Graži vasaros diena, saulė dar nepasiekusi savo aukščiausio taško. Man kokie trys-keturi metai. Po grapšteino obelimi kabo mažos vaikiškos supynės. Tai vienas pirmųjų mano prisiminimų. Mano pažintis su pasauliu ir su Sodu.
Neilgai tomis supuoklėmis ir obelimi pasidžiaugiau. Sūpynes išaugau, o obelis išdžiuvo ir reikėjo ją išpjauti.
Man dešimt metų. Prinoko pirmieji obuoliai. Atsirėmęs į šimtametę alyvinę obelį svajoju. Įsivaizduoju save čia gyvenantį po dvidešimties metų, ūkininkaujantį, Simnas išsiplėtęs iki Ąžuolinių, o Ylyčios upelis sutvarkytas taip, kad jame pilna besimaudančiųjų.
Nei viena iš šių svajonių neišsipildė…
Ši obelis aukštesnė už kitas, o vidus išpuvęs. Nėra ko norėti, tai seniausias mūsų Sodo medis, tikrai šimtametis. Mano prosenelė Ieva, kuri atėjo pas Kupčinskus į marčias 1913 metais, pasakojo, kad alyvinė jau tada buvusi tokio paties dydžio.
Deja laikas ir kenkėjai daro savo. Praėjus ketveriems metams su ta obelimi irgi teko atsisveikinti… Toje vietoje liko tik trešnės – palikuonės prieš daugiau nei šimtą metų ten pasodintų medžių. Vadinu jas sakuromis, nes jos gausiai žydi, o uogų vos kelias sumezga. Tik šiais metais, pirmą kartą gyvenime pavyko kiek daugiau jų paskanauti.
Ne visas senas obelis nebūtin nusinešė ugnis ir laikas. Kai kurie vyresni už mane medžiai vis dar savo vietose, sveiki ir drūtesni nei kada nors anksčiau.
Kiekvienas Sodo kampelis sukelia daug prisiminimų. Man dvylika, keturiolika, šešiolika, dvidešimt vieneri… Su broliu, pusbroliais jau sutemus išsliūkiname, prisiskiname obuolių, kriaušių ir ilgai vakarojame kambaryje, žaisdami kortomis ar šiaip skaldydami visokius bajerius.
Didelis tas mūsų Sodas. Jeigu aprašyčiau visas čia augusių ar augančių augalų rūšis, užpildyčiau nemažą dalį botanikos vadovėlio. Jei paminėčiau visus ilgiau ar trumpiau besilankiusius gyvūnus, išeitų visai neblogas zoologijos knygos skyrius.
O kaip jis pasikeitė per tuos metus! Ten kur kadaise augo vyšnios, dabar svarainiai, vėtros išlaužtą abrikosą pakeitė lazdynas, o kur buvo juodieji serbentai, įsikūrė šilauogės, šioms neįsitvirtinus, toje vietoje vėl pasodinsime serbentus…
Sodas pilnas skraidančių, keturiomis ar dvejomis vaikštančių gyventojų. Visada toks buvo.
Močiutė virš penkiasdešimt metų laikė bites. Man penkeri. Prieinu per arti avilio ir iš vienos jo gyventojos gaunu dovanų – ne tik į veidą įsmigusį geluonį, bet ir užtinusią dešiniąją akį. Ir taip kokius keturis kartus per gyvenimą.
Negalėčiau išvardinti visų čia perinčių ar apsilankančių paukščių pavadinimų. Gal užteks paminėti vištas, kalakutus ar žąsis. O kur dar žvirbliai, karveliai, volungės, kėkštai?
Prieš žiemą apvyniodavome medelius, kad nenugraužtų zuikiai, bet kartais to būdavo maža. Viena kriaušaitė nuolat kentėdavo nuo didesnių gyvūnų – kaimynų karvių ar mūsų kumelės. Bet negali ant jos per daug pykti, kai po kelerių metų ji tame pačiame Sode padovanojo mums žvitrų kumeliuką. Jis buvo ne vienintelis mažas Sodo gyventojas. Jame ganėsi veršiukai, kuriuos eidavau girdyti pienu, sumaišytu su sėmenų išspaudomis, o išknisdavo linksmi paršiukai, kuriuos vadindavome partizanais. Visai netoli garde patenkintos kriuksėdavo jų mamos. Vėlesnių vadų paršeliai jau neberausdavo žemės, nes buvo įkurdinti Sodo gale esančiame dideliame sename šiltnamyje. Bet ši idilė baigėsi užėjus afrikiniam kiaulių marui. Su kiaulėmis, kaip ir su kai kuriomis senomis obelimis teko atsisveikinti visam laikui.
Tas šiltnamis turi savo istoriją. Ne kiaulėms ar dabar ten gyvenančioms vištoms jis buvo statytas. Jame tarybiniais laikais tėtė augino gvazdikus, kurie buvo visai neblogas pajamų šaltinis.
Nepaisant visokių negandų, Sodas neliko be mažiukų. Šiuo metu jame laksto banda ėriukų. Su mamomis, aišku.
Nuo šiaurės vėjų Sodą saugo aukštų eglių siena. Iš rytų jį juosia liepos. Slyvos gaubia pietryčius, o mišrūs medžiai apglėbę kitas Sodo puses. Bet ne visada taip buvo. Kadaise čia plytėjo ganyklos ar dirbama žemė. Prosenelis Jonas Kupčinskas vaismedžiais nesirūpino. Apskritai jis medžių nelabai mėgo. Tai iš kur ta šimtametė alyvinė obelis? Ją kadaise pasodino kaimynas Daugėla. Po to jis savo žemę pardavė mano proseneliui. Taip pas Kupčinskus pagaliau atsirado obelys ir trešnės.
Viskas pasikeitė kai ūkį į savo rankas perėmė mano senelis Vincas, tiksliau kai jis vedė močiutę Emiliją. Senelis perėmė ūkį, o likusias jo žemes atėmė kolūkis ir iš keliolikos hektarų liko tik 60 arų… Būtent močiutei turiu būti dėkingas, kad jos iniciatyva visi tie arai pavirto Sodu. Jai ir pačiai patikdavo sėdint ant suoliuko žiūrėti kaip užaugo ne tik jos vaikai ar anūkai, bet ir pasodinti medžiai.
Mėgstu stebėti ir aš. Obelis, kurias su tėvu sodinome, kai man buvo šešeri. Lapus beskleidžiančią liepą ir mėlyną mėlyną dangų virš jos. Egles, kurios visada atrodė labai aukštos, bet iš tikro buvo dvigubai žemesnės tada, kai aš buvau vos pramokęs vaikščioti. Na ir aišku, matyti čia savo vaikus, besikarstančius po graikišką riešutą arba užlipančius ant mano mėgstamiausių geležinių kopetėlių ir skinančius kokius nors vaisius.
Vasarą ir rudenį renkame gausų derlių: vyšnias, slyvas, kriaušes, obuolius, riešutus. Sodo teikiamą materialinę naudą apskaičiuoti lengva, o dvasinės neįmanoma!
Kas mane taip traukia į Sodą? Nežinau. Nuo eglių krentantis baltas sniegas ir tuksenantys margi geniai žiemą? Gal. Žiedų kvapas ir lakštingalų suokimas pavasarį? Aišku! Tamsiai raudonos trešnės ir jas lesančių špokų čirškimas vasarą? Be jokios abejonės! Auksiniai obuoliai ir virš galvos ataidintis gervių klyksmas rudenį? Taip, taip ir dar kartą taip! Bet yra kažkas daugiau. Sodas turi kažkokią magišką galią, kurios aš negaliu paaiškinti. Kartą viena moteris man pasakė, kad šita vieta turi ypatingą aurą. Ji vos po kelių minučių, praleistų Sode, rado žodžius, kurių aš ieškojau 30 metų.
Myliu Sodą visais metų laikais. Kai esu toli nuo jo, visada laukiu kada ten sugrįšiu. Kai esu jame, tiesiog mėgaujuosi.
Nežinau kiek žemėje yra širdžiai brangių vietų, bet Sodas viena iš jų. Neturėčiau jo, dabar tikriausiai būčiau visai kitoks žmogus. Netekčiau jo, sieloje atsivertų tokia skylė, kurios niekas negalėtų užpildyti…
