mąstančių žmonių rajonas. Ne, ne rajonas, o respublika. Panaši į Užupį Vilniuje, tik besiskirianti nuo jo dydžiu ir viešu narkotikų pardavinėjimu. Tai respublika turinti savo vėliavą, prezidentą ir kitas valdžios institucijas. Nepanašu, kad pagrindinės respublikos pajamos būtų iš kvaišalų pardavinėjimo. Kiek paėję toliau išvydome vaizdą kažkuo panašų į mini miestą dideliame mieste: parduotuvės, netik mažos, bet ir „supermarketai“, restoranai, netgi vaikų darželiai. Pasirodo ne tik narkotikai garsina Kristianiją. Jos viduje yra dviračių gamykla ir firminė parduotuvė. Gamina brangius, specifinius ir vienetinius dviračius, kurie sprendžiant iš kainų netokie jau ir pigūs. Kristianijoj yra ir daugiau panašaus tipo gamyklėlių.

Pamatęs gražius dviračius, jau buvau pradėjęs susidaryti gerą nuomonę apie Kristianiją, tačiau tai truko neilgai – iki tol, kol mes užėjome vieną iš restranėlių. Deja čia aš vėl prisiminiau pagrindinę Kristianijos įžymybę. Viduje buvo pilna dūmų ir keletas jaunuolių. Iš specifinio kvapo supratau, kad tai nebuvo tabako dūmai. Viskas kažkaip priminė vokiečių muzikinį klipą „Wir kiffen“ ( Mes kaifuojame), kuriame šaunuoliai vokietukai sėdi kambaryje ir rūko žolę. Kol manęs dar nepradėjo darytis linksma, išėjau iš tos skylės. Nors to „kabako“ skyle nepavadinčiau. Kaip ir visos Kristianijos. Tai nėra savartynas. Tai… tai… tai? Tai TVARKINGA BETVARKĖ! Taip, pagaliau radau tą žodį, kuriuo labai norėjau apibūdinti šį reiškinį. Tvakos čia nėra, nes viskas chaotiška, tačiau ir šiūkšlynu šios vietos nepavadinsi. Matosi, kad gatvelės iššluotos, prie namų auga gėlės, pilna visokio meno pavyzdžių, juk čia gyvena menininkai. Ir ko jiems negyvent? Kaip ir kitiems žmonėms. Nes už gyvenamajį plotą mokėt nereikia.

Vieno dalyko, kurį norėjau pamatyti, taip ir nepamačiau šiame „parke“. Tai paskutinių hipių, kurie turistams dalina skrajutes su užrašu „The dream is alive…“ (Svajonė gyva). Jie rūko savo svajonę, taip pasakytų vienas anglas, bet man vis tiek, nes aš norėjau juos pamatyti…

Bevaištant po mažas gatveles, parduotuves ir kitus objektus, į akis krito dar vienas dalykas: palaidi dideli šunys. Vaikšto sau tokie ramūs ir nieko… Gal jie irgi apsirūkę kaip ir jų šeimininkai?

Išeidamas pro vartus į normalų pasaulį, aš visgi patikėjau, kad buvau atskiroj respublikoj. Juk užrašas ant jų skelbė „Now entering the European Union“…

Girdėjau kalbas, kad Kopenhagos valdža nori uždaryti Kristianiją. Kam? Juk nėra jokio pagrindo. Tegul sau gyvena taip, jei jie tik nori. Nors narkotikų galėtų ir nepardavinėti.

Nors vežimu važiuok

Pasivaikščiojimas su vietiniais po Kopenhagos centrą padėjo man pamatyti tai, ko nėra knygutėse turistams.

Jau seniai norėjau pamatyti tą bažnyčią į kurią galima užvažiuoti vežimu ir į kurią buvo užjojęs Rusijos caras Petras I. Pasirodo tai niekuo iš išorės neišsiskiriantis pastatas, bažnyčia, kaip ir daugelis kitų, negi paprastesnio stiliaus. Be to, prie jos stovi pats seniausias studentų bendrabutis Danijoje, šiaip labiau panašesnis į architektūros paminklą, o ne „baraką“. Į vidų nebuvau užėjęs, bet sako, kad jame mažai kas pakeista nuo pastatymo 17 amžiuje.

