Lenkija 2017 08 03

2020 gegužės 21

Suvalkai

 

Šiais metais nemažai keliavom – su Vaida kelioms dienoms buvom išskridę į Londoną, po to su mergaitėmis nuvykom į Paryžiaus Disneilendą. Bet nei po vienos iš šių kelionių nebuvo įkvėpimo ką nors parašyti. Ir kas galėjo pagalvoti, kad įkvėpimas ateis tada, kai nuvažiuosime į Suvalkus apsipirkti?

 

Tiek Londonas, tiek Paryžius pakankamai brangūs miestai. Todėl grįžęs iš Prancūzijos tariau: „jeigu nori pigiai pakeliauti – važiuok į Lenkiją“. Juk jeigu Lenkijoje viskas pigiau, turistaudamas taip pat turėtum išleisti mažiau nei kitur. Be to, mane viliojo ir nacionalinis lenkų patiekalas flekų sriuba, kurios svajojau prisikirsti iki soties. Flekai gaminami iš karvių arba avių skrandžių. Daug kam ši sriuba kelia pasibjaurėjimą dėl savo kvapo ir į mazgotę panašios išvaizdos, o man ji viena iš kvapniausių ir skaniausių.

 

Važiuoti į gretimą šalį savo mašina ketinome kada nors atostogų pabaigoje ir Suvalkai tikrai nebuvo pagrindinis kelionės tikslas. Bet planai labai staigiai pasikoregavo, kai artimieji giminaičiai paprašė nupirkti receptinių vaistų, kurie, pasirodo, ten vos ne per pusę pigesni nei Lietuvoje.

 

Vos tik išaušo 2017 m. rugpjūčio 3-osios rytas ir kelionė prasidėjo. Vaikus palikę seneliams startavome iš mano kaimo, kuris yra kokia 20 kilometrų nuo Lazdijų.

 

Pora kilometrų už Seinų aš pasukau į šalia kelio esančią aikštelę ir patikrinęs mašinos ratus pradėjau važinėti į priekį ir atgal ir staigiai stabdyti rankiniu stabdžiu.

– Ką tu darai? – sušuko Vaida. – Lenkai dar pagalvos, kad mes su pričiūdais!

– Vienas ratas pradėjo kaisti, – atsakiau, – man patyrę vairuotojai sakė, kad taip būna, kai stabdžių kaladėlės prilimpa, todėl reikia pavažinėti pirmyn atgal ir staigiai stabdyti, tai gal atšoks.

Padėjo. Ratas tą dieną daugiau nebekaito.

 

Daug kas Suvalkuose žino tik kelias žymias vietas: Suvalkų plazą, Tesco, Biedrionką ir Lidlą. Mes savo akiratį gerokai praplėtėme. Pasirodo, ten yra ir gėlėmis apsodintų parkų, pėsčiųjų gatvių ir senovinių pastatų.

 

Nepaisant viso to grožio, mes savo kelionę pradėjome nuo Tesco.

 

Tesco! Absoliuti laisvė kai vaikštai tik dviese (kas turi mažų vaikų tas puikiai supranta) ir nostalgijos dvelksmas, kai lygiai prieš metus iš šios vietos išsivežėme pilną vežimėlį gėrybių.

 

Kur sudėtos pačios būtiniausios prekės žinojau beveik mintinai. Todėl iškarto nurūkau krautis čipsų, ledų ir limonado. Vaida šturmavo buitinės chemijos skyrių. Vėliau pasukau prie lentynos, kur kiti lietuviai čiupinėjo vos ne metro ilgio kiaulienos nugarines. Ne, man jų nereikėjo. Beveik toje pačioje vietoje yra sukrauti ir šaldyti flekai. Paėmiau du pokus – išsivirsime namie. Ot įdomu – kiek procentų lietuvių atvykusių apsipirkti į Lenkiją, įsigyja ir flekų? Spėju, kad nelabai daug.

 

515 zlotų ir dar keli grašiai (apie 125 eurus). Tokį skaičių išmušė kasos aparatas. Už tokią sumą gal dar niekada nebuvau apsipirkęs Lietuvoje ir jos, juo labiau, neketinau išleisti Suvalkuose. Na, bet nepaisant tų kelių mano paminėtų daiktų, įsigijom ir išties reikalingų prekių.

 

Vaistinėje prie Tesco mums reikalingų vaistų nebuvo, todėl nusprendėme jų paieškoti Suvalkų centre.

 

Pasirodo, kad centre automobilių stovėjimas yra mokamas. Pasitarę, kad ir parkavimas Lenkijoje turėtų būti pigesnis nei Lietuvoje, nusprendėme nepagailėti vieno zloto ir valandai pastatyti mašiną prie pagrindinio Suvalkų parko.

