Ar dar prisimenate koks gyvenimas buvo prieš metus, kai dar niekas nežinojo Koronos? Visas pasaulis buvo po kojomis. Skrisk kur nori, važiuok kur nori, be baimės, kad užsikrėsi ir be privalomo karantino grįžus.
Tai va, prieš metus buvau Slovėnijoje. Ne šiaip sau, o mokytis. Dar prieš vasaros atostogas užsirašiau į Europos Sąjungos organizuojamus nuotolinius mokymus „Šeimos teisė“. Netrukus gavau iš organizatorių laišką, kad vietų skaičius ribotas, todėl prioritetas bus teikiamas tiems, kurie važiuos į oficialų atidarymo renginį (konferenciją) Liublianoje, Slovėnijoje. Bet tada dar nesupratau į kokius spąstus pakliuvau. Tai nebuvo tokie kursai, kuriuose pora dienų pamiegojęs gauni diplomą, o jį po to išdidžiai pasikabini ant sienos. Parduoti buvo beveik visi savaitgaliai nuo 2019 m. rugsėjo pabaigos iki gruodžio pradžios. Tam, kad gautumėme pažymėjimą reikėjo perskaityti daug medžiagos, spręsti uždavinius, laikyti baigiamąjį testą. Jaučiuosi nusipelnęs to popierėlio, kurio turiu tik elektroninę versiją, o popierinė dėl Koronos vis dar strigusi Belgijos pašte. Bet ne apie mokslus aš čia norėjau parašyti, o apie smagią kelionę į gražią šalį.
O nuo čia prasideda pernai parašytas pasakojimas:
Buvau aš Slovėnijoje prieš 11 metų, kai grįždinėjome iš Kroatijos ir kurį laiką neplanavau į ją važiuoti, nes galvojau, kad tuo metu susidariau pakankamai išsamų vaizdą.
Kas gi gali būti įdomaus tris kartus už Lietuvą mažesnėje šalyje? Alpės? Tai, kad daugelis aplinkinių valstybių jas turi. Adrijos jūra? Tai, kad Kroatija turi jos gerokai daugiau. Liubliana? Tai, kad ji net už Vilnių mažesnė.
Bet ko tik nepadarysi dėl tų mokslų? Nusprendžiau pasiaukoti.
Kartais būna kenksminga per valstybę pervažiuoti autostrada. Praleki ją per kelias valandas ir net nesupranti ką gero ji slepia. Prieš 11 metų susidarytas įspūdis buvo klaidingas.
Konferencija turėjo prasidėti rugsėjo 16 d. (pirmadienį), bet taip jau išėjo, kad lėktuvų bilietus gavome per Varšuvą rugsėjo 13 dienai (penktadieniui). Kol kas nėra tiesioginių skrydžių į Liublianą.
Rugsėjo 13 d.
Vilnius-Varšuva-Liubliana-Piranas (Piran)
Skrydis iš Vilniaus į Varšuvą – juokingai trumpas. Vos spėjome prisnūsti, o mus jau žadina žvalus piloto balsas: „Netrukus leisimės Varšuvoje!“. Ne ką ilgiau užtrukome į skrisdami į Liublianą.
Nuskristi tai nuskridome, bet ar davažiuosime? Liublianos oro uostas nuo miesto nutolęs kokia 30 kilometrų. Taigi, iki sostinės teks vykti kiekvienoje stotelėje stojančiu visuomeniniu transportu.
Autobuso vairuotojas tikriausiai koks nors maniakas arba geriausiu atveju neskiria autobuso nuo automobilio. Jis siauromis miestelių gatvėmis lakstė panašiai taip, kaip laksto auksinis Lietuvos jaunimas su savo „žvėriukais“.
Vienoje stotelėje įlipo moteriškė. Nesupratome ką ji slovėniškai pasakė vairuotojui, bet nenustebčiau jeigu ji būtų ištarusi: „Tik tu sūneli manęs neužmušk“.
Neužmušė. Iki Liublianos atvežė gyvus ir sveikus. O po sostinę jau nebelakstė, nes nebebuvo kaip. Ten nuolatiniai kamščiai.
Liublianos autobusų stotyje pilna jaunimo. Nusprendėme, kad tai moksleiviai, kurie pasibaigus pamokoms ruošiasi keliauti į priemiesčius. Neužsibuvome sostinėje ir mes. Kai miesto senamiestis gerokai mažesnis už Vilniaus, spėsime jį apžiūrėti ir vakarais po konferencijos.
Kitu autobusu, kurį vairavo jau normalus vairuotojas, patraukėme į pajūrį. Jo Slovėnija turi perpus mažiau nei Lietuva. Pagrindinis tikslas buvo pamatyti Piran miestelį ir bent kartą išsimaudyti jūroje.
Nors per tą šalį važiavau ir prieš 11 metų, bet visiškai nieko neprisiminiau. Gal dėl to, kad tada lėkėme autostrada, o dabar sukinėjomės siaurais, bet gražiais kalnų keliukais, kiekviename kaime išleisdami kokias nors bobutes ar moksleivius? Sugaišome tris valandas, vietoje kokios pusantros, jeigu būtumėme važiavę magistrale. Bet buvo verta, nes visą tą laiką grožėjausi kraštovaizdžiu. Iš pradžių jaučiausi kaip Šveicarijoje arba Austrijoje – kalnai, tvarkingi miesteliai su daug gėlių ir dviejų vyraujančių stilių bažnytėlėmis. Kuo labiau artėjome prie Adrijos, tuo viskas panašėjo į Korfu ar pvz. Italiją – ėmė matytis alyvmedžių plantacijos ir man gražiausi tų kraštų augalai – kiparisai.
Likus nedaug iki galutinio tikslo, autobusas įvažiavo į kitą pajūrio miestą – Izolą. Kolega tarė:
– Izolą irgi verta aplankyti.
– Gal ir verta, – atsakiau, – bet ar spėsime?
Likimas dažnai pateikia staigmenų. Kelionės – ne išimtis. Kai nesi visko detaliai suplanavęs, kartais gaunasi geriau nei tikėjaisi. Aišku kad ištyrinėjome Izolą. Ir ne tik ją.
Pagaliau ir išsvajotasis Piranas. Senovinės architektūros šedevras ant Adrijos jūros kranto.
Tik išlipus iš autobuso tvoskė karščio banga. Va ką reiškia, kai gerai veikia oro kondicionierius! Tada visiškai prarandi realybės jausmą ir nesupranti koks oras lauke. Pamatęs iš taip arti jūrą ir žmones su maudomukais, pajaučiau, kad vėl prasidėjo atostogos. O gal jos net nebuvo nutrūkę?
Piranas – miestelis pačiame iškyšulyje su tvirtove ant vienos kalvos ir Šv. Jurgio bažnyčia ant kitos. Bažnyčios varpinės bokštas – tipiškas itališkas. Ką ten bokštas – visas miestelis itališkas: ir centrinė aikštė, ir gatvelės aplinkui. Jos tokios siauros, kad kai kuriomis vos praeiti galima. O šiek tiek platesnėmis važinėja automobiliai. Nemačius būtų sunku įsivaizduoti, kaip ten galima įgrūsti mašiną. Bet pamačiau ir įtikėjau.
Apartamentų pasiūla didžiulė. Tikrai kokia 500 bobučių savo butus nuomoja ir jos šį kartą nemeluoja, kad 100 metrų iki jūros. Čia tikrai į kurią pusę bežiūrėsi, iki jūros kokia šimtas-du šimtai metrų. Tik smėlėtų pliažų nėra. Jeigu nori išsimaudyti, tai eini į betonuotą aikštelę, nulipi laiptukais ir viskas – tu jau mėgaujiesi sūriu Adrijos vandeniu.
Mes žmonės kuklūs, keliaujame be šeimų, tai nakvynei tiks ir hostelis už 22 eurus žmogui. Brangiau mokėjome tik Liublianoje – po 23,13 Eur.
Kai jau įsikūrėme, užlipome prie pagrindinio miestelio akcento – Šv. Jurgio bažnyčios. Kiek daug raudonų stogų! Iš čia Piranas atrodo kaip žaislinis! Smagu stebėti saulėlydį prie jūros. Dar smagiau kai stovi ant kalno pusiasalio smaigalyje ir vandenis matai iš trijų pusių.
Rytų pusėje ėmė tekėti didžiulė pilnatis. Būtų labai romantiška, bet… Ir kur tos žmonos kai jų taip reikia? Deja, žmonos už daugelio kilometrų nuo mūsų.
Kaip ir norėtųsi pavalgyti. Kavinių daug, tik kaip išsirinkti? Per Tripadvisor susiradome tokį man nematytos koncepcijos restoranėlį, įsikūrusį mažesnėje aikštėje. Vadinasi jis Fritolin Pri Cantini, maitina tik šviežia, vietoje pagauta žuvimi, bet įdomiausia, kad staliuką reikia susimedžioti patiems. Tai visi kaip vanagai tik ir laukia, kol kas nors atsikels nuo staliuko. Sotūs svečiai net arbatpinigių nespėja padėti, kai prie jų įšildytų vietų jau prisistato nauji išalkę lankytojai. Viskas vyksta taip: prie langelio užsisakai patiekalą, tau duoda kriauklę su numeriuku ir žiūri kada tą numeriuką iškabins. Kai jau atsisėdi prieina padavėjas ir iš tik jo galima užsisakyti gėrimų. Moki atskirai – už patiekalus, juos užsisakydamas, o už gėrimus tik po to, kai barmenas atneša sąskaitą.
Gerai apskrudusias sardines suvalgiau su visais kaulais. Viskas patiko. Trūko tik muzikos. Bet tai niekis, neužilgo ir ją išgirdome. Viename iš daugelio restoranų ant jūros kranto vyko gyvo garso koncertas. Tiksliau, visame Pirane tuo pat metu skirtingose vietose grojo net kelios vietinės reikšmės grupės, bet į tą vietą pritraukė profesionaliai atliekami Stingo dainų koveriai. Kai esminės „The Police“ dainos jau buvo sudainuotos, tie niekam nežinomi dainininkai užtraukė „Dancing in the moonlight“. Tuo metu pilnatis jau visu smarkumu švietė virš Adrijos. Todėl ta daina puikiai tiko prie lengvos to šilto vakaro atmosferos. Kol nemažai susirinkusio jaunimo sėdėjo ir klausėsi, „šokis mėnesienoje“ įkvėpė vieną gerokai pagyvenusį džentelmeną atsistoti ir pradėti šokti! Reikėjo pamatyti kaip žvaliai tas senukas sukinėjosi tarp žiūrovų. Pavydėtina energija!
Kaiansamblis užtraukė „Brown eyed girl“ pasidarė truputį liūdna, nes šalia nebuvo mano mergaičių rudomis akimis.
Grįžęs į hostelį užmigau labai greitai.
Rugsėjo 14 d. rytas
Piranas
Pirano varpininkas labai atsakingas – Šv. Jurgio bažnyčios varpai pažadino mus lygiai 7 valandą ryto. Nors mielai būtumėme pamiegoję ir ilgiau, bet ant to dorai savo pareigas atliekančio žmogelio nesupykome, nes iš karto susigalvojome ką veiksim. Tiesą pasakius, ką čia daug galvoti – į glaudes ir į pliažą! Basomis ir tik su maike. Ko čia kompleksuoti. Daug kas čia taip daro!
Ant išcementuotos platformos grupelė pensininkų darė mankštą. Užsikrėtėme jų pavyzdžiu: pabėgiojome, padarėme atsispaudimų, pamankštinome rankas ir pliūkšt į vandenį! Iki tol buvusi gera nuotaika dar labiau pasitaisė.
Tą rytą su kartus iš aukšto žvelgėme į Piraną – nuo tvirtovės sienų ir iš varpinės bokšto. Pasaka! Žiūriu į tuos namukus raudonais stogais ir galvoju, kad kartais tiek nedaug trūksta iki laimės. Dar neseniai Lietuvoje apsiniaukusią dieną klausiausi Roy Orbison „California blue“, o dabar štai – jūros žydrynė tiesiai prieš mano akis!
Vos spėjome nulipti iš bažnyčios bokšto, varpininkas vėl uoliai pradėjo vykdyti savo pareigas – mušė lygiai dvyliktą. Nepavydžiu dabar stovintiems viršuje, kurie užsikimšę ausis laukia, kada pagaliau baigsis tas gaudimas.
Piranas – tai tokia vieta, kurią įdomu stebėti tiek iš viršaus, tiek esant apačioje. Besileisdami nuo kalno užsukome į kelias suvenyrų parduotuvėles. Nieko nepirkau, bet likau sužavėtas. Vienoje dailininkas pardavinėja ne tik didelius paties nutapytus paveikslus, bet magnetukus – miniatiūrines tų paveikslų kopijas. Kitoje dirbtuvėlėje menininkė kažką kuria iš jūroje nugludintų pagaliukų. Medžiagos jai ilgai užteks, nes kampe riogso dar kelios vandens nuzulintos lentos.
Manau, kad ir kinų turistai labai palankiai įvertina vietos kūrėjų darbus, nes pagaliau jie gali nusipirkti originalių, o ne Kinijoje pagamintų suvenyrų!
Kadangi Pirano pakrantę matėme tik vakar vakare, buvo labai smalsu pažiūrėti kaip ji atrodo dieną. Žmonių kur kas daugiau ir net bijau pagalvoti, kiek jų būna vasarą, paties turistinio piko metu.
Atrodytų, kad aš turiu mažai kompleksų vienomis glaudėmis siauromis galvelėmis eidamas nusimaudyti. Tačiau palyginus su slovėnais, aš dar gerokai susivaržęs. Ketinu toks ir likti, nes nenorėčiau išsidrėbti visiškai nuogas kitų poilsiautojų su mažais vaikais akivaizdoje. O slovėnai taip daro. Netikiu, kad ten – visai šalia miesto sienos yra oficialus nudistų paplūdimys. Tie žmonės, tikriausiai, saviveikla užsiima. Nuogalių, atvirai demonstruojančių visas savo grožybes matėme ne vieną. Vyrai, moterys, poros.
Gatvių pavadinimai ir kitokie užrašai dviem kalbom – slovėniškai ir itališkai. Nieko keisto, nes iki Jugoslavijos susikūrimo, dauguma tos vietovės gyventojų buvo italai. Panašu, kad slovėnai, priešingai nei lietuviai, nemato problemų dėl dvikalbių lentelių.
Kadangi čia naudojama ir italų kalba, be jokio sąžinės graužimo užsukome į piceriją. Vadinasi ji Botana – senovinis žvejybinis laivelis. Užsisakiau picą su ančiuviais ir skaniai sukirtau. „Tikra Viduržemio jūros dieta“ – vėliau pajuokavo žmona.
Rugsėjo 14 d. popietė
Strunjan nacionalinis parkas, pajūris, Izola
Kai kelionėje laiko mažai, negali ilgai grožėtis tokiu miesteliu, kaip Piranas. Reikia traukti toliau, kad išvystumėme dar daugiau grožio.
Už kelių kilometrų nuo Pirano yra Strunjan nacionalinis parkas, kurio pagrindinis akcentas didelė uola – lyg veidas, žvelgęs į jūros tolius. Vos už vieną eurą mikriukas mus kaip tik ten ir atvežė. Aišku, neišleido prie pat uolos, teko kėblinti pėsčiomis. +29C. Karšta. Troškina. O mes dar ir su nelengvomis kuprinėmis. Bet ką padarysi – tokia turisto dalia. Vėl pasijutau kaip Korfu, kai su Vaida ėjome į laukinį paplūdimį. Net į google įvedus Stunjan, meta tokius panašius vaizdus į Korfu, kad net susimaišyti galima.
Kažkoks keistas vandens telkinys šalia – lyg jūra, lyg pelkės. Ką čia tie slovėnai išdarinėja? Gal bando atsikovoti žemę iš jūros kaip olandai? Ieškoti atsakymų telefonuose neturim laiko. Aš fotografuoju, o kolega žiūri į GPS‘ą kur mums keliauti toliau.
Akys užkliūna už bažnytėlės, esančios ant kalno. Kopsim? Aišku! Įkalnė stati, bet tai mažiausia problema. Kur kas didesnė kliūtis nuolat į kalniuką važiuojančios mašinos. Na ko jie čia brukasi? Galėtų kaip ir mes – bent truputį kojas pamankštinti! Jiems patogu, o mums nuolat reikia atsisukinėti atgal ir pasitraukti į šoną, nes keliukas tai siauras.
Maždaug pusiaukelėje pasivejame didelę, matyt autobusu atvažiavusią, slovėnų kompaniją. Va čia tai entuziastai! Nepaisydami karščio į kalną kopia net su dainomis! Ir šiaip jie labai linksmi, daug klega, juokiasi.
Pagaliau bažnyčia! Ačiū Dievui, kad ji čia. Įėjus vidun ir vėsiau, ir mintys į aukštybes kyla. Galima tyloje pamąstyti apie gyvenimą arba paprašyti Visagalio, kad duotų šeimos nariams sveikatos.
Kiek pasėdėję, pėdiname toliau – prie didelio, ant aukšto jūros skardžio pastatyto kryžiaus. Gidė tai šauniai slovėnų grupelei pasakoja, jog šis kryžius buvo pastatytas jūreiviams, kad jie kelią iš jūros geriau surastų. Ekskursijos vadovė taip pat rodo į net iš tos vietos matomą Triglov kalno viršūnę. (Triglov viršūnė yra Slovėnijos simbolis. Net šalies herbe ji vaizduojamas.). Tačiau ši informacija kai kuriems tos kompanijos žmonėms – nė motais. Jie ir toliau garsiai juokiasi, šūkauja. Gidei, aišku, tai nepatinka. Ji bando sudrausminti neklaužadas. (Ne kokius nors mokinukus ar studentus, o vyrus, moteris virš 40-ies). Pasiseka, bet ne ilgam. Netrukus pamatome jų linksmybės priežastį. Susėdę ant suoliuko, išsitraukia butelaitį. Ir ne vieną. Kol mes troškulį malšiname vandeniu, jie gaivinasi vynu ir alumi…
Pasigrožėję jūra, Strunjan uola (dėl kurios čia ir atvykome), leidžiamės nuo kalno į paplūdimį maudytis. Pakrantė akmenuota, bet žmonių pilna. O persirengimo būdelės niekur nematyti. Nors kaip anksčiau įsitikinome, slovėnai nekompleksuoja degintis nuogi, man vis dar kažkaip nejauku prie visų apsimauti glaudes. Todėl kolegai pasiūlau eiti toliau – už tos uolos, nes ten tikiuosi rasti laukinį paplūdimį, kur nebus problemų persirengti. Neapsirinku, nes pasukus už uolos žmonių vos keli. Ten ir nusprendžiame išsimaudyti. Pakrantė tikrai laukinė. Net akmenys nedraugiški. Neturime specialios avalynės, todėl žengiame labai lėtai, kojas dedame itin atsargiai. Nepadeda, nes kolega vis tiek įsipjauna pėdą. Atsigaivinti, žinoma, gerai, bet ar verta dėl tokio trumpo pasimaudymo taip ilgai bristi į jūrą? Ne. Neverta. Bet apie tai sužinome vėliau.
Kol džiūvame, dairomės aplinkui. O aplinkui vien Italija! Nejuokauju, nes net į telefoną atėjo žinutė, sveikinanti mane atvykusį į Italiją. Ot būtų bajeris – pasisvečiuoti joje jau antrą kartą 2019 metais. Bet ne. Deja. Mes Slovėnijoje ir tuo labai patenkinti. Italija netoli, vos už kelių kilometrų, o jos pakrantės iš viso daug matosi.
Kiek toliau nuo mūsų mergina ir vaikinas… kankina ananasą. Ir kuo tas vargšelis nusikalto, kad jį, stovintį ant pakrantės akmens, jaunuoliai fotografuoja ir visų pusių?
Iki kito miestelio – Izolos 4 kilometrai. Menkas atstumas jauniems ir entuziastingiems! Įveiksime jį eidami net akmenuota pakrante! Ir ką jūs manote? Aišku, kad įveikėme. Nors eiti trinkelėmis grįstu keliuku lengviau, bet visai nesigailime, nes juk ne kiekvieną dieną gėrimės tokiais pajūrio vaizdais.
Praėjome švelnių, vandens nugludintų akmenukų pliažą. Na ir kodėl nesustojome maudytis būtent ten?
Izola – didesnis miestas nei Piranas, bet ne toks įspūdingas. Jame taip pat yra itališkos architektūros ir siaurų gatvelių, tačiau nemažai ir naujų pastatų. Tikėtina, kad vasarą ir daugiau turistų būna. Bet rugsėjo viduryje žmonių taip pat netrūksta. Slovėnai irgi nori pasidžiaugti, galbūt, paskutiniu gražiu savaitgaliu.
Izolos bažnyčios bokštas vos ne identiškas Pirano bokštui. Skiriasi nebent tuo, kad už įėjimą nereikia mokėti. Užlipame aukštyn. Šiandien tai jau trečia vieta, kurioje iš viršaus apžiūrime vietovę – miestą, na ir, aišku, jūrą!
Pagaliau kultūringas, tiksliau sukultūrintas Izolos paplūdimys. Nors smėliuko ir nėra, bet drąsiai galima bristi į vandenį ir nebijoti, kad vėl nukraujuosi. O kultūringu jo negalima vadinti todėl, kad jame irgi nėra persirengimo kabinos. Tą klausimą aptariau su moteriške, renkančia mokestį už įėjimą į tualetą.
– Kur persirengimo būdelė? – paklausiau jos angliškai.
– Nėma, – atsakė man ji slovėniškai, – persirenk apsijuosęs rankšluostį. Visi taip daro.
Kur aš dėsiuosi. Pasinaudojau moteriškės patarimu. Juo labiau, kad ir čia žmonės ne tik persirenginėja, bet ir pusnuogiai guli.
Maudytis jūroje rugsėjo mėnesį – kaifas! Išlįsti visai nesinori. Tegul padirba ir kiti raumenys, juk kojos ir taip prisisportavo!
Rugsėjo 14 d. vakaras
Koperis, miestas kurio neplanavome aplankyti
Autobusai iš Pirano, Izolos ar Koperio į Liublianą važiuoja vos kelis kartus per dieną. Jeigu į vieną jau pavėlavai, kitas bus labai negreitai. Tą vakarą mes dar ketinome nuvažiuoti į Bledą, ten susirasti hostelį, kad ryte anksti atsikėlę galėtumėme kuo daugiau pamatyti.
Autobusas iš Izolos į Liublianą turėjo būti 19.05 val. Atvažiavo jis truputį pavėlavęs. Įlipę paklausėme vairuotojo ar jis važiuoja į Liublianą. Taip, važiuoja ir panašu, kad būtų priėmęs ir mus. Tačiau kai uždavėme kitą klausimą – ar važiuoja dar ir į Bledą, vairuotojas išsigando, nubėgo į autobuso galą ir suskaičiavęs žmones pasakė, kad mūsų neveš:
– Nėra vietų. Palaukite kito autobuso. Kadangi šitas autobusas perpildytas, firma tuoj atsiųs kitą!
Uždarė duris ir nuvažiavo. Keista, nes dar dvi atlenkiamos sėdynės tai buvo! O be to, kai po trijų dienų važiavome į oro uostą, tai dar ne tiek keleivių buvo prisigrūdę. Tada net stovintiems vos užteko vietos.
Bet, ką padarysi. Jeigu jau pasakė, kad bus kitas, lauksim kito. Po keliolikos minučių kažkoks atvažiavo.
– Oi ne, – tarė to autobuso vairuotojas, – aš nevažiuoju į Liublianą. Ir iš vis – jokių papildomų autobusų šį vakarą nenumatyta!
Ką daryti? Griūna visi planai. Kitas autobusas tik rytoj iš ryto, bet tokiu nepatogiu laiku, kad Blede būsim tik vidurdienį. Staiga prisiminiau, kad dar prieš kelionę buvau skaitęs, jog iš netoliese esančio uostamiesčio Koperio į Liublianą važiuoja net tik autobusai, bet ir traukiniai. Pasižiūrėję grafikus, supratome, kad rytoj geležinkeliu į Liublianą nuvyksime gerokai anksčiau nei plentu. Taigi, nieko nelaukę, šokome į patį pirmą vietinį autobusą ir išskubėjome į Koperį.
Temo. Kai išlipome Koperyje buvo jau visai tamsu. Nebepykome ant likimo, nes jis ką tik padovanojo galimybę pamatyti dar vieną miestą, kurio šiaip jau neplanavome aplankyti. Pirmas darbas – susirasti hostelį kiek įmanoma arčiau stoties. Telefone peržvelgę kelis pasiūlymus, tokį radome nesunkiai. Kambarys keturvietis, vienoje iš lovų jau įsikūręs vokietis. Pakalbinome. Pasirodo – jis motociklu keliavo į Kroatiją. Pavargo, nebegalėjo daugiau važiuoti tai apsistojo čia. Hostelyje nusprendė miegoti dėl to, nes kai nakvojo palapinėje, jį aplankė lapė. Vaikinas, šviesdamas žibintuvėliu, įsibrovėlę nuvijo. Gal ji ir nebuvo pasiutusi, bet antrą kartą to patirti nebenorėjo. Kai pasakėm, kad rytoj kelsimės anksti ir uždegsim šviesą, jis tam neprieštaravo, juk čia hostelis, reikia susitaikyti su tokiais nepatogumais.
Gal ir yra šiokių tokių nepatogumų, bet visai smagu susipažinti su įdomiais žmonėmis.
Nors nuovargis jau buvo didelis, vis tiek išėjome apžiūrėti miesto. Labiausiai pavargusios buvo ne kojos, nors jos šiandien mus toli nunešė, bet galva, kuri jau nelabai norėjo ieškoti naujų kelių.
Kaip tik tuo metu iš namiškių gavau žinutę su nuoroda į straipsnį ką dar galima pamatyti Slovėnijoje. Man atsakymas buvo trumpas: „Ačiū. Mes ir taip tyrinėjam daugiau nei planavom“. Iš tikro – kelionė į Koperį visai neplanuota. Jeigu viskas būtų susiklostę kai reikiant, mes tuo metu jau būtumėme vakarieniavę Liublianos Makdonalde.
Šoninės gatvelės menkai apšviestos. Iš pradžių lyg truputį nejauku, bet kai esi pavargęs jau nelabai kreipi dėmesio. Be to, tai sukuria paslaptingumo atmosferą. Pačiame centre lempų dega gerokai daugiau, bet vis tiek mažai palyginus su Vilniaus senamiesčiu.
Dar važiuodami autobusu juokavome, kad Koperyje, kaip ir kitur turėsime atlikti keturias užduotis: užlipti į bažnyčios bokštą, rasti paplūdimį, išsimaudyti ir pamatyti nuogales. Nepavyko. Bažnyčios bokštas (beveik identiškas Pirano ir Izolos bokštams) jau buvo uždarytas, o nuogalės tokiu metu tikriausiai nebesidegina.
Užtenka vieną kartą pabūti Venecijoje, kad po to, net ir be Vikipedijos pastebėtumei, kokiems miestams ji darė įtaką. Koperis – ne išimtis. Kai kurie centrinės aikštės pastatai primena San Marko aikštės pastatus, tik jie tokia sumažinta versija. Nieko keisto – Koperis gan ilgą laiką priklausė Venecijai.
Netoli centrinės aikštės vienintelis Slovėnijoje jūros uostas, kurio dydis palyginus su Klaipėdos – juokingas.
Išgirdome kažkokią muziką. Pirma mintis – gal čia gatvės muzikantai? Ne. Kur kas geriau. Uoste, rodos visiškai po didžiuliais kranais, vyko styginių orkestro koncertas. Vieniems – gražiai pasirėdžiusiems ponams ir ponioms mokamas, kitiems – stovintiems už tvoros nemokamas. Mes, aišku, buvome vieni iš tų, kurie klausėsi už dyką.
Centre ant vieno pastato pamatėme plakatą, kuris atsakė į vieną gerokai anksčiau kilusį klausimą. Prie Strunjano slovėnai ne žemę iš jūros bando atkovoti, o išgauna druską. Tas regionas garsus jūrine druska. Net į prieskonius ją deda ir pardavinėja kartu su kitais suvenyrais.
Kai jau artėjome prie hostelio, švelnius styginių garsus pakeitė techno ritmas. Kaip tik po mūsų langais įsikūręs klubas, kuriame tą vakarą šventė jaunimėlis. Jiems linksma, o mums tai ilsėtis reikia! Suvyniotą adijalą pasidėjau po galva, o ausį užspaudžiau pagalve ir užmigau.
Rugsėjo 15 d. ankstus rytas
Kelionė iš Koperio į Liublianą
Nėra didelio malonumo savaitgalį keltis pusę penkių ryto. Bet ką padarysi – kartais reikia. Traukiniai kaip ir autobusai iš Koperio į Liublianą važinėja retai, todėl šį kartą jau nebenorėjome rizikuoti. Slovėnijos pajūris gražus, bet knieti ir Bledą pamatyti. Pirmasis traukinys turėjo išvažiuoti 5:30, todėl į jį ir patraukėme.
Išeidami iš kambario pamatėme, kad jame kažkada vidury nakties įsikūrė ir ketvirtas vaikinas, o mes nieko negirdėjome. Kas jis toks taip ir nesužinojome.
Tokį ankstyvą metą Koperio gatvės visiškai tuščios, bet tai netrukdo. Netgi savotiškai smagu. Be to – šilta. Anksti kėlęs nesigailėsi – sako seni žmonės. Ir šį kartą aš jiems pritariu.
Dar seni žmonės traukinį vadindavo dyzeliu. Tai, kaip ir savaime suprantama, jeigu lokomotyvą varo dyzelinis variklis. Bet man visada kildavo klausimas ar galima ir elektrinį traukinį vadinti dyzeliu?
Kai pasiekėme stotį, traukinys jau laukė mūsų. Kaip gerai, kai esi pats pirmas keleivis, nes gali rinktis bet kurią vietą. Mes atsisėdome šešiavietėje kupe. Aišku, kaip dažniausiai šioje kelionėje būdavo, visas naudingas plotas atiteko tik mums dviems.
Kartais prisiminimai atsigamina visai netikėtai. Štai sėdėdamas vagone visai netyčia prisiminiau, kaip prieš daugelį metų mes traukiniu važinėdavome iš Alytaus į Giluičius arba net į Kauną. Kartais irgi vykdavome pačiu pirmu reisu, kai dar tamsu. Būdavo – sėdi, lauki. Kai išgirsti garsą „ŪŪŪ“ ir pajunti sudeginto kuro kvapą, supranti, kad mašinistas jau užkūrė dyzelį ir mes tuoj pajudėsime.
Deja, Koperyje to nepajutau. Traukinys lengvai, beveik be jokio garso pradėjo judėti į priekį. Visgi – ne dyzelis ten buvo, o paprasčiausias elektrinis traukinys. Dabar jau galutinai supratau, kad negalima elektrinio traukinio vadinti dyzeliu, nes nepajauti vieno iš malonumų – to sudeginto dyzelinio kuro kvapo.
Netrukus iškilo dar vienas smagus kelionių į Giluičius ir atgal prisiminimas. Gan ilgą laiką keleivinis traukinys Alytus – Šeštokai (per Giluičius) buvo nuostolingas. Nieko keisto, nes bilietus pardavinėję konduktoriai gana dažnokai pinigus sau į kišenę įsidėdavo. Todėl 2000 metų pabaigoje tas maršrutas apskritai buvo panaikintas. Apsukrūs žmogeliai nusipjovė šaką ant kurios patys sėdėjo, nes po to jie tikriausiai tapo bedarbiais.
Visą laiką galvojau, kad Slovėnija yra keliais žingsniais toliau nei Lietuva. Jie ir stojimo į Europos Sąjungą kriterijus geriau atitiko, ir eurą anksčiau įsivedė. Bet tą rytą supratau, kad nė velnio. Kai kas liko taip, kaip ir prieš 20 metų Lietuvoje.
Į vagoną įėjo nebejaunas konduktorius. Bilietai turėjo kainuoti po keliolika eurų. Bet kadangi jis tingėjo krapštyti grąžą, tai už kelionę sumokėjome po 10 €. Bilietų, aišku, negavome. Tikriausiai tie pinigai papildys ne valstybės, o konduktoriaus šeimos biudžetą. Kai vyriškis išėjo, mes ėmėme svarstyti, kada Slovėnijos geležinkeliai nuims šį maršrutą, nes panašu, kad ir jis darosi nuostolingas, o juo labiau, kad tuo metu važiavo vos keli žmonės.
Kai išvažiavome, tai pagalvojau, kad Koperis yra vienas iš nedaugelio miestų, kurį mačiau tik naktį.
Išsitiesiau per tris vietas ir užmigau. Kolega pakartojo tą patį. Nelabai patogu, bet kai esi miegojęs tik kelias valandas, įvertini ir tai. Kai kartais atsimerkdavau, pro langą skriedavo nuostabūs vaizdai, pvz: švinta, ant kalno pilis, o šalia jos danguje didelis mėnulis. Dažnai mėgstu sakyti, kad patys gražiausi vaizdai lieka nenufotografuoti. Taip atsitiko ir šį kartą, nes kai jau išsitraukdavau telefoną, traukinys būdavo įvažiavęs į kokį nors tunelį ar krūmynus.
Štai ir Liubliana. Oras visiškai kitoks nei Koperyje – rūkas ir šalta. Ar kada nors dar bus šilta?
Rugsėjo 15 d. diena
Vintgar kanjonas šalia Bledo
Kadaise galvojau, kad Bledas tai vieta, kur ežero saloje yra bažnyčia ir nieko daugiau. Atvažiuoji valandą pabūni ir išvažiuoji. Net neįsivaizduojate kaip aš klydau. Tose vietovėse galima praleisti kad ir tris dienas ir vis tiek bus ką pamatyti. Be bažnytėlės saloje, dar yra kita sausumoje, pilis ant kalno, šiaip visokių pastatų, kurie sudaro gan padoraus dydžio miestą. O kur dar gamtos šedevrai?
Už keturių kilometrų nuo Bledo yra Vintgaro kanjonas. Kai tik atvykę iš Liublianos autobusų stotelėje ėmėme studijuoti vietinių autobusų grafikus, pasirodė keista, kad tokį niekingą atstumą važiuosime vos ne valandą laiko. Bet, kai pasirinkimo nelabai yra, o kaina tik vienas euras, tai bus gerai ir valanda. Netrukus supratome viso to prasmę. Pasirodo – autobusas nė neketino mūsų tiesiai nugabenti prie kanjono. Jis ėmė sukinėtis Bledo galvelėmis, o po to išvažiavo į užmiestį sąžiningai stabtelėdamas prie kiekvieno viešbučio ir kaimo turizmo sodybos. Nereikia būti savanaudžiais – juk ne mes vieni norime pamatyti kanjoną. Nepykome ant vairuotojo, kad jis su mumis šitaip pasielgė, nes pamatėme ne tik viešbučius, bet ir kaip paprasti žmonės kalnuose gyvena. O susitvarkę jie gražiai, tik gatvelės siauros ir didelis autobusas pro jas vos pralenda. Grįždami iš kanjono, pamoką jau buvome išmokę, todėl maršrutą susitrumpinome ir išlipome prie Bledo pilies. Bet apie ją papasakosiu šiek tiek vėliau.
Kadaise viena malaizietė man pasakojo, kad Malaizijoje yra tokia vieta, kurią kurdamas Dievas šypsojosi. O aš manau, kad tokių vietų yra kiekvienoje šalyje. Viena iš tokių – Vintgaro kanjonas. Ir mes šypsojomės jį pamatę. Upė, įsispaudusi tarp dviejų kalnų, nieko nepaliks abejingo. Per akmenis šniokščiantis vanduo, staigūs posūkiai, skaidrios kelių metrų gylio duobės, didelės žuvys žalsvame vandenyje… Galėčiau pasakoti ir pasakoti, bet geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti, net jeigu tas garsas ir būtų įrašytas prie tą kanjoną užbaigiančio Šum krioklio. Spėkit ką žodis „šum“ reiškia? Atsakymas daugiau nei akivaizdus – triukšmą.
Kaip ir daugelyje saugomų vietų Vintgare negalima žvejoti, plaukti baidarėmis, maudytis. Nesimaudėme tik dėl to, kad oras dar nebuvo kaip reikiant įšilęs. Bet šaltis sutrukdė ne visiems. Atsirado drąsi mergina ir vaikinas, kurie mūsų akivaizdoje pasinėrė į vėsius Radovnos (taip vadinasi upė tekanti per Vintgaro kanjoną) vandenis. Žuvis irgi būtų neblogai, bet tiek to, šį kartą valgysime ką pagavo kiti. O štai su baidare prasiirt – tai kitas reikalas. Tik kaip tą padaryti? Juk netįsi kanojos pro bilietų patikrinimo punktą. Tai sugalvojome, kad būtų galima kuprinėse įsinešti pripučiamą valtį, irklus užmaskuoti kaip selfių lazdas, įėjus kur nors nuošalesnėje vietoje valtį prisipūsti ir – PIRMYN! Aišku, šį genialų planą pasilikome kitam kartui.
Grįždami tuo pačiu takeliu kuriuo atėjome, ne tik dar kartą išgyvenome tas stiprias emocijas, kurias sukėlė gamtos grožis, bet ir pajutome kaip mūsų viršugalvius pradėjo kaitinti saulė. Nors pasidarė karšta, bet nebesimaudėme, nes nebuvo nei kaip, nei kur.
Rugsėjo 15 d. popietė, vakaras
Bledo pilis, Marijos dangun ėmimo bažnytėlė ežero saloje
Kaip jau sakiau – grįždami iš kanjono, susitrumpinome maršrutą ir išlipome prie pilies, esančios ant aukšto kalno prie Bledo ežero. Muziejaus eksponatai mūsų dėmesio nepatraukė, bet 11 eurų už įėjimą buvo verta sumokėti vien tik dėl vaizdo į ežerą ir apylinkes, atsiveriančio nuo tvirtovės sienų.
Pilies kieme pamatėme tris koleges iš kito teismo. Jos irgi buvo atvažiavusios į konferenciją. Juk kaip bebūtų, tai – pagrindinis mūsų visų kelionės tikslas.
– Labas, Viliau, girdėjome vakar į autobusą netilpote, – tarė viena iš kolegių.
– Labas. Oho kaip naujienos greitai sklinda! – nustebęs atsakiau aš.
Viliau? Ji žino apie vakarykštį mūsų nuotykį Izoloje, o aš net jos vardo neprisimenu! Kaip čia taip išeina? Labai paprastai – važiuodami į Bledą, sutikome kitą kolegę, kuriai trumpai papasakojome savo nutikimus, o ji, aišku, žinią perdavė kitoms. Šis įvykis paįvairino jau ir taip nenuobodžią kelionę.
Nuo pilies kalno (norėtųsi jį pavadinti piliakalniu, bet kažkaip nesiverčia liežuvis) galima ilgai grožėtis Bledo ežeru ir jo salelėje esančia bažnyčia, bet reikia skubėti, nes norisi ir pačią bažnyčią aplankyti, o ji atidaryta tik iki 19.00 valandos. Tik kaip į ją pakliūsime?
Atsakymą į šį klausimą radome gan greitai, tik patiems reikėjo apsispręsti ką daryti: ar už 15 eurų nuomotis valandai valtį ir nusiirti patiems ar sumokėti po 15 kiekvienam ir būti komfortiškai nuplukdomiems laivelio.
Ėch tos simpatiškos slovėnės! Jos gali įsiūlyti ir parduoti bet ką! Būtent Bledo hostelio priimamajame dirbanti blondinė padėjo mums apsispręsti kokia transporto priemone mes pasieksime bažnytėlę. Kai sumokėjome 15 eurų, mergina išrašė kvitą ir liepė jį nunešti jos draugeliui, kuris nuomoja valtis. Buvome patikinti, kad tas vyriškis mūsų lauks su išskėstomis rankomis.
Beeidami ežero pakrante sumanėme patikrinti ar neprašovėm iš anksto sumokėję 15 eurų. Gal kitur pigiau? Paklausėme vieno neitin malonaus vyriškio, už kiek jis valandai mums paskolintų laivelį. 20 Eur. O! Tikrai neprašovėme! Tik reikia susirasti tą stebuklingą vietą, kur plūduriuoja tokia nebrangi valtis.
Dar kiek paėję supratome, kad simpatiška blondinė būtent pas tą nemalonų vyriškį mus kaip tik ir siuntė.
Sakom jam:
– Štai kvitas, duokit valtį, mes išplaukiam!
– Ne. Šitas kvitas čia negalioja. Eikit į kitą ežero pusę, jį tik ten priima.
– Bet mergina iš hostelio sakė eiti čia ir net žemėlapyje parodė.
– I will kill that girl!
– Bet ji jūsų draugė…
– Ji jau man ne draugė!
– Bet ji labai graži…
– Taip, ji graži! – pro dantis iškošė nemalonusis vyriškis ir nulėkė skambinti tai gražiajai nebedraugei.
Pasirodo – mes, o ne jis buvome teisūs. Labai nenoromis davė irklus, atrakino valtį ir prigrasino, kad jeigu grįšime bent penkiomis minutėmis vėliau, mums reikės sumokėti kaip už antrą valandą.
Ir vėl reikėjo skubėti. Bet tai niekis, palyginus su malonumu, kurį patyrėme skrosdami melsvas Bledo bangas. Sėdžiu valtyje, žiūriu į ant kalnų besileidžiantį debesėlį ir pats netikiu, kad esu čia, ir tie vaizdai plaukiantys pro mano akis yra tikri, o ne iliuzija.
Kai metate monetą į stebuklingą šulinį ar užlipate ant magiškos trinkelės Katedros aikštėje tikitės, kad sugalvotas noras išsipildys kada nors ateityje. O ar yra jums buvę taip, kad veiksmo, būtino norui išsipildyti, atlikimo metu išsipildo ir pats noras? Sudėtingai pasakiau? Tuoj paaiškinsiu.
Jau nuo 2008 metų, kai Slovėnijoje buvau pirmą kartą, svajojau paskambinti varpu Bledo salos bažnytėlėje. Kodėl? Nes visi taip daro. Ir 2019 m. rugsėjo 15 d. tas noras išsipildė. Aš paskambinau varpu! Tik grįžęs į Lietuvą sužinojau, kam visi turistai skambina tuo varpu. O gi tam, kad išsipildytų koks nors noras! Tai čia tas pats, jeigu pūsdami žvakutes ant torto, turėtumėte norą jas visas užpūsti ir tas noras iš karto išsipildytų.
Šios kelionės tradicijos – užlipti į bažnyčios bokštą nepažeidėme ir Bledo saloje. Dar vienas užsidėtas pliusiukas.
Valtį grąžinti spėjome. Iki, piktasis nuomotojau! Sėkmingo verslo tau!
Kol saulė dar nenusileido ir dar truputį šildė, nusprendėme pasinerti į šiltus Bledo vandenis, nes tokia proga gali ir nebepasikartoti.
Visą vasarą norėjau pasimaudyti ar bent pasiirstyti Giluityje, bet taip ir neteko. Svajonė išsipildė rugsėjį, toli nuo Lietuvos, ežere apsuptame kalnų, o ne lygumų.
Rugsėjo 16 d.
Rytas Blede. Pagaliau konferencijoje. Vakaras Liublianoje.
Konferencijos pradžia – rugsėjo 16 d. 9.30. Pavyzdingi jos dalyviai, savaime suprantama, nakvojo Liublianoje. Mes ne. Spėsime dar į tą Liublianą! Juk kaip galėjome nepamatyti apšviestos Bledo pilies naktį ir nepavakarieniauti restorane Babji zob, kurio pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Bobutės dantys“?
Džiaugėmės, kad vakare pasilikome Blede, nors ryte ir reikėjo keltis anksti, tam kad spėtumėme į autobusą. Tą vietą reikia pamatyti įvairiu paros metu. Ir žiburius tamsoje, ir rytinę aušrą. Ypač rytinę aušrą. Ar gali būti didesnis malonumas akims ir sielai, kai iš už kalnų belendanti saulė kas akimirką apšviečia daugiau ir daugiau?
Nepatikėsite – mes po ilgų vargų pagaliau konferencijoje! Juk būtent dėl to ir atvažiavome į Slovėniją! Įvairių Europos valstybių Aukščiausiųjų teismų ir Strasbūro teismo teisėjai pasakojo apie naujausią teismų praktiką šeimos bylose. Pabūsiu subjektyvus – kažkodėl man labiausiai patiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo prisistatymas. Ir ne vien dėl to, kad Lietuvos problemos mums aktualiausios, bet ir dėl geros iškalbos, sklandesnės negu kitų pranešėjų anglų kalbos. Per kavos pertraukėles susirinkdavome visi lietuviai ir tada jau diskutuodavome ne tik apie šeimos teisę, bet ir kitais mums aktualiais teisės klausimais. Reikėtų dažnesnių susitikimų su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjais. Nebūtinai Slovėnijoje, galima ir Lietuvoje.
Liublianos senamiestis – kompaktiškas, išsidėstęs abipus Liublijanicos upės krantų. Sparčiu žingsniu jį galima apeiti per valandą, pusvalandį skiriant viena krantui ir pusvalandį kitam. Aišku, išsamesniam ištyrimui reikėtų daugiau laiko. Viešbutis, kuriame vyko konferencija prie pat senamiesčio. Hostelį išsirinkome taip pat netoliese. Taigi, pietų pertraukos užteko ne tik pavalgyti, bet ir įsikurti dviviečiame kambaryje. Mūsų hosteliukas įsikūręs simpatiškų namukų rajonėlyje (nepykite už mažybines formas, bet iš tiesų taip ir buvo) prie pat miesto centro.
Kai tą dieną konferencija pasibaigė, mano ir kolegos keliai išsiskyrė. Pagaliau visos kelionės metu likau vienas ir su niekuo nereikėjo tartis ką veikti toliau. O labiausiai norėjau miego. Todėl tiesiu taikymu patraukiau į hostelį, o kolega liko tyrinėti Liublianos apylinkių. Atsijungiau valandai, bet iš lovos pakilau kupinas jėgų ir entuziazmo toliau domėtis Liublianos istorija. Vėl susitikau su kolega ir nusprendėme tęsti gražias kelionės tradicijas – aplankyti ant kalvos esančią pilį. Rugsėjo vidurys, vakaras, todėl turėtų būti vėsu. Nieko panašaus – buvo karšta, todėl kopiant į kalną prakaitas upeliais tekėjo. Nors Liublianoje nėra tokio ežero kaip Blede, bet žvalgytis nuo pilies sienų vis tiek smagu, nes prieš akis – senoviško miesto, iš visų pusių apsupto kalnų, panorama.
Maloniai nustebino maisto kainos kavinėse pačiame Liublianos centre. Staliuką radome prie pat upės. Turistinė vieta, žmonių daug. Už sočią, aštrią sriubą sumokėjau 5.90 Eur. Nemanau, kad Vilniaus centre už tiek būčiau taip prisirijęs.
Koks didmiestis be išmaldos prašytojų? Ir Liublianoje jų yra. Kai valgėme prie mūsų priėjo elgeta. Ne koks nors susitraukęs senukas, o pakankamai energingas jaunuolis. Gal ir būtumėme sušelpę vargšą, bet vienas kolega iš mūsų kompanijos tarė:
– Geros firmos kuprinė pas jį. Aš irgi tokios norėčiau, bet kol kas negaliu sau to leisti.
Nusprendėme, kad jaunuolis visai ne dėl maisto prašo išmaldos – susiubagavo kuprinei, o dabar renka pinigus rimtoms slidėms.
Vėliau mieste tokių valkatėlių matėme ne vieną ir visi rankose laiko popieriaus lapą, labai panašų į meniu. Gal ten meniu ir yra, todėl kai geraširdis žmogus pasisiūlo ką nors nupirkti, tas pavargėlis iš meniu ir išsirenka patį brangiausią patiekalą.
Nors rugsėjį dar dienos ilgos, bet naktis vis tiek atėjo. Patekėjo didelis apskritas mėnulis. Siaura tamsia gatvele artėjame link hostelio. Priešais mus pamatau rūkančios moters siluetą. Hmm, įdomu ką tai galėtų reikšti? Kokia tos moters specialybė, ką ji veikia laisvalaikiu, ar nebijo viena stovėti tokią gūdžią naktį?
– Čia pilnatis ar dar ne? – angliškai mūsų paklausia jinai.
– Pilnatis, pilnatis, – skubiai atsakome ir nelėtindami tempo žengiame toliau.
Ot įdomu kaip būtų vystęsis pokalbis? Gal būtumėme aptarę ir kitus dangaus kūnus, pavyzdžiui Venerą, iš ko kilęs jos pavadinimas ir taip toliau? Nebesužinosime. Bet gal kokiam nors kitam to rajono svečiui nusišypsojo laimė ir jis rado atsakymus į tuos klausimus?
Rugsėjo 17 d.
Rytas Liublianoje
Liublianos varpininkai irgi tokie patys atsakingi kaip ir Pirane. Net trys iš skirtingų pusių suskubo mus pažadinti 7.00 valandą ryto. Neprotestavome ir kilome iš patalo. Juk šiandien paskutinė diena Slovėnijoje, todėl prieš konferenciją reikia pamatyti tai, ko mes neišvydome vakarykščiuose šešėliuose.
O nepastebėjome keistų skulptūrų siauroje Ključavničarska (lietuviškai būtų – šaltkalvių) gatvelėje. Jų autorius – slovėnas Jakov Brdar. Broziniai veidukai tekantys grindiniu – puikus senamiesčio akcentas.
Tas Jakov Brdar, matyt, draugų ar giminių Liublianos savivaldybėje turi, nes nuolat laimi miesto organizuojamus konkursus. Gal savotiško stiliaus skulptūros vienoje gatvėje ir gražu, bet kai tokių pilnas centras, tai jau per daug. Galėtų leisti ir kitiems skulptoriams pasireikšti.
Per Liublijanicos upę galybė tiltų. Taip knieti ant kiekvieno stabtelti ir nusifotografuoti su atsiveriančiomis vis kitomis senomis bažnyčiomis. Tos noras kilo ne mums vieniems. Ant kažkurio tiltuko sutikome koleges iš Lietuvos, su kuriomis susipažinome vakar konferencijoje. Paprašė, kad jas visas nufotografuočiau. Paėmiau telefoną ir pamačiau kaip nuostabiai vandenyje atsispindi kitas tiltas.
– Tai, – sakau, – gal jus su atspindžiu nufotografuoti?
– O! Dar vienas meniškos sielos žmogus! – linksmai tarė viena iš kolegių.
Taip. Šitą komplimentą man visada džiugu išgirsti!
Nuskubėjome į konferenciją, bet apie ją daugiau nesiplėsiu.
Likusį laiką po konferencijos leidome parduotuvėse ir turguje, nes kokia gi kelionė be lauktuvių? Liublianos turgus pačiame centre. Virš jo jau tik pilis, kurią aplankėme vakar. Į jį nekaltoms mergelėms geriau neiti, nes nusigauti galima tik tiltu kurį saugo drakonai. Legenda pasakoja, kad jeigu nekalta mergelė eis tuo tiltu drakonai atgis ir ją suės. Niekas neprisimena, kada paskutinį kartą taip buvo atsitikę… Žalių drakonų tomis dienomis prisižiūrėjome daug kur, net Liublianos herbe. Tikriausiai dėl to, kad žalias drakonas yra Liublianos simbolis. (Čia su ironija, jeigu ką. Aišku, kad drakonas Slovėnijos sostinės simbolis).
Kai viename turgaus paviljone pamačiau margučius, prisiminiau tarybinių laikų anekdotą:
Grįžta žmogelis iš Maskvos į gimtąjį kolūkį.
– Na ir kaip? – klausinėja kaimynai.
– Viskas gerai, tik nuo šiol Velykos bus rudenį.
– Kaip tai rudenį?
– Nu girdėjau, kaip Brežnevas sakė Velikaja rodina…
Paslaugi pardavėja mane nuramino, kad slovėnai nesiruošia švęsti Velykų rudenį. Tas paviljonas priklauso vietinei žemės ūkio mokyklai, jame prekiaujama pačių pagaminta produkcija. Kiaušinius numargino mokiniai ir dabar tai tiesiog prekystalio papuošimas. Atsidėkodamas moteriškei už tokį išsamų paaiškinimą iš jos nusipirkau egzotiškos mėsos – arklienos. Bus kuo namiškius nustebinti!
Artėjo pietūs, todėl užsimanėme valgyti. Kai esi turguje, tai nedidelė bėda. Lietuvoje kioskeliuose dažniausiai pardavinėja tik kebabus. Slovėnijoje pasirinkimas kur kas didesnis: ne tik maisto, bet ir pačių kioskelių. T. y., Liublijanos turguje veikia net keli greito maisto kioskeliai įvairių skonių žmonėms: nori ko nors mėsiško? Prašom! Pageidauji jūros gėrybių? Jokių problemų, tik duok greičiau pinigus!
Čia pat kepamos žuvies kvapui neatsispyrėme ir mes. Už 7 eurus užsisakiau grilyje keptą tuną, kurį su daržovėmis pateikė plastikinėje lėkštėje. Likau sužavėtas! Ne visada restorane taip skaniai pavalgau, o čia paprastas turgaus kioskas!
Viskas. Štai tokia trumpa pažintis su Liubliana, jos architektūriniais, istoriniais ir kulinariniais ypatumais. Norėtųsi dar pasidžiaugti, bet jau laikas į autobusą, nuvešiantį mus į oro uostą.
Rugsėjo 17 d. popietė, vakaras
Kelionė atgal
Prie lėktuvo trapo susirinko didelė minia žmonių. Lipti neskubėjome – mėgavomės paskutine šiluma šiais metais. Nors ir pakalbėjome, kad grįžus bus kur kas šalčiau, vis tiek tuo nesinorėjo patikėti.
Lėktuvui besileidžiant Varšuvoje galutinai supratome, kad tai yra tiesa – oras kur kas bjauresnis nei Liublianoje, nes lijo ir buvo daug vėsiau.
Vienas žmogus, tik šiais metais pradėjęs mokytis pilotuoti orlaivį, man pasakojo, kad jam daug streso sukėlė instruktoriaus reikalavimas lėktuvo ratams vos palietus žemę, vėl kelti jį į viršų. Galėtų ir mūsų lėktuvo pilotai taip padaryti – tik nusileidę apsiniaukusioje Lenkijoje tuo pačiu taku vėl kilti ir skristi atgal į saulėtą Slovėniją.
Kadangi skrydis iš Varšuvos į Vilnių turėjo būti tik po kelių valandų, Šopeno oro uoste ketinau pradėti aprašyti kelionės įspūdžius. Bet to padaryti neišėjo, nes tuo metu patyriau dar ir naujų nuotykių.
Paskutines kelias paras miegojau per mažai. Kadangi laiką leidome turiningai, miego trūkumo dienos metu nejausdavau. O dabar kai jau niekur neskubėjau, pradėjo lįsti nuovargis. Kartais net atrodė, kad iš manęs likęs tik pavidalas: išvaizda mano, o viduje jau neaišku kas – beveik komos būsenos žmogus, daug ką darantis autopilotu. Nežinau, koks aš pasirodžiau kitiems.
Didesniuose oro uostuose yra maldos kambariai. Tokioje religingoje šalyje kaip Varšuva tokie yra net du – katalikų koplytėlė, kurioje kartais net mišios vyksta ir meditacijos patalpa, skirta kitų konfesijų atstovams. Čia meditacijos nereikėtų painioti su dabar teismuose populiarėjančia mediacija – bandymu taikiai išspręsti teisinius ginčus. Atrodys ne į temą, bet pasakysiu, kad kolega, su kuriuo keliavau, yra išsilaikęs mediatoriaus egzaminus ir pats gali medijuoti (ne medituoti).
Kolegai gimė idėja eiti pamiegoti į meditacijos kambarį, jeigu jis tik nebus užimtas. Man iš pradžių ta mintis nepatiko, nes visai nenorėjau pažeidinėti Šopeno oro uosto taisyklių.
Bandžiau miegoti išsitiesęs oro uosto laukiamajame ant grindų. Neužmigau, nes jaučiausi nesmagiai prieš kitus kolegas, skrendančius kartu. Todėl pribrendau ėjimui į meditacijos kambarį. Jis buvo tuščias. Kolegos paliko mane ilsėtis, o patys patraukė pasižvalgyti po duty-free parduotuves. Sudėti bluosto nesisekė. Pervargimas, įspūdžiai, o gal net įtampa, kad elgiuosi kaip nepriklauso, darė savo.
Ir štai – pagaliau pradėjau snausti! Deja, ta laimė truko neilgai. Pro miegus išgirdau kaip prasiveria durys ir ant manęs kažkas pradeda lenkiškai šaukti.
„Viskas, – pagalvojau, – mane pričiupo. Kas dabar man bus?“
Pramerkęs akis, pamačiau kolegą mediatorių (ne meditatorių), o už jo nugaros besijuokiančius kitus kolegas. Čia reikia pridurti, kad mano kolega yra Vilniaus lenkas, tai lenkiškai sušukti jam nebuvo labai sunku.
Vilniuje tą naktį buvo dar šalčiau negu Varšuvoje. Sveiki sugrįžę į realybę, kuri, deja, yra ne tokia, kokios norėtųsi. Visą savaitę po kelionės niekaip nenorėjau sau pripažinti, kad jau atėjo ruduo.
P.S. Tai buvo pati geriausia kelionė 2019 metais. Tada atrodė, kad greitai vėl kelsime sparnus ir skrisime ten kur šilta. Deja, atėjo 2020-ieji, visiškai kitokių potyrių metai. Kol kas tai paskutinė mano išvyka į užsienį, tolimesnį nei Lenkija.
Kaip jau rašiau pradžioje – nemokamas sūris retai pasitaiko. Konferencija buvo tik mokslų, užsitęsusių iki gruodžio vidurio pradžia. Vėliau už malonumus teko paprakaituoti: analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT bylas, daryti testus. Nors dalykas įdomus, bet kartais jausdavausi lyg prasiskolinęs mūsų kaimo alkoholikas: pinigai jau seniai pragerti, o už skolą reikia atidirbti. Galėjo būti atvirkščiai: pirmiausia mokslai, o kaip atlygis – kelionė į nuostabią šalį Slovėniją…