Užėjome į bokštą. Įspūdinga! Manęs visdar nesiliauja stebinti žmonės gyvenę prieš kelis šimtus metų. Bažnyčią galima vadinti tų laikų technikos stebuklu, nes reikėjo gerokai padirbėti, kad pastatyti sraigtinį užvažiavimą. Ten tikrai tilptų vežimas ir ne vienas- du iškart prasilenkt galėtų! Na ir vargelio turėjom užlipdami! Atrodė, kad kelias niekad nesibaigs! Tas pastatas skirtas netik bažnyčiai ar observatorijai, bet ir… gyventi! Taip, viena šeima turi butą pačioje bokšto viršūnėje ir kadangi ten nėra lifto, tai jaučiu, kad jie viršsvoriu nesiskundžia. Paguoda ta, kad nulipt yra labai lengva. Tikrai daug lengviau nei užlipt….

Dar kiek palypėję, pagaliau pasiekėme patį viršų – kelio pabaigą. Įdomu, ar tais laikais vežimai turėjo rankinius stabdžius? Jei ne, tai susidurdavo su didelėmis problemomis, nes jokios stovėjimo aikštelės taip ir nėra. Visur tik kalnas, kalnas, kalnas – iki pat galo. Jei neturi plytų po ranka, taip ir nuriedėsi žemyn…

Pabūsiu šiek tiek banalus, bet nuo bokšto viršaus tikai atsiveria nuostabus Kopenhagos vaizdas. Ir netik senamiesčio. Kadangi miestas yra lygumoje, gražią saulėtą dieną turėtų matytis ir priemiesčiai bei jūra. Deja, rūkas dar nebuvo iki galo išsisklaidęs. Jaučiausi esantis daug aukščiau už kitus pastatus, keista, nes iš apačios bokštas atrodė neką aukštesnis už aplinkinius.

Sužavėjo mane vaizdas, kurį paukščiai pamato skraidydami. Iš apžvalgos bokšto galėjau atpažinti vietas, kurias jau aplankiau ir pamatyti tai kur dar nebuvau nukeliavęs. O bokštų! Visokių mažų, didelių, blizgančių, pažaliavusių ir kt. Tai tikriausiai daugiausia bokštų turintis miestas! Ir visi jie variniai. Prie vieno susukto bokšto kyšo trys krokodilų uodegos. Jos simbolizuoja tris valstybes, kadaise sudariusias vieną karalystę. Tai Danija, Švedija ir Norvegija.

Toliau parlamento rūmai, kurie netgi didingiau atrodė iš viršaus nei iš apačios. Dar daug ką mačiau. Bet argi viską atsiminsi? Kad ir buvę karaliaus rūmai ar nedidukas botanikos sodas esantis prie jų ir kitos Kopenhagos garsenybės.

Į akis krito tipiški daniški pastatai, kurių pilna visur. Tai įvairių spalvų, bet daugiausiai geltoni namai su raudonais stogais. Dar šiek tiek pasižvalgęs supratau, kad mane labai jau traukia tas gyvenimas verdantis apačioj. Nusprendžiau prisijungti ir nulipau žemyn. Kaip sakiau, tai nebuvo labai sunku.

Kopenhagos centras

Kopenhaga garsėja savo pėsčiųjų gatvėmis. Pasirodo, jų yra daugiau nei viena, todėl pasiklysti nėra labai sunku. Nebijokit, aš nepasiklydau, nes turėjau gidę. Visdėlto yra gerai pamatyti Kopenhagos centrą ankstų penktadienio rytą. Visos parduotuvės atsidaro tik nuo 10 valandos, todėl pėsčiųjų gatvėje, priešingai nei vėlesniu paros metu, beveik nebuvo žmonių, tik transporto priemonės, atvežusios visokias gėrybes į parduotuves. Vėliau joms būna uždrausta ten važinėti. Man pasisekė, nes tą dieną pėsčiųjų gatvę pamačiau du kartus: prieš dešimtą ir po dešimtos valandos. Skirtumas yra…

Prisimenat oranžinių dviračių akciją Vilniuje? Čia ji irgi vykdoma. Tik turiu pasakyti daug sėkmingiau. Ponui Zuokui reikėjo pasistažuoti Kopenhagoje. Tai gal ir Vilniuje viskas gerai būtų buvę. „Oranžinių“ dviračių (nors jie čia įvairių spalvų), Danijos sostinėj niekas nevagia, nes visų pirma reikia įdėti monetą, norint juos pasiimti, o visų antra jie yra negražūs, specifinės konstrukcijos ir nepatogūs tolimesnei kelionei. Pavogsi- kaimynai iškart supras iš kur gavai dviratį. Nei perdažysi, nei patobulinsi. Ir sugadint nelabai išeina, nes nėr ką. Net Kristianijoj keli tokie dviračiai stovi. Tiesiog imk ir važinėkis!

Pamačiau ir aš keletą dviratininkų. Tik jų dviračiai buvo šiek tiek geresni nei oranžiniai. Ai, pagalvojau, paprasti turistai ir tiek. Pasirodo, ne. Tai – greitieji paštininkai. Kompanijoms labai patogu: reikia greitai kokį popierėlį iš vienos įstaigos nusiųsti į kitą – pasišaukia „dviratininkus“ , tie tik švyst ir nuveža dokumentus į vietą. Greita ir patogu. O „dviratininkams“ smagu ir dar pinigus už tai moka. Yra net kelios tarpusavyje konkuruojančios tokio pašto firmos. Dideliam mieste – dviratis pati greičiausia susisiekimo priemonė.

Vaikščiodamas vienas ar su kokiu nors lietuviu, tikrai nebūčiau susigalvojęs užeiti į parduotuvę ar kavinę. Bet kadangi ekskursiją vedė lietuvė, man nebuvo kur dėtis. Aplankėm ir parduotuvę, ir kavinę. Ir, sakyčiau, tokias neprastas abidvi. Parduotuvė ne kokių nors niekučių, o karališko sidabro ir porceliano. Skamba neblogai? Atrodo dar geriau! Kokių ten dalykėlių prisižiūrėjau! Gaila, kad kolkas negalėjau nei vieno nusipirkti. Štai, kad ir sidabrinis indas žuviai patiekti. Kainuoja „tik“ milijoną kronų… (apie 450 000 litų). Ką gi, teks truputį palaukti. Tik klausimas: kiek milijonų reikia uždirbti, kad vieną iš jų išleisti kažkokiam indui žuviai?

Porcelianas čia irgi nepigus, nekainuoja milijono, bet kaina vis tiek pasirodė neįkandama. Nusprendžiau kol kas toje parduotuvėje nepirkti suvenyrų. Nors gal ir būtų nieko, juk daniškas porcelianas savaip ypatingas: jie vietoj visokių rožių ir lelijų ant lėkščių tapo visokias žoleles, cibulius ir šiaip visokią kitokią paprastą florą. Ką gi, teks apsilankyti vėliau.

Besigrožėdami parduotuve, kuri man buvo panašesnė į muziejų, truputį praalkom, todėl užsukom į netoliese esančią kavinukę, kuri specializuojasi kepdama tortus. Tai tokia vieta, kuria danai didžiuojasi, bet turistams nerodo. Visą malonumą pasilieka sau. Ką aš apie ją galiu pasakyti? Neesu didelis kavinių mėgėjas, bet ši kavinė sudomino tuo, kad nei interjeras, nei tortų receptai nėra pasikeitę nuo pat tos kavinės įkūrimo – 1870. Atmosfera tikrai unikali. Tortai irgi skanūs. Ypač tas, kurį valgiau aš. Jis buvo su romu, tai bent šilčiau pasidarė! Gal labiausiai iš tos kavinės atributų patiko ypatingi cukraus pakeliai ant kurių užrašęs savo vardą ir slapčia įdėjęs į tau patinkančios merginos „tašę“ gali pakviesti ją į pasimatymą toj kavinėj. Man tai patiko, todėl pasėmiau kelis tokius maišelius ir pamėginsiu išbandyt savo laimę…

