Korfu 2018 balandžio 7-11

Korfu

Skrydis

Balandžio 7 d.

Ketvirtame kurse besimokydami tarptautinę teisę analizavome ir tokią bylą: „Korfu sąsiaurio išminavimas“. Kur tas sąsiauris yra, tuo metu neturėjau žalio supratimo, tačiau pavadinimas įstrigo ilgam. Būčiau ir toliau taip gyvenęs, jeigu ne Ryanair‘as. Dabar ne tik sužinojau, kur tas sąsiauris yra, bet ir kaip jis atrodo. O atrodo jis gražiai. Ką ten gražiai, įspūdingai! Taip, balandžio 7-11 dienomis su žmona apsilankėme Korfu saloje Graikijoje ir ji mums labai patiko. Bet apie viską nuo pradžių.

Kartais visai netikėtai gauni akciją „du viename“. Taip atsitiko ir šį kartą. Diena Vilniuje pasitaikė giedra, todėl pirmos džiaugsmingos akimirkos aplankė vos tik lėktuvui pakilus. Neprisiruošiau pakilti oro balionu, bet dabar ir nereikės. Visas svarbiausias Vilniaus vietas pamačiau pro lėktuvo langą. Pusė minutės – mes jau virš Gariūnų, dar kokios trys ir mes jau virš Alytaus. Ak, kad taip visada greitai iš Vilniaus pasiektumėme Alytų!

Ir štai vaizdas, kurį seniai norėjau išvysti – Giluičio ežeras! Visi prijaučiantys Giluičiams, manau, puikiai supras tą jausmą. O toliau kurį laiką pro langą nežiūrėjau, nes matomos nepažįstamos vietovės didelių emocijų nesukėlė.

Lėktuvas pradėjo žemėti virš Albanijos. Pažvelgęs į apačią iš karto pastebėjau, keletą skirtumų nuo Lietuvos. Visų pirma tai kalnai, o antra – žaluma, kurios pas mus tuo metu buvo dar kiek mažoka.

O va ir ta vieta dėl kurios beldėmės į kitą Europos kraštą – Korfu sąsiauris, na ir aišku – sala! Nuostabu! Tai kaip meilė iš pirmo žvilgsnio – įsimylėjom vos pamatę. Oro uosto pakilimo ir nusileidimo takas prie pat vandens, o tai  tik dar sustiprino pirmus įspūdžius.

Nebuvo liūdna ir išlipus iš lėktuvo. Aišku, geriau, kad kai kurie įvykiai nutinka ne tau, o kažkam šalia. Pavyzdžiui, kai du to paties lėktuvo keleiviai turi identiškus lagaminus.

Štai viena pagyvenusi lietuvė atostogauja, nuėmusi nuo „konvejerio“ krepšį ir jį atidariusi, kaip reikiant sunerimo:

– Oi čia ne mano tašė! Kažkas kitas paėmė mano tašę! Tai kaip dabar reikės susikeisti?

Šalia esantis jos vyras, ramiai tarė:

– Viskas gerai. Čia mūsų daiktai. Tai aš tuos marškinius įdėjau, kai tu nematei…

Šilta. Reikia nusirengti viršutinius drabužius, kuriais apsimūturiavome dar būdami Lietuvoje. Šilta ir žalia. Deja ir šiukšlina. Kam atrodo, kad šiukšlių daug Lietuvoje reikėtų pamatyti, kiek jų yra Graikijoje. O kam atrodo, kad jų daug Graikijoje, reikėtų pamatyti Argentiną. Tiesa, Argentinoje pats nebuvau, tik kiti papasakojo.

Korfu (taip vadinasi ne tik sala, bet ir didžiausias jos miestas (sostinė)) autobusų stotis yra kokie 700 metrų nuo oro uosto. Velniškai patogu. Į ją ir patraukėme, nes apartamentus išsirinkome ne sostinėje, o maždaug 30 km nuo jos esančiame žvejų kaimelyje Kassiopi (tariasi Kašiopi). O transporto priemone pasirinkom autobusą. Mašinos nuomotis nenorėjome.

Galvojat, kad jau pabaigiau pasakoti apie šiukšles? Ne. Dar ne. Bet jos tikrai nenustelbia gamtos grožio. Pavyzdžiui visai šalia stoties riogso apleistas traktorius (greideris). Riogso ir niekam jo nereikia. Bomžai jo nesupjaustė ir nenutempė į metalo laužo supirktuvę. Kaip ir kitų apleistų transporto priemonių (įskaitant ir apynaują „fūrą“ su priekaba), kurių pilna ne tik judriose sostinės gatvėse, bet ir siauriuose kalnų keliukuose. Konteineriai pilnutėliai, dar ir apdėti šiukšlių maišais. Galvojome, kad neveža dėl to, kad Velykos, bet net ir praėjus joms vaizdas buvo toks pats. Gal šiukšlininkai streikuoja? Visko gali būti, juk graikai dažnai streikuoja. Taromatų Graikijoje taip pat nėra. Ką ten taromatų – atliekos apskritai nerūšiuojamos, nors tam skirti konteineriai kur ne kur yra.

Taigi, graikai nepasižymi dideliu tvarkingumu. Tą nesunkiai buvo galima pastebėti važiuojant ir Korfu sostinės gatvėmis. Daugeliui namų nepamaišytų remontas, o kiemams pavasarinė talka. Negi ir visame kelyje taip bus? Ne, kiek vėliau autobusas pradėjo važiuoti pajūriu ir nelabai gražius namelius ėmė keisti prabangios vilos bei viešbučiai.

