Nufotografuoju Pilaitės parapijos eglutę ir pagalvoju: „Gražų Kalėdinį vaizdelį turiu, dabar bereikia tik palinkėjimo. Aišku, turiu sugalvoti pats, o ne susirasti internete.“
Prieš 2021 metus gimė Žmogus arba Žmogaus sūnus kaip jis mėgo save vadinti. Galėjo tapti dailide, bet pasirinko gerokai sunkesnį kelią. Gal ir gerai, nes jo pagaminti mediniai daiktai anksčiau ar vėliau būtų supuvę, o štai ištartas žodis pasiliko visiems laikams.
Jis buvo paprastas Žmogus, bet sugebėdavo paaiškinti sudėtingus dalykus…
Tačiau dabar mes nebesutariame ar tas Žmogus apskritai egzistavo, ar ne.
Koks gi pagaliau skirtumas? Kodėl turėtų rūpėti, kas pirmas ištarė niekada aktualumo neprarasiančius žodžius? Gal tai buvo Žmogaus sūnus, o gal ir kažkas kitas į jo lūpas įdėjo kelis tūkstantmečius kauptą žmonijos išmintį? Tai kodėl nepasiklausyti protingų patarimų, nepaisant to kas juos davė?
Mes esame susiskaldę, pikti ir pagiežingi. Raginame priimti kitokius, tačiau pykstamės su pačiais artimiausiais. Kiek daug kas dieną gimsta minčių nuodijančių mūsų sielą.
„Tas politikas tą pasakė, o anas šitą… Ko ten tie protestuoja, kas jiems negerai? Yra jie ir mes. Mes protingi, o jie durniai, proletariatas…“
Kai gyvenimas toks trumpas ar verta apie tai galvoti?
Ir štai, visai nejučia, žiniasklaidos ir socialinių tinklų pastūmėti, atsidūrėme dviejose stovyklose. Praraja sulig kiekviena diena vis didėja, o mes tolstame vieni nuo kitų.
Ar tapome laimingesni? Tikrai ne.
Tai gal pats metas atsikratyti pykčio, nereikalingų minčių, nustoti nerimauti dėl to, ko negalime pakeisti?
Išgirskime ką sakė Žmogaus sūnus. Atleiskime savo artimiesiems, taip pat tiems, kurie nežino ką daro.
Gal tik to ir užteks, kad gyvenimas iškart taptų šviesesnis?
