Tiek už pažintį su Teresa, tiek už mūsų gražiausią gyvenimo šventę turiu būti dėkingas ekscentriškam milijonieriui iš Italijos – Micheliui.

Micheliui patiko Lietuva – jis buvo pramokęs lietuviškai, domėjosi mūsų papročiais, netgi prisistatinėdavo Mykolu. O mūsų šalį pamilo todėl, kad jo senelis buvo litvakas, kuris dar prieš II-ą pasalinį karą emigravo į Italiją ir vedė turtuolių vienturtę dukterį. Michelis-Mykolas daug laiko praleisdavo Lietuvoje, kur ne tik tvarkydavo verslo reikalus, bet ir megzdavo pažintis su vietinėmis merginomis. Viena iš jų ir buvo Teresa. Teresa Mykolui labai patiko, tačiau jų interesai nesutapo: ji norėjo kurti šeimą, o jis, nors ir beveik keturiasdešimties, buvo nepataisomas mergišius.

Aš su Micheliu susipažinau bare, kai paliktas merginos, degtinėje skandinau savo liūdesį. Mykolas mane paguodė ir pasakė, kad man reikia paprastos ir geraširdės draugės, o jis kaip tik vieną tokią žinąs. Taip ir supažindino mane su Teresa.

Mes vienas kitam tikom, todėl padraugavę metus, pradėjom planuoti vestuves. Bet kai atlyginimai maži, šventės Italijoje, kokias matome „Žmonių“ žurnale, neiškelsi. Nutarėm, kad užteks kuklių pietų kavinėje Vilniaus pakraštyje, o medaus mėnesio Druskininkuose.

Kai naujienas pranešiau Micheliui-Mykolui, jis sužavėtas nebuvo. Ir štai ką man parašė:

– Jei pakviesit mane būti piršliu, tai ne tik viską finansuosiu, bet ir padėsiu suorganizuoti nepakartojamas vestuves Italijoje! Bet sutinku būti tik tikru piršliu, o ne liudytoju, kaip dabar madinga. Kaip norėčiau sudalyvauti didelėse tradicinėse lietuviškose vestuvėse, bet manęs niekas į tokias nekviečia.

– Tradicinės lietuviškos vestuvės Italijoje?

– Taip!!!

– Negi nežinojai, kad Teresa ne lietuvė, o lenkė iš Vilniaus krašto, – atrašiau jam.

– Kažkaip nepastebėjau. Giminių daug turit?

– Nemažai, o ypač Teresa.

– Tai puiku… Aš ir norėjau didelio baliaus.

 

Hmm, panašu, kad Mykolas Teresai vis dar jaučiau didelę simpatiją ir būtent tokiu būdu nori prisidėti prie būsimos jos laimės.

Teresai toks pasiūlymas dėl vestuvių taip pat patiko, todėl nieko nelaukdami visi trys internetu pradėjome derinti organizacinius klausimus.

Kažkokį nelabai garsų Italijos dizainerį Mykolas prikalbino sukurti nuotakai suknelę. Štai taip pirma varnelė ilgame sąraše buvo padėta.

Pagaliau svarbiausioji diena atėjo! Tuoksimės Šv. Teresės bažnyčioje Vilniuje. Prie jos durų pasitiko piršlys ir svočia Barbara – kultūros istorijos studente iš Krokuvos.

Mykolas neužsakė mums limuzino. Kitoje Aušros Vartų pusėje mūsų laukė mikroautobusai, o oro uoste lėktuvas. Visi svečiai be jokių ceremonijų buvo sugrūsti tenai. Svajonė pradėjo pildytis – švęsti vyksim į Italiją!

Nusileidome Fumicino oro uoste ir, neužsukdami į Romą nuskubėjome į Toskaną. Mes su piršliais važiavome Michelio-Mykolo 1960 metų „Lincolnu“, o kiti – išnuomotu autobusu. Tam, kad pirmą kartą Italijoje viešinčios tetos nekvaršintų aplinkinių su visokiais klausimais apie pakeliui pasitaikiusias pilis, Mykolas buvo pasamdęs du gidus – lietuvį ir lenką, kurie mūsų giminėms pravedė nemokamą ekskursiją.

Dar ir prieš tai lėktuve svečiams neteko nuobodžiauti, nes keli žmonės išsitraukė muzikos instrumentus bei pradėjo linksminti keleivius. Netikėtumo faktorius visada suveikia! Niekas nežinojo, kad mūsų vestuvių muzikantai į Italiją vyksta kartu.

Ir štai mes vietoje! Šis dvaras nebuvo Michelio-Mykolo, o kažkokių jo draugų. 17-ojo amžiaus pastatas gražus, bet, deja, gan nušiuręs. Vaizdą šiek tiek taisė senoviški paveikslai ir skulptūros. Dviem iš jų pasirūpino Michelis: vestibiulyje pakabino Paolo Veronezės „Vestuvės Kanoje“ paveikslo reprodukciją, o pagrindinėje salėje Graikų karo dievo Arėjo skulptūros kopiją. Viskas turi simbolinę reikšmę, bet ji paaiškėja tik tada, kai tam ateina laikas.

Stalai nelūžo nuo patiekalų. Koks kvailys pirktų tokį stalą, kad vos padėjus kelias lėkštes jis neatlaikytų? Bet jeigu kalbėsime ne apie baldus, o apie valgius, jų buvo daug. Ne, maisto ruošėjų iš Lietuvos nesigabenom. Užtenka jau ir muzikantų. Juk kai eini į mišką, tai malkų nesineši! Itališko maisto meistrai plušo net išsijuosę. Į stalą buvo nešami patys geriausi Toskanos patiekalai ir vynai. Nors Michelis-Mykolas kadaise man pasirodė didelis stipriųjų gėrimų mėgėjas, kažkodėl vestuvėms jų visai neparūpino. Kodėl, Mykolai, kodėl? Juk žmonėms gerklės džiūna!

Piršlys ir svočia neleido nuobodžiauti. Viskas vyko pagal geriausias lietuviškų ir lenkiškų vedybų tradicijas. Mykolas buvo atsakingas už lietuvišką programos dalį, o Barbara už lenkiškąją. Tačiau nors ji buvo tikra lenkė, kai kurie Teresos giminaičiai nevisada suprasdavo, apie ką eina kalba, nes svočia tuteišiškai nemokėjo.

Aš tik vėliau supratau, kodėl ant stalo nebuvo nieko stipresnio negu 15 laipsnių. Mūsų šventės organizatorius nenorėjo, kad liaudis greitai nusitašytų. Kas gi tada būtų klausęsis jo juokelių?

Gražia šeimos židinio įžiebimo ceremonija pirma vestuvių diena man ir Teresai baigėsi. Tėvai, dėdės ir tetos kartu su mumis buvo palydėti į kitame pastate esančius miegamuosius.

Mums išėjus prasidėjo antroji vakaro dalis. Tas Mykolas buvo ne tik milijonierius, bet ir stebukladarys. Ne veltui vestibiulyje jis pakabino paveikslą, kur Jėzus paverčia vandenį vynu. Mūsų piršlys padarė tą patį, tik rezultatas gavosi stipresnis – ne vynas, o degtinė, brendis ir konjakas. Bet žmonių reakcija, kaip ir Kanos vestuvėse buvo panaši: „Kodėl patys geriausi gėrimai pateikiami šventės pabaigoje?“

Kai liaudis tokia ištroškusi, rezultato ilgai laukti neteko. Reikėjo kažkam tik mestelėti trumputę frazę apie lietuvių ir lenkų santykius ir plykstelėjo neapykantos liepsna. Vieni ėmė mojuoti kumščiais, vazomis ar kokiais kitais kietais daiktais. Kiti griebė tortus, salotas ir kitokius lipnius patiekalus. Prasidėjo antrasis Žalgirio mūšis, tik šį kartą lietuviai ir lenkai buvo ne sąjungininkai, o priešai. Moteriškasis drabstymasis maistu buvo netgi įdomesnis, nei vyriška raumenų kova.

Tik vienas asmuo buvo visiškai ramus – piršlys. Jis, atsirėmęs į marmurinę dievo Arėjo skulptūrą, su patenkinto žmogaus šypsenėle stebėjo, kaip girta minia niokoja jo bičiulių dvarą. Nieko čia tokio, savininkai jau seniai planavo remontą, tik niekaip jam negalėjo prisiruošti. Dabar prisiruoš. O dėl kokių nors vertingų daiktų sielotis nereikia – jų jau seniausiai ten nebuvo. Viskas pakeista pigiu kiču. Mykolo darbas.

Jei kas būtų pažvelgęs iš šalies į piršlį ir į Arėjo skulptūrą, juose būtų įžiūrėjęs šiokių tokių panašumų. Pasirodo, marmurinis dievas nebuvo toks senas, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vėl Mykolo darbas! Tai jis pas vietinį skulptorių užsakė šią statulą ir jai pozavo. Bet ne išorinis panašumas čia svarbiausia. Tiek kadaise Arėjas, tiek dabar Michelis-Mykolas mėgavosi stebėdami kautynes. Kai Michelis man kažkada tarstelėjo, jog jam atsibodo visos tos kultūringos draugijos, nes jose viskas per daug steriliai vyksta, aš per daug nekreipiau dėmesio.

Ir štai į sceną įžengė pagrindinis veikėjas. Kaip gali sėdėti ramiai, kai gerai treniruotos rankos pačios veržte veržiasi padėti kokiai nors pusei. Tik Mykolas nebuvo šališkas – nors ir žinojo, kad tai mūšis už Vilnių, pasistengė likti apolitiškas. O tiksliau, jis nediskriminavo žmonių dėl tautybės. Jam visi lygūs. Todėl ir pliekė visus iš eilės, per daug nesirinkdamas. Pranašumas buvo akivaizdus, nes Michelis – profesionalus kikboksininkas, o aplinkui kiti tik gatvės muštynių mėgėjai. Labai greitai prie jo (pagal išankstinį susitarimą) prisidėjo ir tvirtai sudėti jauni padavėjai. Pasirodo, jie buvo visai ne padavėjai, o Neapolio policijos mokyklos kursantai, tik ir laukiantys progos, kada teorines snukių daužymo žinias galės panaudoti praktikoje.

Tvarka buvo įvesta. Ko nespėjo piršlys su savo kariauna, tą pabaigė valymo firmos darbuotojai. Jie labai stengėsi, jog dėdės ir tetos kitos dienos rytą taip ir nesuprastų, kad įvyko muštynės. Deja, vien valytojų pastangų neužteko. Viską išdavė niūrūs jaunuolių veidai, išpuošti mėlynėmis ar įdrėskimais. Šypsotis nebuvo kam – kai kurie vaikinai nenorėjo rodyti, kad kovoje neteko priekinių dantų. Visgi, vienas vakarykščių bakchanalijų dalyvis buvo šviežias kaip agurkėlis. Kas toks? Mykolas, žinoma! Ta patenkinto žmogaus šypsenėlė niekur nebuvo dingusi, o ir dantys – visi savo įprastinėse vietose.

Kokios vestuvės be piršlio korimo? Kad ir kaip senimas gėdino jaunimą, kad jie slunkiai, be jokios iniciatyvos ir panašiai, vaikinai neparodė jokio entuziazmo įgyvendinti šitą seną paprotį. Net į tą pusę žiūrėti nenorėjo. Dėdės tik kraipė galvas ir nesuprato kodėl.

– Na ir dabartinis jaunimas! Va mūsų laikais… – burbėjo vyresnio amžiaus vyriškiai. – Na ko jūs to piršlio bijot! Ką jis jums padarys?

Tik vyrukai ir toliau nė piršto nepajudino, kad padarytų taip visų laukiamą pramogą. To teko imtis auksiniam… senimui, o tiksliau senukams su auksiniais dantimis. Michelis-Mykolas, priešingai nei prieš kelias valandas, savo gaudytojams buvo gerokai gailestingesnis. Visi, o ypač garbingo amžiaus moterys, perbalo išvydę pakaruoklį. Nebijokite, nieko blogo neatsitiko, tai tik dar vienas iš Mykolo specialiųjų efektų. Jis ir šiai ceremonijai buvo iš anksto pasirengęs – kieme, po medžiu buvo paslėpęs manekeną aprengtą tokiais pačiais kaip ir jo drabužiais. Jį auksiniam senimui ir pakišo vietoj savęs.

Antroji vestuvių dalis neužsitęsė tiek pat kiek pirmoji. Kaip bebūtų, kitą dieną daug kam į darbą. Giminės net nežinojo, kad švęsti vyks į užsienį, nors toks įtarimas jiems turėjo kilti, kai kvietimuose nurodėme būtinai turėti pasus. Taigi, po gausių pusryčių ir trupučio pramogų, svečiai vėl be jokių ceremonijų buvo sukimšti į autobusą, o po to ir į lėktuvą. Dvi dienos Italijoje daugeliui tikriausiai pasirodys lyg gražus (o kai kam gal nelabai) sapnas – lyg ir buvo, lyg ir ne. Kolegos, draugai ir artimieji tikriausiai nepatikės tokiu pasakojimu – juk taip nebūna! Kaip tai nebūna? Būna!

Svečiai išvažiavo, o mes pasilikome, juk mūsų dar laukė medaus mėnuo! Mykolas mums įbruko savo „Linkolno“ raktelius ir davė šūsnį patarimų, ką labiausiai verta aplankyti. Padėkoję jam už šventę, pajudėjome San Marino pusėn. Per geras tris savaites apvažiavome didelę dalį Italijos, bet tai jau kita istorija.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Previous Post
«
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos