Jei yra naujieji rusai, kodėl negali būti naujųjų turistų? Kaip tik vienas iš tokių (aš) prieš 11 metų per savo bičiulio gimtadienį su keliais draugais važiavo į Jūrmalos Akvaparką ir Rygą. Tokias egzotiškas keliones organizuodavo kelionių agentūros. Štai kaip viskas buvo:
Naujajam Turistui pradėjo trūkti oro. Tačiau jaunuolį ištyręs gydytojas konstatavo, kad jis sveikas kaip ridikas, o ligos priežastis grynai psichologinė. Deja, jokio recepto ar patarimo kaip pasveikti NT negavo. Iš keblios situacijos teko suktis pačiam. Sykį pasiėmęs savo pasą Turistas pamatė, kad paskutinis antspaudas jame labai jau senas ir tada jis suprato nuo ko gi pradėjo dusti. Tai Vilnius – miestas, kuriame vaikinas per ilgai užsibuvo. Dar ilgai NT būtų taip kankinęsis, bet jį išgelbėjo vieno jubiliato skambutis. Tas jubiliatas kaip tik savo gimtadienio proga pakvietė Turistą nukeliauti į vieną labai egzotišką valstybę – Latviją.
Ir štai – kelionė prasidėjo! Tik įlipęs į autobusą NT ėmė laisviau kvėpuoti, o kai buvo praverta kuprinė su sumuštiniais, oras išvis tapo toks gaivus, jog pasirodė, kad jau atėjo pavasaris!
Kai iki Rygos belikus vos dvidešimčiai kilometrų autobusas pasuko link Jūrmalos, NT suprato, jog jubiliatas nejuokavo, gąsdindamas, kad savo giminaičius ir draugus nusiveš į vandens atrakcionų parką.
Naujasis turistas jau nuo pirmosios savo kelionės į Rygą žinojo, kad latvių kalba nedaug kuo skiriasi nuo lietuvių. Buvo netgi girdėjęs gandus, kad tiek lietuviams, tiek latviams gan greitai pavyksta išmokti vieną ar kitą kalbą. Tačiau jaunuolis dar nesuvokė, kad tą kalbą galima išmokti TAIP greitai! Tik NT pradėjo skaityti plaukiojimo instrukciją, iš karto pajautė, kad viską supranta. Viską iki paskutinio žodelio! „Nuostabu!“ – pagalvojo jis. – „Aš jau moku latviškai!“. Deja begalinį turisto džiaugsmą pakeitė begalinis nusivylimas, nes jis prie užrašo pamatė Lietuvos vėliavėlę, kurios seniau ten lyg ir nebuvo. Ir nusprendė NT paimti jautį… į savo rankas: jeigu pats neišmoks latviškai, tai visus aplinkinius išmokys lietuviškai. Kaip tarė, taip ir padarė. Su žaviosiomis bilietų pardavėjomis ir rūbininkėmis šnekėjo tik lietuviškai. Ir jos suprato. Į nuoširdų Naujojo Turisto „ačiū“ jos taip pat nuoširdžiai atsakydavo „prašom“. Laikui bėgant smalsumas nugalėjo jaunuolio užsispyrimą ir jis pats intensyviai pradėjo mokytis latviškų žodžių. Rezultatai buvo nuostabūs. NT sužinojo, kad „braukt“ yra „čiuožt“, o duris galima grūsti arba vilkti.
Reklama sako, kad kai niekas nevež, vež ežis. O štai Naująjį Turistą visas keturias valandas vežė Jūrmalos Akvaparks. Deja, tai, kas iš pradžių teikė didelį malonumą, vėliau ėmė truputį nusibosti. NT norėjo pajusti dar ekstremalesnių dalykų, tačiau parks jau nieko negalėjo pasiūlyti. Tiesa, buvo dar viena trasa, bet keliautojų į ją neleido. Sakė, kad ten nėra vandens, todėl negalima. NT buvo girdėjęs, kad kai kuriose ligoninėse jeigu pacientai būna geri, tai dar kartais ir vandens į baseinus prileidžia. Jis buvo geras, tačiau nebuvo būtina, kad į tą kaskadą pradėtų leisti vandenį. NT būtent ir norėjo nusileisti ta kaskada BE VANDENS! Juk taip kur kas didesnis „ekstrymas“. Nepavyko gauti adrenalino dozės ir kitoje rungtyje. Čiuoždamas labai stačiu vamzdžiu NT galvojo, kad jau išsigąs tai išsigąs arba bent vanduo tame 5 metrų gylio baseine bus kokių 2º C. Bet nei vienas iš šių dalykų neatsitiko. Vienintelis jausmas, kurį turistas patyrė buvo: „Oi! Kaip į vandenį susitrenkiau… genitalijas!“.
Maudynės prasidėjo ir baigėsi, tačiau kelionė tęsėsi. Vėl atsisėdęs į autobusą NT be galo džiaugėsi. Ir džiaugėsi ne dėl to, kad dabar jau tikrai važiavo į Rygą, o dėl to, kad vėl galėjo prikišti nagus prie savo kuprinės ir suleisti dantis į likusius sumuštinius. Gaila, bet jų jaunuolis buvo pasidaręs per mažai.
Vos pakliuvęs į Latvijos sostinę, NT dar kartą įsitikino, kad Ryga – tai daugelio bokštų miestas. Visi užsimanė aplankyti didžiausią iš jų.
Kelionė link to bokšto nebuvo tokia lengva, kaip pasirodė iš pradžių. Norint iki jo nukakti reikėjo pereiti per visą Rygos senamiestį, pilną įvairiausių kliūčių. Prisimenate garsiąją pasaką „Laimės žiburys“? Ten daug žmonių norėjo jį pasiekti, bet dauguma virto akmenimis ir tik keli jį pagaliau palietė. Panašiai atsitiko ir NT su kompanija, tik, laimei, niekas akmenimis nepavirto, nes, kaip paaiškėjo vėliau, visi sėkmingai grįžo į autobusą.
Klaidžios tos Rygos gatvelės. Be to, Naujajam Turistui ir jo bendražygiams kelią pastojo suvenyrų pardavėjai, kurie nepraleido visų tol, kol bent kažkas nenusipirko suvenyrų. Bet ne tai baisiausia. Kelią užtvėrė ir du sargybiniai su šautuvais, kurie, pasirodo, saugojo kažkokią moteriškę, laikančią tris auksines žvaigždes.
NT prie Moters su ausinėmis žvaigždėmis
Neilgai trukus keliauninkai priėjo pačią didžiausią Rygos įžymybę, kurią apžiūrinėjo ilgiausiai. Vien tik dėl jos vertėjo atvažiuoti į Rygą! Ką ten! TIK DĖL JOS reikėjo atvažiuoti į Rygą! Kol visi fotografavosi prie šios įžymybės, NT prisiminė vieną įvykį iš savo vaikystės. Būdamas kokių dviejų metų jis su tėvais aplankė Trakų pilį, kurią tuo metu atkūrinėjo lenkų restauratoriai. Tada turistukui visiškai nerūpėjo senovė ir praeities didybė, nes pats svarbiausias eksponatas buvo raudonas restauratorių traktoriukas ir tik jį vaikas norėjo vėl ir vėl apžiūrinėti. Taip atsitiko ir Rygoje. Ką ten kažkokie namai statyti 1201 metais? Juk daug svarbiau – eskavatoriai griaunantys kažkokį tarybinį griozdą! Tik į juos galima žiūrėti kokį pusvalandį neatitraukiant akių! Visgi, vienoje vietoje stovėti nebuvo kada, nes reikėjo pasiekti bokštą! NT ir jo grupuotė vėl pasijuto klaidinami pamatę keistą namų numeraciją, mat latviai įsigudrinę pastatus žymėti ne paprastais skaičiais, o trupmenomis. Ir jų buvo pačių įvairiausių. Tos šalies gyventojai, matyt, mokykloje prastai mokėsi matematikos. Juk Naujajam Turistui nuo penktos klasės įkalta į galvą, kad visas trupmenas reikia suprastinti. Juk negalima rašyti 24/36, 24/2, o apie 6/1 rašymą negali būti net kalbos! Bet kuri matematikos mokytoja šias klaidas ištaisytų į: 2/3, 12 ir 6!
„Saugokitės juodos katės!“ – sušuko NT savo kompanionams, kai šie ėjo pro vieną iš namų. Nelaimę galėjo prišaukti miauklė, kuri ruošėsi šokti nuo namo stogo. Kiek paėjęs arčiau, Turistas suprato, kad rėkavo be reikalo, nes ta katė nebuvo labai gyva – tik skulptūra. O štai alkana latviška varna keliautojams pasirodė netgi labai gyva. Lietuvoje tokių dalykų tikrai nepasitaiko: kurgi matyta, kad kranklė su tokiu įniršiu pultų šiukšlių dėžę ir nuo jos neatsitrauktų net įkyriai blyksint fotoaparatams?
Praėjusi pro Finansų MINISTRIJĄ kompanija atsidūrė toje aikštėje, iš kurios ir pradėjo keliauti, būtent kurioje ir gimė ta graži svajonė aplankyti bokštą. Deja, jis nė per centimetrą nepriartėjo. Temo. Laiko atsargos seko, tačiau jų dar šiek tiek buvo likę. Keliautojai tvirtai nusprendė nueiti prie bokšto net jeigu ir tektų dėl to dar kartą aplankyti Rygą. Atrodė, kad jų ryžto šį kartą niekas neįveiks: nei siauros gatvelės, nei moteris su žvaigždėmis, nei juodos katės. Visi patraukė kitu keliu ir narsiai artėjo prie tikslo. Deja, yra dalykų ir stipresnių už juodos katės prakeiksmą ar keliauninkų ryžtą. Latviškai tai vadinasi ALUS. Įėję į pastatą su šiuo užrašu, kompanionai sužinojo, kad šis latviškas žodis reiškia tą patį, ką ir lietuviškas. Taip. Tikrai gera latvių kalbos pamokėlė! Tačiau Naujajam Turistui tai neberūpėjo. Jis nieko nematė, tik girdėjo skrandžio klyksmą ir jautė sriubos kvapą.
Sriuba jaunuoliui suteikė naujų jėgų, tačiau alus palaužė kitų keliauninkų kovinę dvasią. Be Naujojo Turisto tik dar du žmonės sugebėjo atsispirti pagundai ir tęsti pradėtą žygį. Kaip ir „Laimės žiburyje“ pabaiga buvo laiminga: NT ir keliautojų porelė pasiekė bokštą! Deja, buvo vėlu, todėl į jį nebeįsiropštė.
Pavėlavęs tik 45 minutėmis, t.y. 19.45, pajudėjo autobusas, gabenantis visus į Lietuvą. Į Lietuvą? Ir tada visus keliauninkus apėmė abejonės: „Jeigu mes važiuojame į Lietuvą, tai kokioje šalyje mes dabar? Juk Maxima lygiai tokia pati kaip ir bet kur Lietuvoje, žmonės irgi lyg ir lietuviškai šneka, tik nieko suprast neišeina. Kadangi ir muitinėje autobusas ilgai neužsibuvo tai taip ir liko neaišku: aplankė kompanija kažkokią egzotišką šalį ar ne? Negi iš tikro Latvija netokia jau egzotiška?
Sako, kad kelionė prasideda tada, kai užrakini namų duris ir baigiasi tada, kai jas vėl atrakini. O kas būna tada, kai grįžęs randi duris atviras? Tada tikriausiai baigiasi viena kelionė ir labai staigiai prasideda kita: į artimiausią policijos komisariatą kuo greičiau pranešti apie apšvarintus namus. Naujasis Turistas apšvarintų namų nerado. Todėl šiai kelionei pasibaigus, jokia kita kelionė neprasidėjo.
2005 02 19
