Pereitą savaitę buvo pranešta, kad J. K. Rowling rašo naują knygą „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“. Joje veiksmas vyksta po 19 metų, o Haris Poteris dirba magijos ministerijoje. Koks sutapimas: prieš 8 metus aš irgi sugalvojau, kad naujausioje knygoje Haris Poteris bus tapęs biurokratu. Kūrinys skirtas ir tiems, kurie vaikystėje svajojo, kad užaugę dirbs kažkokį nepaprastą darbą, o dabar sėdi ofise nuo 8 iki 17 val., arba ir ilgiau.
Haris Poteris ir Darbas Ofise
Mieli vaikučiai,
Šį vakarą aš jums papasakosiu dramatišką istoriją apie pasakų herojų Harį Poterį (HP). Jei girdėtoje, kad HP paskutinėje knygoje mirs – netikėkite, tai netiesa. Rašytoja J. K. Rowling iš tikrųjų dabar rašo dar vieną knygą, tik jos idėja visiškai kitokia: baigiasi vaikystė, baigiasi ir pasakos, o realybė gerokai banalesnė…
Tikriausiai jau esate skaitę knygas Haris Poteris ir išminties akmuo, Haris Poteris ir netikras princas, Haris Poteris ir LUKIŠKIŲ KALINYS na ir aišku visas kitas. O aš tai neskaičiau, tikriausiai ir neskaitysiu… Juk paskutinė bus pati įdomiausia! Vien tik pavadinimas ko vertas: HARIS POTERIS IR DARBAS OFISE.
Taigi maži nykštukai man papasakojo, kas dedasi J. K.Rowling galvoje:
Kur HP dabar? Kur tas talentingasis vaikis, į kurio stebuklus nukrypdavo viso pasaulio kino teatrų lankytojų akys? Kur ta ateitis, kurią visi Hariui Poteriui pranašavo??? A? Tai, kur visa tai?
Žmonės tikėjosi, HP baigęs kovoti su visokiais ponios rašytojos išgalvotais pasakų priešais pradės narsiai kautis su tikromis šio pasaulio problemomis, kurių gerokai daugiau nei tų mistinių personažų. Pvz. argi nebūtų puiku, kad šaunusis HP savo burtais nugalėtų Kolumbijos narkotikų mafiją?
O ko iš jaunojo burtininko tikėjausi aš? Na aš galvojau, kad HP baigęs mokslus stebukladarių mokykloje pats tokią įkurs. Ir maniau, kad jis ten netik ruoš stebukladarius – geradarius, bet dar ir genijus bei visų galų meistrus. Blogiausiu atveju tikėjausi, kad HP nuvažiuos į Holivudą ir kurs autobiografinius filmus apie savo spalvingą jaunystę.
Žmogus galėtų gelbėti pasaulį, galėtų kurti filmus, galėtų padaryti visko dar daugiau, bet… BET NE!
Jūs galvojote, kad visa Hario Poterio stebuklingoji galia buvo galvoje? O gal akinukuose? Klydote…
Visa jo galia buvo burtų lazdelėje, o galvoje buvo tik naudojimosi instrukcija. Kadangi HP buvo gerokai gabesnis už bendraklasius, jis dar ir kitokiais mokslais pasidomėdavo, todėl per tą patį laiką įgijo netik burtininko, bet ir viešojo administravimo specialybę. „Maža kas“, — pagalvojo HP, — „gal pravers kada nors gyvenime…“
Įvaldęs burtų lazdelės naudojimosi meną, HP mielai ja mosikuodavo ir kur reikia, ir kur nereikia, kol vieną dieną lazdelė ėmė ir nulinko…
NA vaikučiai! Jūs jau labai negražiai pagalvojote, kad Hariui Poteriui TA STEBUKLINGA LAZDELĖ nuliko!!! Ne, nieko panašaus! TA STEBUKLINGA Hario Poterio LAZDELĖ veikė tiesiog puikiai, gal net per puikiai! Išduosiu paslaptį – būtent dėl TOS stebuklingos lazdelės burtų HP turėjo atšokti savo vestuves… Ir nors tuokėsi iš reikalo, HP per daug nesinervino, juk stebukladariu dirbantis tėvas nesunkiai išlaikydavo šeimą… Tik švyst vieną kartą burtų lazdele – žiūrėk, jau batonas ant stalo, švyst antrą – jau ir kefyro yra! Ir auklę vaikui pasamdyt yra už ką, kai tėvas su motina su išsiburtais bilietais į kiną patraukia! Pamiršau pasakyti, kad HP žmona, nebuvo jo kurso draugė Hermiona Džeinė Įkyrėlė, kaip čia daugelis tikėjosi. Tai buvo paprasta mergina (ne burtininkė) iš kaimo, su nebaigtu viduriniu… Bet kai vyras stebukladarys, kam tie mokslai reikalingi ar ne?! Nebūtina ir darbo ieškotis kai žinai, kad šaldytuvas visada bus pilnas.
Deja, kaip jau minėjau, stebuklai labai greitai baigėsi. Aišku, ir dabar HP dėl to nesinervino. Jis pažinojo seną burtų lazdelių meistrą iš kurio nesunkiai bet kada galėjo įsigyti kitą burtų lazdelę. Deja, senasis burtų lazdelių meistras mirė. Mirė ir nepaliko po savęs nieko, kas mokėtų šį amatą. Juk kam šiais laikais mokytis amato, gaminti kažkokias lazdeles, siūti batus ar taisyti laikrodžius, kai Kinijoje ir taip viską pagamina. Be to, kur kas smagiau įgyti kokią nors prestižiskesnę specialybę: burtininko, vadybininko ar kokio nors valstybės išlaikomo bedarbio? Taip ir nebeliko kam gaminti burtų lazdelių…
Netekęs burtų lazdelės, HP negalėjo toliau burtininkauti. Nebuvo nei su kuo, nei kaip. Pirštu, o tuo labiau TA STEBUKLINGA LAZDELE burti, deja, neišeina. Ir tada jaunuolis jau pradėjo NERVINTIS, nes suprato, kad pasakiškas gyvenimas taip netikėtai baigėsi. Viskas kas geriausia liko kažkur toli toli praeityje. Vaikinas, kuriam, kadaise visas pasaulis pranašavo šlovingą ateitį, dabar turėjo verstis per galvą, kad kaip nors išlaikytų savo alkstančią šeimą. Tokių kaip jis gudragalvių, kurių galvose kirbėjo tūkstnčiai burtažodžių, buvo pilnos gatvės, tačiau jų niekam nereikėjo. Juk, kad ta burtų lazdelės naudojimosi instrukcija, jeigu nėra pačios burtų lazdelės…
HP liko be lazdelės, bet ne be darbo.
Jaunuolis, turintis šitiek talentų, galėdavęs vienu lazdelės mostelėjimu kalnus nuversti, dabar naudojo vieną iš menkiausių savo talentų- dirbo paprastu biurokratu…
Taip, pagrindinis naujosios knygos moralas ir yra toks, kad gyvenimas yra netik banalesnis, bet ir kur kas liūdnesnis, už bet kokią vaikišką ar paauglišką pasaką.
Taigi, HP, pateikęs antrąją savo diplomo pusę, kurioje įrašyta viešojo administravimo specialybė, nesunkiai įsidarbino vienoje iš įstaigų tarnautoju. Darbas nebuvo sunkus, juk ką čia reiškia Hariui Poteriui dirbti su Popieriais. Deja, dienos ėjo, o popierių daugėjo. Dabartinis gyvenimas nei iš tolo nepriminė audringos jaunystės. Jei HP anksčiau nežinojo, kas yra rutina, tai dabar tai išmanė puikiau už visus kitus. Juk kokiam nors pilkam žmogeliui, kurio pagrindinis tikslas yra pavalgyti, pamiegoti, na ir dar koks vienas kitas litas kišenėj, visas gyvenimas taip ir praeina sėdint kokiam nors ofise, tačiau HP buvo netoks. Jis juk talentingas vaikis, kadaise buvęs viso pasaulio pažiba! Jis nenorėjo viso gyvenimo praleisti ofise, nuo aštuonių iki penkių! Ne toks buvo jo tikrasis pašaukimas. Deja, HP neturėjo kur dėtis. Visas pasaulis jau ir spėjo pamiršti gabųjį jaunuolį, kuris buvo tapęs paprasta ofiso pele. HP stengdavosi neprisiminti savo ugningos jaunystės, nes po kiekvieno tokio prisiminimo jam ankštame blausiame ofise imdavo trūkti oro, jis jausdavosi tarsi žvėris uždarytas narve.
Kaip minėjau, popierių ant HP stalo vis daugėjo. Ėch, kaip HP svajodavo bent trumpam vėl turėti stebuklingą lazdelę ir paburti, kad tos popierių krūvos neliktų ir tada jis galėtų ramiai kompe dėlioti kortas! Vienintelė jaunuolio paguoda buvo tai, kad pagrindinis jo pagalbininkas- kompiuteris vadinosi taip pat kaip ir jisai – „HP“.
Tik nepagalvokit, kad Hariui buvo labai nuobodu tame ofise. Na aišku, tai ne koks nors pasivaikščiojimas naktį po gūdžią girią, bet vis tiek šitiek nuotykių! Tai spausdintuvas sugenda, tai pietų pertrauka ateina, tai didelę (200 Lt) premiją gauna. Tiesiog gyvenk ir džiaukis! Ir dar kitiems pasakok savo nuotykius.
O kaipgi sekėsi kitiems HP chebrantams, po to kai baigėsi jų burtų lazdelių galiojimo laikas? Vieną sunkią dieną, kai HP turėjo dirbti viršvalandžius, jis nuėjo nusipirkti pačios skaniausios pasaulyje — maksiminės mišrainės. Nors HP giliai širdyje buvo idealistas-antiglobalistas, tačiau vis tiek ėjo į Maksimą. Ne piketuotojų perspėjimai, kad tuoj visa mylimoji HP Stebuklų Šalis bus parduota tai pačiai Maksimai, Poteriui buvo galvoje, kai jis išgirdo riebų rusišką keiksmažodį NX! Tai, ką atsisukęs pamatė stebukladarys, buvo kur kas baisiau nei Leo LT. Ten pasirėmęs prie tvorelės stovėjo pats laisviausias žmogus pasaulyje, kuris buvo nepriklausomas beveik nuo visko: nuo darbo, nuo pinigų ar net nuo pastovios gyvenamosios vietos. Nors atrodė, kad šis žmogelis nieko neturi, tačiau tai nebuvo tiesa. Jis turėjo tris pomėgius, kurie vadinosi: „Vingis“, „Žara“ ir „Troinoi“. Geriau įsižiūrėjęs į Dėdės Bomžo raudonai ir mėlynai gyvenimo išvagotą veidą, Haris atpažino mokytoją Albą Dumbldorą. HP nusprendė pabūti nemandagiu mokiniu ir neužkalbino buvusio savo mokyklos direktoriaus. Suprantu, kodėl jaunuolis taip pasielgė. Haris iš tikro buvo netgi perdėtai mandagus (juk kitoks biurokratas ir būti negali). Vaikinas tiesiog nenorėjo kištis į dviejų vyresnių žmonių pokalbį. Matot, Albas Dumbldoras tuo metu labai vaizdžiai su savo naujuoju draugu (susipažino prieš 10 minučių ne kur kitur, o gėrimų skyriuje) dalinosi ilgo ir turiningo gyvenimo patirtimi: kaip atidarius žalią Raudonojo Džino Žaros butelį, gyvenimas tampa spalvotas ir kupinas stebuklų…
Praėjo tie laikai, kai HP dėl nieko nesinervindavo. Pamatęs tokį vaizdelį, jaunasis burtininkas-ofiso darbuotojas susinervino, įėjęs į Maksimą jis susinervino dar labiau. Aš irgi susinervinčiau, jei pamačiau, kad gera draugė, viena iš gabiausių jaunųjų burtininkių Hermiona Džeinė Įkyrėlė, apsivilkusi ne itint seksualią maikutę su užrašu „Klauskite aš galiu padėti“, į lentynas krauna pieno pakelius…
– O kaipgi kitas geras HP draugas Ronis Vizlis? Kaip jam sekasi?
O jam sekasi gerai. Vaikinukas įkūrė pegasų fermą. Gyvena kaime, kvėpuoja tyru oru, kiekvieną dieną šoka ant baltų… Jau jūs kažką negero vėl galvojat! Ot ir ne, jūs apsirinkate! Ar kas nors yra matęs gyvą pegasą? Juk – pegasas ir yra baltas arklys! Taigi, Ronis Vizlis išsiveda iš tvarto kokį pegasą, užšoka ant jo ir lekia pasiskraidyti… Yra išvedęs ir ponių pegasų veislę. Juos labai perka visokie gyvūnėlių mylėtojai. Iš to Ronis Vizlis ir gyvena.
Žinau, kad HP labai pavydi savo suolo draugui tam ausiniam Roniui Vizliui, tačiau pats supranta, kad iš žemės ūkio šiais laikais nepragyvensi, o pasiseka tik nedaugeliui.
Taip leidžia dienas mūsų stebuklingas berniukas HP- ryte anksti keliasi, skuba į darbą, dirba, valgo (ne)sveiką maistą, grįžta namo, eina miegoti…
Kas žino, gal turtingoji ponia J. K. Rowling parašys dar vieną knygą, kurioje HP nusipirks knygutę „Burtų lazdelės žaliems“ ir pats susimeistraus burtų lazdelę, o tada vėl darys tai ką nori daryti labiausiai-
S T E B U K L U S…
2008-02-08