Tortai atgaivino kūną ir sielą. Todėl, kai kitoj parduotuvėlėj pamatėm tikro šokolado fontaną ir rankom pagamintus saldainius, kurie kainuoja ne vieną dešimtį kronų, buvom visiškai ramūs…

Stoties rajonas 

Tiek prirašiau, bet pamiršau paminėti pagrindinį šios kelionės tikslą – aš atvažiavau netik Kopenhagos aplankyti, bet ir į konferenciją tautinių mažumų klausimais, kuri turėjo vykti kitame Danijos mieste – Roskildėje. Taigi 13 valandą mes kaip tik turėjome ten ir išvykti. Kadangi atėjom į stotį pusvalandžiu anksčiau nei reikia, nutarėm pasivaikščioti po stoties rajoną. Žinote stoties rajonai visur būna kažkuo ypatingi. Neišimtis ir šitas. Jis irgi nėra įtrauktas į jokias turistų knygutes, tačiau jų pritraukia labai daug. Ypač iš kaimyninės Švedijos. Kodėl? O todėl, kad Švedijoj yra baudžiamas tas, kuris naudojasi „moteriškių“ paslaugomis. Tikriausiai dabar jau aišku, apie ką aš čia šneku. Tik skirtingai nuo Vilniaus stoties rajono, paslaugos čia teikiamos centralizuotai. Šią vietą gal ir būtų galima pavadinti raudonųjų žibintų kvartalu, tačiau ten nemačiau nei vieno raudono žibinto. Na nebent šviesoforus. Bet ir tiek greit pakeisdavo spalvą į žalią. Taigi, rajono paskirtis aiški. Kai viskas atrodo? Gan paprastai. Gatvėse nėra jokių „mergaičių“, visos jos kažkur viduj pasislėpę. Bet sex shop‘ų ir striptizo barų, veikiančių visą parą, pilna ant kiekvieno kampo ir net tik ant kampų. Pro parduotuvių vitrinas ėjau kaip pro muziejaus eksponatus. Kai kurios parduotuvės buvo pasipuošusios vaivorykštėm. Įdomūs dalykėliai išdėstyti vitrinose. Skiriasi ir dydis, ir forma. Kai kurie išvis dideli. Visa tai man priminė vieno ETT teisėjo žodžius, kuris nagrinėjo bylą susijusią su tokiais žaisliukais: „vienų paskirtį supratu, kitų – nelabai“. Aš irgi…

Man kilo klausimas: iš kokių dar šalių, neskaitant Lietuvos, yra tos moteriškės kurios čia darbuojasi? Atsakymas labai paprastas – iš Tailando. Keletas turistų net į teismą kreipėsi prašydami atlyginti moralinę žalą, nes paaiškėjo, kad kai kurios egzotiškos mergaitės kadaise yra buvę vyrukais…

Tikriausiai nebus labai keista išgirsti, kad tai vienas iš sparčiausiai besivystančių rajonų Kopenhagoje. Šioje sparčiai atsidarinėja nauji prabangūs viešbučiai. Manau, aišku kodėl…

Pabaiga

Stoties rajonas ir buvo paskutinė „įžymybė“, kurią aplankiau Kopenhagoje. Gaila, bet turėjau palikti šį miestą, kaip ir pernai visko iki galo nepamatęs. Juk atvažiavau dalyvauti konferencijoj. O pažadus reikia tesėti. Taigi dar po valandos, aš pasiekiau galutinį tikslą nuvažiavau- nuvažiavau į Roskildės universitetą, kur ir vyko konferencija. Kaip ten sekėsi? Buvo į domu, bet ne taip kaip Kopenhagoje. Truputį keista, juk pagrindinis kelionės tikslas ir buvo pati konferencija, o ne Kopenhaga…

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos