Ar kada nors susimąstėte kiek per dieną sutinkate žmonių? Ne su kiek pasikalbate, o kiek matote? Atsikeliate, nuvedate vaikus į darželį ar mokyklą, važiuojate visuomeniniu transportu į darbą, darbe bendraujate su kolegomis ir interesantais, vakare einate į parduotuves apsipirkti ir taip toliau.

Tiesą pasakius ir man tokie klausimai nekilo, iki tol, kol gegužės 7 d. nepasitraukiau į pogrindį, o kitaip tariant išvažiavau trims dienoms išvažiavau atostogauti į kaimą ir sodinti daržo.

Sodyboje šeimininkavau vienas, nes kitiems mano šeimos nariams dar neprasidėjo atostogos, tėvai buvo išvažiavę į šiltesnius kraštus, o močiutė, deja, prieš pusantrų metų iškeliavo į dar geresnį pasaulį.

Mūsų trobesiai yra toliau nuo pagrindinio kaimo kelio, šalia šliejasi tik viena – kaimynės sodyba.

Tie, kurie į kaimus ar sodus važiuoja savaitgaliais, puikiai žino, koks pagrindinis garsas tuo metu sklinda iš visų pusių ir koks kvapas tvyro ore. Jei kas nežino, tai pasakysiu: visur kur tik ausis užgirsta – žoliapjovės, visur kur tik nosis užuodžia – šašlykai. O aš kaime atsiradęs paprastą antradienį negirdėjau nei pirmo, neužuodžiau nei antro. Ką ten žoliapjovės, štai trečiadienį triūsdamas darže, apskritai negirdėjau jokio technikos sukeliamo garso – nei traktorių, nei mašinų – nieko. Kartkartėmis net atrodydavo, kad aš esu vienas visame pasaulyje ir tik sode žolę rupšnojančios avys palaiko man kompaniją. Visas pasaulis sukurtas tik man vienam!

Kiek trečiadienį sutikau žmonių? Visus du. Kaimynę ir kaimyną. Dar telefonu pora kartų pasikalbėjau su šeima. Ir viskas. Ar jūs esate kada nors patyrę tą jausmą, kai per dieną iš viso matai tik du žmones?

Toks metas – puikus poilsis smegenims. Mano dirbamas protinis darbas yra gan intensyvus, o kur dar nuolatinis sėdėjimas internete – visokiuose delfiuose, facebuke ir kitose vietose, kur į galvą kraunamas visoks šlamštas? Telefoną buvau palikęs kambaryje ir į jį žvilgtelėdavau tik retsykiais, kai grįždavau pavalgyti. Bevalgydamas dar pasiklausydavau senų, nostalgiją keliančių DJ Bobo gabalų.

Kai galva neapkrauta, tai ir minčių joje ne per daugiausia. Kaip gerai. Seniai to norėjau!

Visgi, kelios mintys gimė. Mūsų daržas yra vienoje iš mano mėgstamiausių sodybos vietų – iš jos atsiveria puiki Giluičio ežero panorama. Poilsio valandėlę gėriuosi vaizdu ir galvoju: „Šitas ežeras kaip mylima moteris – niekada neatsibosta į jį žiūrėti!“

Į kišenę buvau įsidėjęs pora monetų. Vis laukiau gegutės ir nenorėjau, kad ji mane užkukuotų be pinigų. Juk sako, kad jeigu pirmą kartą išgirdęs gegutę pažvangini kišenėje turimais pinigėliais, tai tais metais būsi turtingas. Deja, nors visą laiką praleisdavau lauke, per tris dienas gegutės taip ir neišgirdau. Ir šiaip atrodė, kad paukščių sumažėję, nes pasigedau intensyvaus lakštingalų, vieversių ir pempių čiulbėjimo, tokio, koks būdavo ankstesniais metais.

Penktadienio rytui jau nieko nebebuvau suplanavęs – ketinau kuo greičiau dumti į Vilnių, kad likusią atostogų dalį praleisčiau su šeima. O kadangi nieko jau nesitikėjau, tai centus buvau persidėjęs į kitas kelnes.

Šeštą ryto, užsimanęs gamtinių reikalų, pajaučiau dar stipresnį ryšį su gamta. Sodybą iš šiaurės ir rytų pusės gaubė toks rūkas, kad užsimaniau griebti fotoaparatą ir daugiau nei valandą nepaleidau jo iš rankų.

Aišku, kad taip ir turėjo atsitikti! Iškilmingai užkukavo gegutė, o aš ją pasitikau be cento kišenėje. Išgirdau ir kitus paukščius, kurių taip laukiau sugrįžtant iš kitur: baubė baublys, suokė bent kelios lakštingalos, čiulbėjo net tik vyturėliai, bet ir daugelis kitų sparnuočių, kurių giesmių dar neišmokau atpažinti. Kaip gerai, kad kitose šalyse dar ne visi mūsų paukščiai pakliuvo ant gurmanų stalo! Juk, deja, ne visur galioja draudimai medžioti pas mus saugomus paukščius.

Tris dienas džiaugęsis, kad civilizacija nuo manęs nutolo, supratau, kad ji niekur nedingo. Padaryti gerą nuotrauką maišė visur išraizgyti elektros laidai. Pasimėgauti vyturių giesmėmis trukdė anksčiau už juos atsikėlę fūristai, kurie plentu skubėjo link Lenkijos. O prie pat ežero mėtėsi šiukšlės. Na, bet tos smulkmenos neužtemdė mano pavasarinio džiaugsmo.

Buvo gerai bent trumpam pasitraukt iš didmiesčio. Bet kitą kartą norėčiau aštresnių pojūčių, o tiksliau – didesnės ramybės. Vis dar svajoju apie trobelę kur nors Alpėse arba Suomijos šiaurėje, kur net telefono ryšys prastai veikia ir kur per dieną apskritai jokio žmogaus nesutikčiau. Ir, aišku su vaizdu į ežerą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos