Kelionė per Alytų
Aš vaikštau žeme ir laiku. Laiku galiu eiti į priekį ir atgal. Žeme tik į priekį. Žmonės prisimena praeitį. Aš kitoks. Aš prisimenu ateitį. Prieinu prie kokios vietos ir užplūsta su ja susiję prisiminimai. Ateities prisiminimai. Ką prisimenu nevisada galiu paaiškinti. Kodėl toks esu – man irgi neįminta mįslė.
Traukinių stotis
1987 m. balandis
Man šešeri metai. Atvykome į Alytų. Pažintis su miestu prasideda nuo čia. Traukinių stotis graži ir moderni. Be to, ji ir dar raudona. Žmonių nemažai, visi kažkur skuba. Tarsi kokiame skruzdėlyne. Šilta ir man norisi gerti. Užsukame į laukimo salę. Čia pardavinėja ne tik bilietus. Čia pardavinėja ir limonadą. Mes jo nusiperkam ir iškeliaujam toliau.
Mane užplūsta prisiminimai. Prisiminimai apie tai ko dar nebuvo, o dar tik bus. Aš jau nebe vaikas ir keliauju vienas. Į priešingą pusę. Man jau ne šešeri, o devyniolika. Šaltas gruodžio rytas. Laukimo salėje vis dar pardavinėja bilietus, tačiau limonado jau seniai ne. Žmonių nematyti. Mintyse skamba „Fojė“ daina „Paskutinis traukinys“. Lipu į vagoną ir žinau, kad tai vienas iš paskutinių keleivinių traukinių iš Alytaus į Kauną.
Bet tai tik prisiminimai. O kol kas mes čia, kur traukiniai į abi puses važinėja po kelis kartus per parą. Ir atsiranda daug norinčių jais važiuoti.
Kalvos
Stotį supa kalvos. Aplink beveik tuščia, tik žalios lankos. Ne, ne visai tuščia. Ant pačios viršūnės- televizijos bokštas. Aš prisimenu kaip visai netrukus dėdė iš Lenkijos parveš marškinėlius su „Adidas“ ženklu. Nuo tada televizijos bokštą vadinsiu „Adidu“, o „Adidą“ televizijos bokštu. Bet tai bus tik po metų. Menu ne tik tai. Žalios kalvos apstatytos namais. Ne kokiais nors daugiabučiais, o nuosavais. Iš kitos kalno pusės kyšo „Marijos Krikščionių Pagalbos“ bokštas. Vienam iš namų gyvena meistras. Automobilius jis taiso. Mes irgi jam savo mašiną patikim. Ir ne bet kokią, o užsienietišką. Su dviguba „V“ ant grotelių.
- Aš tau duosiu savo telefoną, tu man duok savo…- sako jis, kai tariamės dėl remonto.
Mobilus telefonas. Kas tai? Kai kurie ateities prisiminimai man nevisai suprantami. Žmonės kalba, kad Anglijoj yra tokie telefonai, kurie neprijungti prie laido. Sunku patikėti, kad pas mus kiekvienas gali juos turėti.
Naujoji gatvė
Įsikūrėm Naujojoje gatvėje. Čia užtruksim ilgėliau, todėl vietovę bus galima ištyrinėti atidžiau. Mūsų namas prie Gulbynės. Gera vieta. Iš čia pasiekiami įvairūs taškai. Pavyzdžiui garažai. Paeinam kelis šimtus metrų į „Skydinių“ pusę ir jau ratuose. Labai patogu. Daug kas čia mašinas laiko. Ir visi tuo džiaugiasi. Pavasaris. Pats laikas prisirinkti pirmųjų vaistažolių. Štai moteriškė griovyje šalia gatvės renka geltonus žiedus. Šalpusniai užaugę prie kelio į Kauną- stiprybės ir sveikatos šaltinis.
Pavasaris man primena kitą pavasarį, kai man ne šešeri, o trisdešimt du.
- Ar dar daug žmonių čia laiko mašinas?- klausiu pagyvenusio vyriškio, prie garažų mano automobiliui keičiančio žiemines padangas į vasarines.
- Keli dar laiko. Senukai. Visi kiti naudoja kaip sandėliukus. Nepatogu.
Banga
Mane mama pirmą kartą išleidžia į parduotuvę. Deja, tik į „Bangą“, nors man labiau patinka „Papartis“. Juk „Papartyje“ ir pieno baras yra, kuriame aš pirmą kartą sužinau kas yra kokteilis. Pieno kokteilis. „Papartyje“ ir prekių daugiau. Na, bet kur liepė ten ir einu. Davė krūvą kapeikų, o skaičiuoti dar nelabai moku.
- Trisdešimt septynios kapeikos,- sako pardavėja, įvertinusi mano pirkinius.
Iš pradžių rankioju pats, bet kai pamatau, kad už mano nugaros jau susidarė didelė norinčiųjų atsikratyti savo kapeikomis eilė, visą savo turtą sužeriu pardavėjai į delną. Tegu pati pasiima kiek reikia. Gal greičiau bus. Einu namo laimingas, nors nežinau ar pardavėja tokio darbo neįsivertino komisiniais.
Prisimenu kitą pavadinimą- „Aibė“. Ir pinigus kitokius. Centai jie vadinasi. Skaičiuoti moku, bet tokio paties kiekio prekių už trisdešimt septynis centus jau nebegaliu nupirkti.
„Medvilnė“
Tėtė vienas liko namie, o aš su mama ir sese einu į spektaklį. „Makakučio nuotykiai“ jis vadinasi. Bet tai kodėl man visi sako, kad jis vadinasi ne „Makakučio“, o „Bekakučio nuotykiai“? „Medvilnėj“ patinka ne tik bufetas. Ten dar kabo mano sesės nuotrauka. Ji šokius “Medvilnėj“ lanko, todėl ir pakliuvo į kadrą.
Kalėdos. Su manim krūva nepažįstamų žmonių. Štai lyg ir sesė, bet argi? Čia ne mergaitė, o suaugusi moteris. Šalia jos mergaitė. Duktė. Nematytas vyrukas su mergina, pasirodo- mano brolis. Ta juodaplaukė- mano žmona. O mažosios šokėjos nuotrauka „Medvilnėj“ vis dar kabo.
Darželis
Kai baigiau „Vyturėlį“, galvojau, kad eisiu į tikrą mokyklą- septintą vidurinę. Deja, teko nusivilti. Nors aš jau pirmokas, bet mindau to paties darželio slenksčius. Septinta vidurinė matosi pro langą. Kaip ji toli! Ir kelionė į namus užtrunka ilgai.
Aš nebe mokinys, o dvidešimt keturių metų jaunuolis. Stoviu prie „Vyturėlio“ tvoros. Šaltinių vidurinė labai arti. Naujosios 110-as namas vos per du nedidelius kiemus.
Stotelė prie šeštos vidurinės
Stotelėje laukiu autobuso. Antro. Ne, pirmas nenuvažiavo. Tiesiog maršrutas toks. Egzotika, ar ne? Ne vienas laukiu. Šalia manęs dvi plepios moteriškės. Kalbos kaip vandens. Nesimatė tikriausiai kokius du šimtus metų. Galvojau, kad jos man palaikys kompaniją autobuse. Klydau. Viena iš jų susistabdė taksi. Taksistas privažiavo, mandagiai atidarė duris. Moterys šnekučiuojasi toliau. Vis nenori atsisveikinti. Taksistas nekantrauja. Kelis kartus pyptelna. Plepės, regis, į jį visiškai nekreipia dėmesio. Jos niekur neskuba. Tada taksistas neapsikenčia, uždaro duris ir nuvažiuoja. Jokios reakcijos. Pokalbis tęsiasi toliau.
Neprisimenu, kad prie Putinų gimnazijos stotų mikroautobusai, o ypač Nr. 2.
Poliklinika
Nors esame pirmokai, bet mus dar prižiūri ir darželio auklėtojos. Viena iš jų mus veda į polikliniką. Taisyti dantų. Na gal ne taisyti, o tik apžiūrai- ar visi sveiki. Kad nebūtų nuobodu pasakoja apie tris paršiukus- Nifnifą, Nufnufą ir Nafnafą. Nors mašinų nedaug, stovėjimo aikštelė šalia poliklinikos didelė. Nesu pats drąsiausias berniukas klasėje. Todėl jaučiu didelį pasididžiavimą kai klasės kietuoliai stomatologės kabinete apsipila ašaromis, o aš didvyriškai iškenčiu apžiūrą.
Šitoj neitint malonioje vietoje mane vėl aplankė prisiminimai. Erdviosios mašinų aikštelės jau nebėra, čia pastatė naują vaikų polikliniką. Koks gražus pastatas! Viskas nauja, kvepia dažais!
O kas čia? Kodėl ant vaikų poliklinikos kabo užrašas „Parduodamos patalpos“, o pats pastatas kažkoks be gyvybės?
Sporto rūmai
Aš laukiu plaukimo treniruotės, o šalia salėj lošia „Žalgiris“. Taip! Aš juos mačiau! Praėjo visai šalia manęs. Vis eina pro duris ir pasilenkia. Eina ir pasilenkia. Sabonis, Kurtinaitis, Garastas.
Baigiau plaukioti, o vyrai dar vis žaidžia. Kažkas pirmo aukšto vestibiulyje žiūri „Šilelį“. Krepšinio varžybas rodo. Na tas, kurios vyksta antrame aukšte. Tinginiai! Negi taip sunku užlipti į kelis laiptus į viršų? Ten bent vaizdas spalvotas!
„Nebetyli sirgaliai, nebemiega ant žemės kamuoliai…“ dainuoja visa salė, o ten žemiau vyrai vėl mėto oranžinį kamuolį. Aplink nei vieno pažįstamo veido. Ir komandos ne tos. Kažkokios Kroatija ir Juokalnija. Gerai, kad bent salė didelė. Žiūrovų telpa gerokai daugiau nei kada nors anksčiau.
„Jaunystė“
Valio! Eisim į kino teatrą! Pirmą kartą žiūrėsiu filmą dideliame ekrane. „King Kongas gyvas“. Labai geras filmas mano debiutui kine, o tiksliau kino teatre. Spec. efektus dar labiau sustiprina didelė beždžionė, kartas nuo karto vis pasirodanti ekrane.
Valio! Vėl einam į kino teatrą! Kino teatrą? Bet čia juk ne kino teatras! Šį kartą einam pirkti baldų…
Vėl taksi
Kažkaip atsidūriau „Brazilkoj“. Nebijokit, jaučiuosi saugiai, nes su tėvais sėdžiu mašinoje. Laukiam auksarankio-auksagerklio meistro. Kol jo nėra stebiu tokią sau neįprastą aplinką. Atvažiuoja taksi. Geltona „Volga“. Prie jos prieina toks jau gerokai pavėpęs žmogelis. Tipelio smalsaus būta.
- Galiu paklausti?- paklausia taksisto garsiu, gergžiančiu balsu.
Taksistas truputį tylesnis. Jo atsakymo neišgirstame, o tik pamatome. Jis teigiamas. Žmogelis įsėda ir nuvažiuoja. Po minutės nešinas molbertu ateina menininkas. Deja jis nebuvo nei greitas, nei smalsus. O tuo labiau pavėpęs. Menininkų taksi nelaukia. Net jei ir patys ją išsikviečia.
„Brazilka“, tai vieta kurioje neaplanko jokie prisiminimai.
Tiltai
Aš visada einu tik į priekį, bet niekada atgal. Persikelsiu per upę ir ten įsikursiu. Atsivers naujas pasaulis, prasidės kitas gyvenimo etapas, o kas buvo, liks toli praeityje. Tiltas man padės tai įgyvendinti. Tomo Tamulevičiaus tiltas.
Nemunas niekada nebuvo mėlynas. Užtruko, kol prie to pripratau. Žiūriu į rudas jo vilnis ir mane kažkodėl apima nuostabi nuotaika. Jausmai, kuriuos sukelia svarbus, o gal net istorinis miestui įvykis. Tiltas jau vadinasi Antano Juozapavičiaus, tačiau prisimenu ne tik jį ar prie paminklo kairiame krante vykstančias iškilmes.
„Su gaivia bangele, Nemune, Nemune…“ – nuskamba aidas šilais. Ir tuo pat metu iššauna fejerverkai. Su minia žmonių šiltą spalio rytą stebime naujo tilto per Nemuną atidarymą. Alytiškius sveikina ne tik miesto valdžios atstovai, bet ir Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas. Ne Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, o tiesiog Lietuvos Respublikos. Ministras pirmininkas, kurio pavardę mini visi. Šalininkai geruoju, o oponentai piktuoju. Abejingų jam nėra. Nei vieno.
Upelis
Koks upelis įteka į Nemuną dešiniajame jo krante? Alytupis? Taip ir Alytupis. Bet yra dar ir kitas. Klebonų. Vargšas toks. Šiukšlinais krantais. Bet visgi upelis. Su tekančiu vandeniu ir aukštais šlaitais. Bėga jis vos ne per visą Pirmąjį Alytų. Prasideda kažkur laukuose, apjuosia naujų namų kvartalus, džiugina nuotykių per pertraukas ieškančius ketvirtos vidurinės mokinius, o kelionę baigia visai netoli Šv. Liudviko bažnyčios.
Mano nuotaika nebe tokia, kokia buvo kai važiavom per tiltą. Kur upelis ir stačios jo pakrantės? Nebematau. Vanduo ir toliau bėga. Vamzdžiais.
Kita parduotuvė
Vėl einu į parduotuvę. Nors jos pavadinimas susijęs su vandeniu, bet tai ne „Banga“. „Alytis“. Beveik kaip Alytupis.
Šalia stovi vaisių paviljonas. Ant jo kažkas juodais dažais užrašė „White Power“. Mes dar nesuprantam ką šis žodžių junginys reiškia. Kadangi su mumis eina Povilas, jis tuoj gauna naują pravardę: „White Povilas“.
Ši parduotuvė mėgsta keisti pavadinimus. Alytis. Rema 1000. IKI.
Mums jau nereikia eiti į vaisių paviljoną, nes viską galim nusipirkt vienoj parduotuvėj. O ir paties paviljono nebėra.
Namas, kurio nepavyksta pamiršti
Valio! Pagaliau eisiu į tikrą mokyklą. Su tikru skambučiu, lenta ir suolais. Du skaičiai: Alytaus ketvirtoji vidurinė mokykla ir rugsėjo pirmoji. Iškilminga ceremonija kieme. Klausausi kiekvieno pavaduotojos žodžio, o ji šiuo metu sako:
„Visa vaikystė prabėgs mokykloj…“
Visa vaikystė? Negali būti! Iki šiol atrodė, kad ji tęsis amžinai…
Mokykla sukelia tiek daug minčių, kad neturiu kur dėtis. Ir ne tik minčių, bet ir prisiminimų, vizijų, sapnų.
Aš Piliakalnio vidurinės mokyklos abiturientas. Pasirodo šitoj mokykloj prabėgo ne tik vaikystė, bet ir paauglystė jau į pabaigą. Ten, kur kažkada augo aukštas lapuotis ir žemas spygliuotis, dabar moderniausias visame Alytuje mokyklos priestatas. Paskutinis skambutis. Merginos, kurios dar prieš kelias dienas sakė, kad nebus gaila mokyklos, dabar verkia. O aš laikausi, nors viešai pareiškiau, kad nesinorės iš čia išeiti.
Aš jau nebe mokinys. Ir net nebe studentas. Atsiprašiau vienai dienai iš darbo, kad sudalyvaučiau projekte „Drąsinkime ateitį“. Tik, kad Piliakalnio pagrindinėje mokykloje nelabai ką liko drąsinti. Nors pastatas dar modernesnis nei kada nors anksčiau, visi gabiausi jau seniai kitoje Nemuno pusėje. Liūdna. Net tik man, bet ir mane mokiusioms mokytojoms.
Seniausias namas
Šviesiau-tamsiau. Emocijos vis keičiasi, nes keičiasi jas sukeliantys prisiminimai. Prie mokyklos stovi apšiuręs pastatas. Mokytojos sako, kad jis seniausias Alytuje. Gal ir seniausias, bet tikrai ne gražiausias. Jame daug žmonių. Gyvena.
Pro klasės langus daug kas matosi. Prisimenu kaip namas tapo puošnus. Jame vėl daug žmonių. Biblioteka. Poliklinika. Muziejus. Štai kas juos visus ten traukia.
Dar vienos kalvos
Žiūriu pro langą ir mąstau apie gyvenimą. Vėl matau žalias kalvas. Ne, ne tas, kurias pamačiau pirmą kartą įvažiuodamas į miestą. Alytus iš visų pusių apsuptas kalnų. Miškų irgi. Tolumoje ganosi karvės. Kolūkio. Be karvių kalnus dar puošia keli medžiai. Ir viskas. Ne visai viskas. Šone įrengta lenktynių trasa. Negaliu sulaukti, kada eisiu pažiūrėti pirmojo savo gyvenime ralio.
Lenktynių trasos nebėra, karvių ir kolūkių taip pat. Liko tik medžiai, kurie dabar vos kyšo pro namų stogus. Ir šias kalvas kažkas apstatė.
Kelionės pabaiga
Ankstyvas pavasario rytas. Nors saulė jau seniai šviečia, Alytus dar miega. Prabudę tik trys jaunuoliai ir vyriškis su šuniu. Kas greičiau užbėgs į Ąžuoliuko kalną ? O atgal? Juk ne saulėtekiu pasigrožėti kėlėmės gerokai anksčiau nei visada.
Vaizdas užburia. Visai nesijaučia, kad būčiau bėgęs. Ten- apačioj mano miestas, o aš kažkur aukštai, rodos šalia debesų. Matau jį visą tik iš kitos pusės.
Dvidešimt septyni metai. Tiek prireikė, kad pereičiau visą Alytų. O kur toliau? Dar nežinau, neturiu kada apie tai galvoti. Mėgaujuosi pačia gražiausia gyvenimo akimirka…