 

Valanda šio miesto centre yra labai mažai, o ypač kai reikiamų vaistų randi tik trečioje vaistinėje. Bet mes radome! Vaistininkė be jokių problemų priėmė Alytaus gydytojos išrašytą receptą ir už 40 Eurų pardavė mums vaistų, kurie Lietuvoje kainuoja 76 Eurus.

 

Taip norisi dar pabūti Suvalkuose, bet nebeturiu smulkių zlotų, kuriais galėčiau apmokėti už parkavimą. Čia į pagalbą atėjo geraširdis nepažįstamas lenkas, kuris atidavė savo talonėlį ir mes dar pusvalandį galėjome pasigrožėti apylinkėmis. Nebesijaučiau kaip lietuvis ištroškęs pigių lenkiškų prekių, o kaip turistas, atvykęs pasigrožėti bendru mūsų tautų paveldu. Vaikščiojau ir fotografavau viską iš eilės. Įsiamžinau net prie Pilsudskio paminklo. Žinau, kad jis nelabai gražiai elgėsi su Lietuva po 1918 metų, bet užtat lenkams jis labai patinka.

 

Visai netoli paminklo yra ir bažnyčia. Norą ją atidžiai apžiūrėti nuslopino šalia jos stovintis katafalkas ir būrelis juodai apsirengusių žmonių. Bet jei jau iš taip toli atsibeldėm tai negi neužeisim į vidų? Užėjom. Kaip tik pataikėm į pačią pagrindinę mišių už mirusįjį dalį – pinigų rinkimą. Kiek esu buvęs laidotuvių Lietuvoje, dar nei karto nesu matęs, kad per tokias mišias iš visų susirinkusių žmonių būtų renkamos aukos. Ką gi – pamačiau. Juk kaip minėjau – Suvalkuose gerokai praplėtėm savo akiratį. Manau, kad reikės ir dar kartą atvažiuoti (ir ne tik į parduotuves), nes dar liko ką apžiūrėti.

 

 

Stančikų tiltai

 

Ar esate buvę tokioje vietoje, kurios dar net neprivažiavę iš karto prisiektumėte ją dar kartą aplankyti? Aš esu. Tai Stančikų tiltai, kurių apžiūrėti patraukėme tiesiai iš Suvalkų. Vos akies krašteliu juos pamatęs supratau, kad ir vėl norėsiu čia atkeliauti.

 

Apie Stančikų siaurojo geležinkelio tiltus pastatytus 20 amžiaus pradžioje pagal romėnų akvedukų pavyzdį sužinojau pamatęs kažkurio iš savo draugų nuotraukas faceboke. Na ir, aišku, užsimaniau ten nukakti.

 

Architektūros paminklu laikomas statinys yra tik 40 kilometrų nuo Suvalkų. Taigi, tikrai verta mesti kelią, dėl vingiuoto, medžiais apaugusio simpatiško keliuko, vedančio dviejų lygiagrečiai einančių tiltų link. Važiuodami ten galvojome, kad būsime vieni, mėgausimės ramybe, o pačius viadukus pamatysime tik iš tolo. Nieko panašaus – kaip ir prie kokios rimtos turistinės įžymybės infrastruktūra išvystyta visai neblogai. Net mokama automobilių stovėjimo aikštelė yra. Bet kam joje statyti mašiną, jeigu šalia yra kita, prie kurios kabo ženklas su užrašu „Bezplatno“ – nemokama. Joje ir palikome savo mašiną, kaip ir dauguma į ten atvykusių lenkų, kurių buvo ne taip jau ir mažai. Tas „bezplatno“ geras reiškinys – kam naudotis mokamu tualetu, jei tą patį galima atlikti nemokamai šalia augančiuose krūmuose. Lenkai žmonės be kompleksų. Ne taip, kaip kultūringai išauklėti vakariečiai. Štai viena lenkė pritūpė už medelių visai netoli nemokamos stovėjimo aikštelės. Netrukus pamatėme dar vieną lenkę irgi ne taip toli takelio atliekančią gamtinius reikalus.

 

Kaip jau sakiau – infrastuktūra čia gerai išvystyta. Net pinigus už įėjimą būdelėje sėdintis dėdė renka. Suaugusiam kainuoja 8 zlotai (apie 2 eurai). Tik kažkodėl jokių bilietų negavom, mūsų sumokėti pinigai, spėju, į jokią apskaitą įtraukti nebus.

 

Užlipome ant pačių tiltų. Perėjom abu. Ar verta buvo mokėti tuos pinigus, nuo kurių nebus Lenkijos valdžiai sumokėti mokesčiai? Taip! Verta ir ne vieną kartą. Ar įspūdinga? Taip! Tiltai yra 35 metrų aukščio, apačioje čiurlena upeliukas. Visada patikdavo klausytis vandens šnabždėjimo, kaip aplinkui tylu, ramu. O kur dar vos ne iš visų pusių supančių medžių ošimas? Na ir, aišku, akį glosto perspektyva, atsiverianti nuo tiltų viršaus.

 

Nors rašau, kad toje vietovėje per upeliuką yra nutiesti du tiltai, bet visgi, esu neteisus. Be tų dviejų didelių betoninių yra ir dar vienas – mažiukas medinis. Juo ir perėjome į kitą pusę, nusileidę į apačią nuo didelių betoninių tiltų.

 

Graži vieta, kažkokia magiška ramybe dvelkianti atmosfera. Tik… Tik taromatai Lenkijoje dar nepastatyti. Todėl ir mėtosi skardinės bei plastmasiniai buteliai. Nedaug, per vis tiek daugiau nei Lietuvoje.

 

Praalkome. Nedaug tą dieną buvom valgę tik pakelį čipsų ir po porciją ledų, kuriuos belaižydami Tesco mašinų aikštelėje, smalsiai apžiūrinėjome ką perka ir į bagažines krauna kiti mūsų tautiečiai.

 

Visai netoli Stančikų tiltų yra keli restoranai, bet juose nusprendėme nevalgyti, nes galvojome, jog bus brangiau nei kokiame kitame provincijos miestelyje. Todėl kitu keliu (ne per Lazdijus, o per Kalvariją) patraukėme jau namų pusėn.

 

Miestelių toje vietovėje, kuri vadinasi Mozūrija, pasitaikė itin mažai. Vien tik tvirti mūriniai tvartai bei šalia jų stovintys raudonų plytų gyvenamieji namai, kuriuose galėtų gyventi net kelios šeimos. Statiniai visiškai kitokie nei matėme vos įvažiavę į Lenkiją ir prie Suvalkų. Kodėl? O gi todėl, kad jie ne lenkų statyti. Kadaise, dar prieš antrą pasaulinį karą čia buvo Prūsija. Ir gyveno turtingi prūsų ūkininkai. Todėl ir pastatai visiškai kitokie nei biednesnių lietuvių ar lenkų valstiečių. Net ir Stančikų tiltus projektavo ne lenkų, o vokiečių architektai. Tas geležinkelis turėjo eiti į Karaliaučių, tačiau tą kraštą okupavus rusams, Stančikų vietovė liko užkampiu, todėl tiltai tapo niekam nereikalingi, na, nebent džiuginti turistus.

 

Kai gan siauras asfaltuotas kelias, pasidarė panašus į serpantiną, o mus ėmė supti aukštos kalvos, pasirodė lyg būčiau ne už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos, o Ispanijos šiaurėje, netoli Prancūzijos ir Andoros. Taip arti namų, o toks visiškai nepažįstamas kraštovaizdis. Jį, kaip ir tiltus, bus verta pamatyti ir dar kartą. Be to, čia klesti vandens turizmas, todėl kada nors bus galima susiorganizuoti baidarių žygį. Irgi lygiai taip pat kaip ir šiaurės Ispanijoje, juk tą kartą ir vykome plaukti plaustais kalnų upe.

 

Vairuoti darėsi vis sunkiau ne dėl kalniukų, o dėl vis labiau gurgiančio skrandžio. Todėl daviau įsakymą savo šturmanei atsiplėšti dar vieną pakelį čipsų ir atsukti butelį limonado. Pasijutome lyg mokinukai, kuriuos tėvai išleisdami į ekskursiją, duoda pinigų rimtam maistui, o jie prisiperka čipsų ir limonado… Panašiai ir buvo – juk kas kitas jei ne tėvai (tik paėmę pažiūrėti mūsų vaikus) ir išleido mus į šią kelionę.

 

Pasukę į greitkelį vedantį link Kalvarijos netrukus privažiavome ir išsvajotąjį restoraną. Šalia jo esanti aikštelė buvo pilna fūrų, vairuotojai jau buvo įsikūrę nakčiai. Kadangi vakarieniauti su fūristais nepanorome, nusprendėme važiuoti toliau ir paieškoti kito restorano. Už kelių kilometrų vietoje ženklo su peiliu ir šakute, pamačiau ženklą su užrašu „Granica“ – pasienis. Nespėjus susigaudyti kas čia įvyko, netrukus pamatėme dar vieną užrašą: „Sveiki atvykę į Lietuvos Respubliką“.

 

Viskas? Taip, viskas. Kelionė į Lenkiją netikėtai pasibaigė, o aš ir likau nepavalgęs flekų lenkiškame restorane. Teko su malonumu suvalgyti žirnienę, kurios liko nuo pietų, ir planuoti dar vieną kelionę į Lenkiją.

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos