Gamta viską išpuošusi mažais karoliukais – tik mokėk juos pastebėti. Ir kai tai suprasi, nebenorėsi sustoti. Tada nebegalėsi iškentėti nei dienos nepamatęs kažko naujo.
Tų išmėtytų perlų rasi visur ir visada. Ar tai būtų tavo kiemas kur nors Karoliniškėse, ar Baltijos pajūris saulei besileidžiant ir jai vėl pakilus, ar žilą senovę menantys, geltonais rapsų laukais besigrožintys Kernavės piliakalniai. Tiek giedrą rytą, tiek vakare besiartinant audrai. Ir tyčia, ir visiškai atsitiktinai.
Tik prisimink, kad net ir didžiausioje audroje būna spindulėlis šviesos. O kartais vėtra visur išbarsto mėlynas skliauto šukes. Tada atsibudęs pamatai cikorijas – dangaus daleles nusileidusias ant žemės.
Pasivertęs nykštuku gali aplankyti raudonžiedes notreles, kurios, priešingai nei pikčiurnos dilgėlės, visiškai nesikandžioja. Arba užsukti pas žemuogės žiedą, tik nenustebk svečiuose dar sutikęs vabaliukus ar rasos lašą. Paguosk verkiančią ramunėlę. Besiartinantis ruduo pagrobė jos grožį. O jeigu užsibūsi ir sutems, tai žiognagės lyg senoviniai žibintai apšvies tau kelią. Palauk, neskubėk. Dar pabūk nykštuku. Tada nukeliavęs prie Kumečių krioklio pasijusi lyg atvykęs prie Niagaros.
Atsidūręs prie Giluičių piliakalnio ir sutikęs lapę, nesitikėk, kad susidraugausi su ja kaip Mažasis Princas. Gal kūmutė turi savo reikalų ir skuba juos sutvarkyti?
Nepyk ant kankinančios nemigos. Galbūt, kol kiti vis dar bus sapnų pasaulyje, tu pažvelgęs į kylančios saulės atspindžius šalia vandens lelijų, suvoksi, kad rojus gali būti ir šioje – žemės karalijoje.
Nuvažiavęs į Šventąją ir pamatęs į savo valdas besižvalgantį kirą, netrukdyk jam, gal jis planuoja ateinančios dienos darbus?
O gal nori prie kitos Šventosios, ne miestelio, o per Aukštaitiją tekančios upės? Tik neišsigąsk aukštuose krantuose pamatęs keistus veidus. Gal Marse paslaptingas skulptūras ir sukūrė marsiečiai, bet čia – Širvintos ir Šventosios santakoje viskas paprasčiau – tai urvinių kregždžių darbas.
Jeigu tavo pastogėje apsigyveno širšės, neburnok ant jų – gal visi draugiškai sugyvensite?
Ir vakare jau po visų darbų nuėjęs prie jūros palydėti saulės ar užlipęs ant kalnelio savo vaikams pasakyk:
– Žiūrėkit koks didelis pasaulis. Bet saugokit jį, nes jis ne tik didingas, bet ir trapus kaip rasos karoliukai ant voratinklio ūkanotą rudens rytą…