Lietuvoje 30 km galima nuvažiuoti per geras 20 minučių. Korfu saloje to nepadarysi. Serpantinas siauras, su daug staigių posūkių, tai kyla, tai leidžiasi nuo kalno. Bet, kadangi jis driekiasi jūros pakrante, tai pusantros valandos kelionė iš sostinės į Kašiopį neprailgo. Važiuodami vis dairėmės tai į vieną, tai į kitą pusę. Viename šone jūra, sąsiauris, ir kalnuotas Albanijos krantas, kitome – pačios Korfu kalnai. Nors aukščiausias jų, tik truputį virš 900 metrų, bet vis tiek atrodo įspūdingai. Šalia kelio išsibarstę miesteliai su nedidelėmis bažnytėlėmis (cerkvėmis), o kur tik yra laisvos vietos, visur auga alyvmedžiai. Egzotika. Juk kaip bebūtų, dažnam lietuviui tai egzotiškas vaizdas. O kai autobusas važiuoja šalia skardžio tai atrodo, kad nevažiuoji, o skrendi lėktuvu. Visa tai matydami krykštavom lyg maži vaikai. Pora vietinių vyrų į mus vis pasižiūrėdavo, matyt, tas mūsų triukšmas trukdė jiems ilsėtis po sunkios darbo dienos.

Pirmas vakaras Kašiopyje

Balandžio 7 d. popietė

Kašiopis nedidelis ir jaukus. Kur kas tvarkingesnis už salos sostinę. Kadaise jis buvo mažas žvejų kaimelis, o dabar tapo turistiniu miesteliu. Beveik kaip mūsų Nida. Net ir dydžio panašaus. Pagrindinė gatvė grįsta marmuru. Pažiūrėti gražu, bet yra vienas trūkumas – nėra šaligatvio ir reikia eiti važiuojamąja dalimi. Nepatogu, kai viena erdve tenka dalintis su mašinomis. Tokio dalyko kaip atskira autobusų stotelė nėra. Autobusas sustojo viduryje sankryžos ir mus išleido. Už jo stovėję keli vairuotojai dėl to visiškai nesinervino.Nors google žemėlapiai nurodė gan tikslią vietą, kur yra mūsų apartamentai (Villa Niki), tačiau juos rasti nebuvo taip paprasta, nes prie įėjimo nekabo joks užrašas, nėra gatvių pavadinimų, namai neturi numerių. Todėl blaškėmės pirmyn atgal niekaip nesuprasdami, kuris iš kelių panašių namų, yra būtent tas, kurio mums reikia. Užėjome į vieną kiemą ir vėl pamatėme mūsų bendrakeleivius – du vietinius vyrus iš autobuso. Nežinau ką jie apie mus pagalvojo. Gal, kad juos persekiojame? Nedavėme ramybės autobuse, o dabar dar ir namus braunamės? Laimei, jie parodė, kad Villa Niki yra vos už poros namų. Villos Niki kieme auga citrinmedis aplipęs citrinomis, puoselėjamas rožynas, trinasi kelios katės, o nuo terasėlės atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Čia kaip ŽAS dainoje „Palanga močiučių“: „100 metrų iki jūros visos jos meluoja“. Ne nemelavo, tikrai 100 metrų iki jūros, tik, kad skardis labai aukštas. Viskas gerai, tik kur vilos šeimininkas, kur raktai ir kaip mums pakliūti į vidų? Paskambinu nurodytu apartamentų savininko numeriu. Atsiliepia vyras, gerai kalbantis angliškai.

– Sveiki, aš Vilius, išsinuomojom jūsų apartamentus, tik nežinome kaip įeiti į vidų.

– Raktas duryse.

– Ką?

– Aš sakau, raktas duryse. Atsirakinkit ir įeisit.

– O kaip jums pinigus sumokėti?

– Tai aš tuoj pas jus ateisiu.

Pasižiūrėjęs į durų spyną, pamačiau joje įkištą raktą, jį pasukęs užėjau į vidų. Mano tėtė vis pasakoja, kad jo vaikystėje kaimuose, niekas durų nerakindavo. Pasirodo, kad dar ir šiais laikais pasaulyje yra tokių vietų, kur žmonės pasitiki vieni kitais ir apartamentų raktus palieka durų spynose.

Belaukdami buto šeimininko praalkome, nuėjome į parduotuvę, nusipirkom graikiškų sūrių, daržovių ir visokių gaiviųjų gėrimų. Šeimininkas nepasirodė. Pasidarėme salotų (apartamentuose yra maža virtuvėlė), pavalgėme. Šeimininkas nepasirodė. Nuėjome pasivaikščioti prie jūros, alpdami nuo kerinčio grožio (juokauju, tiesiog patinka naudoti tokį išsireiškimą), aplink įlanką nuėjome kokius du kilometrus ir grįžome atgal. Šeimininkas vis tiek nepasirodė. Ką gi, gal pavyks susitikti kitą dieną. Juk laiko tai turime. Kaip ir vakarieniaudami, tai ir grįžę vėl įsitaisėme terasoje. Kas su vyno taure, o kas su fantos stikline rankoje. Prie fetos sūrio būtų nepamaišęs koks laukinis česnakas, kuriuos matėme augant tarp akmenų pajūryje. Tylu, ramu, romantiška. Kartais praskrenda koks šikšnosparnis, kartais žybteli jonvabalis. Už 12 kilometrų, kitoje sąsiaurio pusėje mirga kažkokio Albanijos kurortinio miestelio šviesos, vėjas atneša praplaukiančio kruizinio laivo garsus. Tenai apačioje į akmenis daužosi bangelės. O virš mūsų galvų didieji Grįžulo ratai, kurie pasisukę visai kitokiu kampu nei Lietuvoje.

Graikų ortodoksai šv. Velykas šiais metais šventė savaite vėliau negu mes. Taigi, pirma mūsų atostogų diena sutapo su Didžiuoju Šeštadieniu. Šiaip aš visada dalyvauju Didžiojo Šeštadienio mišiose ir šiais metais tai būtų antras kartas. Tai kas, kad truputį kitokios konfesijos šventovėje – cerkvėje. Bet tą vakarą į bažnyčią nėjome, nes buvome labai pavargę. Miegoti atsigulėme pakankamai anksti. Po kažkiek laiko atsibundu ir suprantu, kad dar toli gražu ne rytas. Kas gi čia darosi? Pasirodo, graikai Kristaus prisikėlimo proga per patį vidurnaktį šaudė fejerverkus. Visai neblogi fejerverkai išėjo. Panašiai kaip pas mus per nepriklausomybės dieną. Nusistačiau žadintuvą 6.40, nes norėjau sudalyvauti ortodoksų Velykų rytinėse mišiose. Prie bažnytėlės buvo parašyta, kad jos turėtų įvykti 7.00 valandą. Kadangi graikiškai nemoku, tai nesupratau, ar čia 7.00 ryto, ar vakaro.

Velykos kalnuose ir bažnyčioje

Balandžio 8 d.

Ko tas žadintuvas taip anksti skamba? Juk atostogos! Taip dar norisi miego! Bet nieko nepadarysi. Reikia keltis. Velykų rytas daug vėsesnis nei Didžiojo Šeštadienio vakaras. Nueiname prie bažnyčios, deja ji užrakinta. Tikriausiai mišios 7 valandą vakaro. Prieš akis dar visa diena, tikrai suspėsime. Visgi ar vertėjo keltis 6.40? Aišku, kad vertėjo! Vakar vienoje miestelio pusėje palydėjome saulę, o šiandien kitoje pasitinkame. Ir šiaip gera pereiti per dar tuščią, nepabudusį, todėl visiškai tuščią turistinį miestelį. Tik ar ilgai visi dar miegos – neaišku. Nes jau pradėjo giedoti gaidžiai, kurie pažadins visus neturinčius žadintuvo. Taip, giedoti gaidžiai ir kudakuoti vištos, kurių čia netrūksta. Man smagu, nes pasijutau visiškai kaip savo kaime. Vištų kudakavimą girdėjau net salos sostinėje, visai netoli oro uosto. Kadangi miegas ir toliau lipdė akis, tai nusprendime dar pamiegoti. Kai po kelių valandų atsibudome, kambaryje buvo šalta. Tad pravėriau terasos duris, kad įeitų šiltesnio oro. Kažkoks plikis eidamas pro šalį pasisveikino:

– Hello, my friends. How are you today?

„Vaikšto čia visokie! Net ryte ramiai pabūti trukdo!“. Pagalvojau ir užtiesiau užuolaidą, kad daugiau jis mūsų nekalbintų ir nežiūrėtų, kad yra pas mus viduj. Kaip po kokių 20 minučių išlindome į lauką, Kašiopyje iš kelių vietų kilo dūmai, o ore tvyrojo kepamos mėsos kvapas. Žmonės ruošėsi švęsti Velykas. Štai – užeigos savininkas pamovęs ant iešmo kepė ėriuką. Jis toks ne vienas. Po kiek laiko ant iešmo besisukantį avinėlį pamatėme ir pas paprastus žmones kieme. Mes irgi pavalgėme. Išsitiesę prieš šiltus ryto spinduliukus užkirtome Korfu užaugintų alyvuogių ir kumpio iš mūsų pačių Giluičiuose užaugintų kiaulių. Kaip teisingai pastebėjo vienas mano giminaitis, kumpis iš Giluičių jau daug pasaulio apkeliavęs. Jie švenčia Velykas, o mes išėjome pasivaikščioti. Saulė jau pakankamai aukštai, ir nors telefonai rodė, kad yra vos 21 laipsnis šilumos, mums buvo karšta. Neketinome eiti toli, gal tik aplankyti Kašiopio tvirtovės liekanas. Todėl ir gerti pasiėmėm tik mažą buteliuką vandens. Na, kaip tokiam miesteliui, tai tvirtovė visai nemaža. Gaila, tik, kad pačios įdomiausios patalpos buvo užrakintos. Šalia tvirtovės irgi auga alyvmedžiai. Visa galybė jų. Tik vieni prižiūrimi, kiti nelabai. Tokie sulaukėję pasirodė. Ir augantys ne plynoje erdvėje, o kažkokiuose šabakštynuose. Po jais padėti tinklai. Juos derliaus nuėmimo metu ištiesia ir ant jų krečia alyvuoges. Taip patogiau surinkti, nors dar visai neseniai graikai jas skynė rankomis. Dabar graikai to nebedaro. Ir ne vien dėl to, kad turi tinklus, o ir dėl to, kad tingi. Šį darbą už juos dirba albanai. Nuo tvirtovės apžvelgėme ne tik miestelį ar čia pat tyvuliuojančią jūrą, bet ir šalia dunksančius kalnus. Kaip įdomu būtų į juos įkopti! Bet gal ne šiandien, juk šiandien taip karšta! Ir tada aš sukūriau planą: rytoj irgi kelkimės labai anksti, pasiimkime vandens ir kol dar bus vėsu gal ir užilsime į vieną iš tų viršūnių, kurioje stovi du telekomunikacijų bokštai. Tvirtovę apžiūrėjome labai greitai. Ką toliau veikti? Gal dar truputį pasivaikščiokim? Gerai. Na ir patraukėme, kur akys veda. O akys (ir kojos) vedė pro įvairias sodybas. Vienos jų tvarkingos, kitos nelabai. Vienos naudojamos rekreacijai, kitose žmonės ūkininkauja, o trečiose apskritai negyvena. Terasose vietiniai linksmai švenčia ir pasveikina mus su Velykomis. Mes juos taip pat pasveikiname. Žydi medžiai: obelys, kriaušės, trešnės, daugelis kitų, kurių pavadinimų net nežinau. Obelų žiedai ir lapai kur kas stambesni nei Lietuvoje. Labai buvo smagu Graikijoje pamatyti lapus beleidžiantį… graikišką riešutą. Labai greitai pamatėme, kad mūsų tvarkingas ir patogus keliukas vinguriuoja kalno su dviem telekomunikacijos bokštais link. Mes neprieštaravome ir žygiavome toliau. Pasitarėme, kad tik truputį paeisime, o po to jau leisimės žemyn. Sodybų vis retėjo, užtat daugėjo alyvmedžių ir mano mėgstamiausių šiltesnio klimato augalų – kiparisų. Mūsų miestelis vis tolo ir su kiekvienu posūkiu įrėmintas jūros bei kalnų darėsi kaip iš pasakos. Kartais dar girdėdavome šaudomų fejerverkų garsus, bet vėjas jau nebeatnešdavo kepamos mėsos kvapo. Mes visiškai vieni. Niekas nevažiuoja ir nevaikšto. Vietiniai švenčia, o turistai nesumąsto, kad čia galima ateiti. Mėgstam tokias vietas ir žygius! Pasigirdo varpelių žvangėjimas. Kas tai? Karvės kaip Šveicarijos Alpėse? Ne, tai ne karvės, o ožkos su skambaliukais, kad nepasimestų. Maži ožiukai itin draugiški, pora iš jų atėjo pasisveikinti. Kitoje vietoje sutiktas būrelis avių nebuvo toks draugiškas. Vos priėjus arčiau jos pradėjo bėgti. Karšta. Kelis kartus atsisėsdavome pasiilsėti alyvmedžių pavėsyje ir gurkštelti vandens, kurį labai taupėme. Kai užsimerkdavau, pasijusdavau lyg Lietuvoje šiltą pavasario dieną: čiulba tokie patys paukščiai, kvepia tokie patys žiedai. Kai atsimerkdavau, suprasdavau, kad esu Graikijoje, nes prieš akis plaukdavo vaizdai verti milijono. Sėdžiu ištiesęs kojas ant akmeninės tvorelės, o man prieš akis kalnas apaugęs alyvmedžiais, kiparisais ir kažkokiais rožine spalva žydinčiais krūmais. Kiek žemiau kelios vilos, o iš vis apačioje žydras sąsiaurio vanduo ir auksinis pusmėnulio formos paplūdimys. Kitoje sąsiaurio pusėje – snieguotos Albanijos kanų viršūnės. Į tą paplūdimį būtinai nueisim rytoj! O į Albaniją irgi kada nors nuvažiuosiu! Juk iš toli ji tokia graži atrodo. Mėgaujuosi tuo nuostabiu vaizdu ir galvoju: „Kaip gerai, kad aš esu čia. Šią akimirką nenorėčiau būti niekur kitur! Vos dar prieš kelias dienas sėdėjau prie kompo savo kabinete, o dabar jau taip toli nuo jo! Kaip man truks tokio vaizdo ir tokio gražaus oro nykiais žiemos vakarais! Tai vienas iš tų momentų, kuriuos prisiminsiu su nostalgija!“ Po valandėlės poilsio jau žingsniavome toliau. Nusprendėme tuoj suktis atgal, nes keliukas, kaip tyčia, ėmė žemėti. Bet tai buvo trumpa optinė apgaulė. Ką gi, vėl paėjėsime dar kelis šimtus metrų į viršų. Spėkit, kas atsitiko o tų kelių šimtų metrų? Ir dar, ir dar po kelių šimtų? Vis pasitardavom, kad jau suksimės ir leisimės žemyn, juk kojos tai ne valdiškos. Bet vis nuspręsdavom, kad reikia dar truputį palypėti. Taip ir priėjom tokią vietą, kur apsigręžti ir eiti atgal jau buvo tiesiog nepadoru. Kai telekomunikacijos bokštai jau visai šalia, tai negi jų neaplankysi? Yra toks pasakymas: įkopęs į vieną viršūnę, pamatai, kad šalia jos yra dar aukštesnė. Ne, jau užteks. Į aukštesnę ir tolesnę gal kada nors kitą kartą. Būti sukaupus didelę gyvenimo patirtį yra daugelio siekiamybė. Visgi, ne visokiausios patirties norėtųsi turėti. Pavyzdžiui, kai įkanda gyvatė… Laimei, tokios patirties nesukaupiau. Per kelią peršliaužė gyvatė, bet aš pamačiau tik storą, rudą jos uodegą.

Dvi valandas kopėme į viršų, valandą leidomės atgal. Ne, nebuvome telefonuose pasileidę programėlių, kiek per tą iškylą nuėjome žingsnių, bet manome, jog pakankamai daug. Lyginant su sofos sportininkais, tai tikriausiai pasportavome už kokia dvidešimt metų.

Nepasakyčiau, kad buvome išalkę tiek, kad suvalgytumėme visą ėriuką, bet vis tiek nuėjome į tą restoraną, kur ryte matėme jį kepamą ant iešmo. Aišku, jis jau buvo suvalgytas, todėl teko užsisakyti kažką kito. Aš pasirinkau souvlaki (vos ne Suvalkai J ). Tai, kaip šašlykai, tik iškepti kartu su daržovėmis. Atnešė su visu iešmu.

Mums besimėgaujant maistu ir vaizdu į jūrą (valgėme lauke), padavėjas jau pradėjo stumdyti kėdes ir stalus. Kam jis taip daro, juk rytoj vėl reikės viską iš naujo išdėlioti? Priežastis labai paprasta – šalia bažnytėlė, o pro tą vietą, kaip tik ir turėjo eiti Velykinė procesiją. Puiku! Spėsim ir pavalgyti ir į 7 valandos vakaro Velykines mišias nueiti.

Ortodoksų mišios ir tvarka gan smarkiai skiriasi nuo katalikų. Aišku būtų geriau jeigu mes būtumėme supratę graikiškai. Vieninteliai pažįstami žodžiai buvo Cyrie Eleison. Per mišias ortodoksai labai daug žegnojasi – vos ne kas kelias minutes, todėl žegnojomės ir mes. Įeidami ir išeidami iš bažnyčios graikai bučiuoja bent tris ikonas ir prie jų persižegnoja. Mišių metu vyrai beveik visada stovėjo, moterys atsisėsdavo. Smilkalų kvapas kitoks nei Lietuvoje. Pats smilkytuvas su skambaliukais. Labai patogu – ir smilko, ir skambina vienu metu. Giesmių gerokai daugiau nei pas katalikus. Kokia 70 procentų mišių laiko užėmė giesmės. Giedojo tik vyrai, iš viso 5 du iš jų su sutanomis. Nors bendruomenė nedidelė, choras kur kas geresnis nei daugelio Lietuvos miestelių bažnyčių. Jų kunigas (popas) mišiose dalyvauja kur kas mažiau nei mūsiškiai. Ir iš vis – altorius nuo likusios bažnyčios yra atitvertas siena, o per duris net nelabai matėsi ką ten popas daro. Gal naršo savo telefone? Nors kiek aš mačiau tai vaikščiojo aplink altorių ir smilkė. Mišių metu keli parapijiečiai buvo užsukę pas jį pasikalbėti. Procesija pagrindine miestelio gatve vyko mišių pabaigoje. Po jų du parapijos vyrai palaikė mus graikais, paspaudė rankas ir kažką pasakė. Gal pasveikino su šv. Velykomis. Mišios truko valandą.

Ką gi dar viena kultūrinė patirtis. Prieš tai jokiose ortodoksų ir stačiatikių mišiose nesam buvę. Be to, sudalyvavimas mišiose dar buvo gerai ir tuo, kad po to daugelį vietinių žmonių atpažindavome ir kitose vietose – kavinėse, parduotuvėse, kapinėse. Net ir popą kelis kartus matėme miestelyje. Jis visada vaikščioja su sutana. Kaip ir kiti popai, kituose miestuose. Matyt, su kitokiais rūbais jiems pasirodyti negalima.

Ir iš vis pasirodė, kad Graikijoje religijai rodomas gan didelis dėmesys – pakelėse daug altorėlių, šventi paveikslai kabo net autobusų stoties kasose, suvenyrų parduotuvės galima nusipirkti daug įvairių ikonų.

Jau mums bevalgant, viename iš pakrantės restoranų pradėjo groti garsi muzika. Liaudis ruošėsi triukšmingai paminėti Velykas. Iš pradžių garsas buvo dar padorus, bet po mišių jis jau buvo toks, kad tikriausiai net Albanijoje girdėjosi. Kad dar bent gabalus būtų normalius leidę! Pavyzdžiui mūsų paauglystės šokių muziką. O dabar grojo visokius negirdėtus bumčikus. Triukšmas toks, kad ramiai pasiilsėti neišeis. Ką veikti? Ai, vėl eisim pasivaikščioti! Ir išėjom.

Muzika nutilo 1 valandą nakties. Tikėkimės, kad kitus vakarus taip nebus. Nes jei bus, tai čia tikrai ne pensininkų rojus. Nebuvo. Kiti vakarai vėl buvo nuostabiai ramūs.

Paplūdimiai

Balandžio 9 d.

Dieną prieš Velykas, kai dar dirbo parduotuvės nusipirkom du butelius fantos ir pora pakelių sulčių. Neišpasakytas saldumas. Ir kam jie tiek daug cukraus į tuos gėrimus deda? Teko truputį pakeisti receptūrą. Prisiskynėme kieme augančių citrinų ir jas išspaudėme į fantą, kurią dar sumaišėme su sultimis. Dar po to dar gerokai praskiedėme vandeniu. O! Dabar kaip tik!

Pasiėmę šito gėrimo ir užkandžių patraukėme į svajonių paplūdimį, kurį vakar matėme nuo kalno. Google žemėlapis parodė, kad iki jo tik 3 km. Trys kilometrai, kas gi čia yra! Juk vakar ne tiek nuėjome! Pasimaudysime, pasideginsime ir toliau niekur neisime. Juk jau ir taip prisisportavome už 20 metų. Tą sąlyginai laisvą laiką, ketinau skirti pereitos dienos įspūdžių aprašymui.

Beeidami centrine Kašiopio gatvele, atkreipėme dėmesį, kad daugelis graikų mašinų yra apibrūžintos ir netrukus pamatėme kodėl. Štai vienas diedukas važiuodamas atgal, trinktelėjo šalia stovinčiai mašinai į priekį ir net neišlipo pasižiūrėti, kas atsitiko. Išsuko ir nuvažiavo. Dėl tokių smulkių nubrozdinimų graikai per daug nesuka sau galvos. Nesuka jie sau galvos ir dėl vaikų prisegimo kėdutėse ar saugaus šunų vežimo. Nors vaikų kėdutės mašinose ir yra, žmonės kartais tiesiog pasisodiną vaiką ant kelių priekyje. Šalis jau vos ne keturiasdešimt metų Europos Sąjungoje, tačiau vis dar gyvena pagal savo chaotišką tvarką, o ne pagal Europos Sąjungos standartus.

Kai mūsų pažįstami buvo Graikijoje, tai pasakojo, kad nematė nei vieno sunkius darbus dirbančio graiko. O mes matėme, bent jau tada taip pasirodė. Nors buvo antra Velykų diena ir dėl to vis dar nedirbo pagrindinis Kašiopio supermarketas, kiti plušo net išsijuosę: remontavo kavines vasarai, mūrijo naujas vilas, pjovė ir degino sausas alyvmedžių šakas. Puoselėti aplinką Graikijoje yra kur kas sunkiau nei Lietuvoje. Jeigu žemės sklypas vos kažkiek laiko būna neprižiūrimas, jis tuoj apauga gervuogėmis, ar kokiais nors kitais dygliuotais krūmais, kuriuos vėl išplėšti reikia daug pastangų. Matėme parduodamus kelis apleistus sklypus. Įdomu, nuo ko reikėtų pradėti tokį sklypą nusipirkus? Padarėme išvadą, kad tenykščiai augalai yra prisitaikę gyventi kalnuose ant uolų, todėl pakliuvę į derlingą slėnio žemę jie dar geriau suveši. Žygiuodami link jūros, užtraukėme dainą „Žemėj Graikijos ąžuolai žaliuos, ąžuolai žaliuos žemėj Graikijos“, nes šalia kelio pamatėm daug augančių tvirtų ąžuolų ar visai mažų ąžuoliukų.

Pusmėnulio formos Avlaki pliažas pustuštis, jei taip galima pasakyti apie kokia 15 žmonių išsimėčiusių kas kelis šimtus metrų, maždaug kilometro ilgio juostoje. Graikams maudytis dar per šalta, užtat britų šeimynai, penkiems jaunuoliams iš Lenkijos ir mums  – dviem lietuviams – kaip tik. Į persirengimo kabiną geriau neiti, nes jos dugnas sukaltas iš plonų lentučių ir kilo abejonių ar jos neįlūš. Neįlūžom, bet antrą kartą rizikuoti nesinorėjo. Vanduo šaltas, bet saulė karšta (aišku ne tokia karšta kai vakar, kai kažkodėl kopėme į kalnus, o nėjome prie jūros), todėl maudėmės labai trumpai, o deginomės šiek tiek ilgiau – tol kol išdžiuvome. Pasideginom, o ką veikt toliau? Gal pasivaikštom? Gerai, bet šį kartą tai tikrai toli neikim. Kaip tik po ranka pasitaikė informacinis stendas, su pažintiniais tos vietovės takais. Nieko nelaukdami ir patraukėme, kur rodyklės veda. O rodyklės nuvedė per savotiškas džiungles – iš pradžių tankų mišką, o po per žvyrkelį, nutiestą per tankia augmenija apaugusius laukus. Labai greitai priėjome kitą paplūdimį, bet jame nestojome, nes maudytis dar nesinorėjo. Taip besigrožėdami visokiais žydinčiais augalais ir kalnais, sukorėme kokia pusantro kilometro ir atsidūrėme kryžkelėje. Kur pasukti toliau – ar į plentą, ar į kažkokį Akoli? Aišku, kad į Akoli! Ką ten tas plentas. Apseisime ir be jo!

Takelis į Akoli nebuvo laukinių gėlių žiedlapiais klotas. Jis akmenuotas ir status. Leidomės žemyn ir nežinojome ką ten rasim. O tenai… O tenai – visiškai laukinis paplūdimys, į kurį galima ateiti tik tuo siauru akmenuotu takeliu arba atplaukti valtele. Bet iš pradžių tame laukiniame paplūdimyje nebuvome vieni. Vėl pamatėme tuos pačius jaunuolius iš Lenkijos, kuriuos taip neseniai sutikome kitame pliaže. Dar kita kompanija buvo atplaukusi motorine valtele, bet jie greitai vėl išplaukė. Netrukus pašalino ir lenkai. Mes visiškai vieni! Visas laukinis paplūdimys vien mūsų! Kada paskutinį kartą turėjome tokią prabangą? Aišku išsimaudėme, tik neplaukėm labai giliai, nes ir vanduo šaltas, ir jūros ežiai jau atkutę. O ant jų užlipti tai nesinori, nes būna nesaldu, oi nesaldu! Šalia pliažo stūksantis kalnas apaugęs visokiais žydinčiais medžiais. Tikriausiai pirmą kartą besimaudydamas jūroje mačiau šitokią spalvų įvairovę. Visai šalia paplūdimio toks simpatiškas mažas ežeriukas. Viskas būtų tiesiog tobula, jei ne tos šiukšlės! Ir čia jų pilna! Gal jos ne vietinės, o jūros atneštos iš Albanijos? Tikriausiai žinote tokią pasaulyje egzistuojančią problemą, kad labai daug plastiko šiukšlių pakliūna jūras ir vandenynus, jos nesuyra, o po to „papuošia“ pakrantes? Tai čia akivaizdžiai pamatėme tuos civilizacijos padarinius. Gal padaryti gerą darbą ir graikams ir Korfu saloje suorganizuoti akciją „darom“? Juk vietiniai apie tokias akcijas tikriausiai nėra girdėję. Iš Akoli nėra kito kelio atgal, tik tuo pačiu akmenuotu takeliu. Nieko, grįžome, juk jau treniruoti!

Vakarui pasirinkome kitą kavinę čia įkurtą dar 1951 metais, kai Kašiopis buvo mažas žvejų kaimelis ir čia susirinkdavo vietiniai pasišnekučiuoti po sunkių dienos darbų. Tikriausiai rinkdavosi vien vyrai, nes kiek matėm kavinėse sėdi vien pagyvenę graikai vyrai, o moterų, kažkodėl, nematyti.

Korfu salos sostinė – Korfu Balandžio 10 d.

Balandžio 10 dieną paskyrėme Korfu salos sostinės apžiūrėjimui. Vėl važiavome autobusu tuo pačiu serpantinu kaip ir į priekį ir vėl neprailgo, nes kelias, einantis jūros pakrante atsibosti negali!

Korfu salą kelis šimtus metų valdė Venecijos valstybė ir čia paliko gausų palikimą. Ne tik alyvmedžius, kurių iki Venecijos valdymo čia nebuvo, bet ir architektūrą. Aišku, kanalų čia nėra, nes ne tokios gamtinės sąlygos, bet Spaniados aikštėje, kuri kažkodėl vadinama viena didžiausių Europoje, tikrai galima pasijusti kaip San Marko aikštėje Venecijoje. Ir šiaip – visas senamiestis panašus į minėtą miestą Italijoje. Venecijiečiai, saugodami sąsiaurį, viduramžiais pastatė dvi tvirtoves. Viena vadinasi senoji, kita – naujoji tvirtovė, nors, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, jos abi yra genėtinai senos.

Einant pajūriu link senosios tvirtovės, vaizdas pasirodė man kažkur matytas. Pasijutau lyg gyvai dalyvaučiau filme „Džeimsas Bondas“. Akurat – pasirodo toje vietoje ir apskritai visoje Korfu saloje iš tiesų buvo filmuojama dalis filmo su Džemsu Bondu „For your eyes only“ scenų.

Senoji tvirtovė išsidėsčiusi ant kalno ir šalia jo. Aukštutinių ir žemutinių pastatų bei pastato kombinacija sudaro tokį vaizdą, kad aš įėjęs į tvirtovės kiemą pajutau didelį dvasinį pasitenkinimą. Nežinau kiek laiko nepavargdamas galėčiau žiūrėti į visa tai. O kas bus kai užlipsime į patį viršų? O viršuje dar smagiau – matosi ne tik mano jau aprašytas senamiestis, bet ir kur kas daugiau jūros, aplinkinės salelės, na (ir kaip be jų) kalnai. Nors anokia čia naujiena – kalnai Korfu saloje matosi iš visur.

Pačioje tvirtovės viršūnėje styro kažkoks stulpas. Lyg aukštos įtampos, lyg telekomunikacijų. Ne, nei viena, nei kita. Pasirodo – ten kryžius.

Tvirtovėje buvo įsikūrusi ne tik kariuomenė, bet jame buvo ir Venecijos kalėjimas. Tai pastebėjome dar prieš perskaitydami apie statinio paskirtį – labai jau masyvios grotos ant kai kurių langų. Tiesa laikas, o tiksliau korozija, ir joms negailestinga – grotų vietos, kuriomis jos pritvirtintos prie sienų taip surūdiję, jog likę tik ploni siūleliai. Taip ir dėl to, kad būtent prie sienų koncentruojasi drėgmė.

Jau nusileidę nuo tvirtovės kalno, Spaniados aiškštės pakraštyje pamatėme didelius rūmus. Ant jų kabantis užrašas skelbė, kad tai dainininko George Michael rūmai. Ėch, ne! Pasirodo ne taip perskaičiau – tai šventųjų Mykolo ir Jurgio rūmai (Palace of saints Michael and George), kuriuose įsikūręs Azijos meno muziejus. Į vidų nėjome, nes nebuvo laiko.

Siauros gatvelės pilnos suvenyrų parduotuvių. Negi visada taip buvo? Na bent jau prieš 40 metų, kai ten buvo filmuojamas „Džeimsas Bondas“, tai taip. Kai grįžę į Lietuvą dar kartą peržiūrėjome tą seriją, tai beliko konstatuoti, kad prekybininkų kiekis beveik toks pats kaip dabar, tik rusiškų užrašų „koža“ tada dar nebuvo.

Kaip nepatinka, kai tokiuose turistiniuose miesteliuose visokie prekeiviai į mus kreipiasi rusiškai. Korfu mieste taip nebuvo. Ten į mus kreipėsi… itališkai! Ir ne vieną kartą. Gal dėl to, kad Vaidos juodi plaukai?

Ar kada nors esate valgę girą? Ne gėrę, o valgę. Aš jau esu. Graikijoje. Graikų nacionaliniai kebabai vadinasi „gyros“. Turiu pasakyti, kad jie man patiko kur kas labiau nei lietuviškieji. Juos graikai gamina su bulvytėmis fry, kur kas įvairesnėmis daržovėmis ir skanesniu padažu. Vieno kaina 2,50 Eur. Net Vilniuje džiaugiesi už tiek pavalgęs, o ką jau kalbėti apie Korfu. Tai buvo pigiausias mūsų pasimaitinimas. Ir vienas iš skanesnių. Reikėjo matyti kaip gyrų pardavėjas juos gamino. Vieną padaro mažiau nei per minutę. Va čia tai greitis! Lietuvoje nebuvau tokio matęs!

Belaukiant Godo

Balandžio 10 d. vakaras, paskitinė naktis  Kašiopyje

Visgi, gal reikia vilos savininkui paskambinti, juk kažkaip negražu išvykti nesumokėjus. Na gal jam ir nelabai reikia mūsų pinigų, nes per tas tris dienas jis taip ir nepasirodė, bet aš tai norėčiau išsaugoti gerą lietuvių reputaciją užsienyje.Paskambinau. Jis pažadėjo gan greitai ateiti. Pasidarėm salotų. Aš dar iškėliau klausimą ar salotos sulauks vilos šeimininko? Deja. Salotos šeimininko nesulaukė. Tada nusiplovėme braškių, o Vaida įsipylė vyno. Patogiai įsitaisėme terasoje ir ėmėme laukti šeimininko, kurį pavadinome Godo, kaip toje garsiojoje absurdo pjeseje, nes kuo toliau, tuo labiau, situacija ėmė darytis panaši į absurdą. Godo dosnus. Kaip jau pasakojau, jo sklype auga citrinos. Aišku jis neprieštaraus jei kokią nusiskinsiu ir išsispaudęs sultis pasidarysiu gaivaus gėrimo. Ne, Godo neprieštaravo. Kaip jis prieštaraus, jei gal apskirai jo nėra? O jei ir yra, tai gal jis šį vakarą neateis? Jei taip, taip kaip jam reikės atiduoti pinigus? Taip ir leidom tą pusantros valandos iš lėto valgydami braškes, gurkšnodami kas vynuogių, o kas citrinų sultis ir svarstydami, kas yra tas paslaptingasis Godo. Įsitempdavome kiekvieną kartą išgirdę mašinos ar motorolerio burzgimą. Bet, kad ir kiek jų pravažiavo, Godo tarp jų nebuvo. Aišku, mažai tikėtina, kad to žmogaus vardas iš tikrųjų yra Godo, bet mes vis tiek svarstėme, kad atidavus pinigus tarp jo ir mūsų galėtų įvykti toks pokalbis:

– By the way, what is your name?

– My name is Godo…

Nuo jūros ir toliau dvelkė vėsuma, kuri jau nebebuvo maloni. Godo vis dar nesirodė. Ir jau atrodė, kad malonų susitikimą teks nukelti rytojaus rytui, išgirdome balsą:

– Hello, my friends! How are you today?

Ir pamatėme iš tamsos išnyrantį tą patį plikį, kuris patį pirmą rytą spoksodamas į mūsų kambarį, pasisveikino tokia pačia fraze. Amžiaus jis buvo nenuspėjamo, bet kaip vėliau iš visko nustatėme jam turėtų būti virš penkiasdešimt. Vis dėl to braškės (ir mes) sulaukėme Godo!

– Labas vakaras, – angliškai atsakiau, – jau galvojom, kad jūs nepasirodysite!

Taip visiškai lengvai užsimezgė pokalbis. Pasirodo, Godo plepaus būta. Užsieniečiai būna labai lengvai nuspėjami. Prisistačius, kad esi iš Lietuvos, truputį labiau atkutę pradeda kalbėti apie krepšinį, o po to klausti ar lietuvių kalba nėra panaši į rusų. Taip įvyko ir į šį kartą. Truputį pakalbėję apie Jasikevičių ir Žalgirį, sulaukėme klausimo ar lietuvių kalba nėra panaši į rusų. Šitas klausimas truputį sunervino, bet po to Godo reabilitavosi ir netgi mūsų akyse įgavo visai neblogą reputaciją. Paaiškinome, kad mūsų kalba yra labai sena ir net panašesnė į lotynų, nei į rusų. Pasiūlėme jam atvykti į Lietuvą. Godo atsakė, kad Lietuvoje dar nėra buvęs, o tik Lenkijoje. Man užsiminus, kad Lietuva ir Lenkija kadaise turėjo bendrą valstybę, Godo neatrodė nustebęs:

– Žinau. Jūs kartu su jais švedus nugalėjote!

Graikas, žinantis vieną iš įsimintiniausių lietuvių mūšų. Toks žmogus tikrai vertas pagarbos! Vėliau aptarėme ne tik senovės lietuvių, bet ir pačių graikų pasiekimus. Godo didžiuojasi savo šalies pasiekimais antikos laikotarpiu: filosofais, rašytojais, skulptoriais. Anot jo, dabar graikai kvailesni, nei buvo tada. (Gal ir tiesa, nepuoliau ginčytis). Godo išsakė nemažai kritikos dabartinei Graikijos valdžiai – viskas blogai, išskyrus Graikijos švietimo sistemą, ji labai gera, na, aišku, galėtų būti dar geresnė, jeigu vaikus antikinės filosofijos pamokytų. Nemoko. Senosios graikų kalbos moko, o štai filosofijos ne. Todėl Godo turi sukaupęs didelę antikinių raštų kolekciją tam, kad jo vaikai galėtų gilintis į senovės Graikų filosofijos veikalus.

– Na ir Lietuvos mokyklose nemoko antikinės graikų filosofijos, tik literatūrą, – tariau.

– Jus moko graikų literatūros?

– Taip!

Matėsi, kad šie mano žodžiai Godo labai pradžiugino. Graikai vaikus moko ne tik senosios graikų, bet ir anglų kalbos. Ir ją nori išmokyti tobulai, todėl daugelis graikų savo vaikus siunčia studijuoti į Angliją arba Ameriką. Godo ne išimtis. Pats studijavo ekonomiką Anglijoje, vėliau 1,5 metų gyveno Australijoje. Ir savo vaikus iškomandiravęs į Angliją.

– O jeigu jie negrįš? – paklausiau.

– Na ir kas. Norės grįš, norės negrįš, čia jų reikalas.

Kiti graikai siunčia savo vaikus mokytis į Italiją. Ir ne vien dėl to, kad ji netoli. Daugelis jaučia nostalgiją tiems laikams, kai Korfu sala priklausė Venecijai, todėl ir nenori nutraukti tų saitų. Dar kiti graikų jaunuoliai studijuoja Maskvoje. Kodėl? Todėl, kad išmoktų rusų kalbą ir ja susikalbėtų su rusų turistais, kurių čia vis gausėja. Kaip jau, sakiau Godo nemėgsta Graikijos valdžios. Anot jo, visi jie vagys. Graikai, vargšai, moka pačius didžiausius mokesčius, o valdžia viską iš jų pavagia.

– Prisimenu, – pasakiau, – prieš dešimt metų pas jus labai blogai buvo.

–Ne, prieš dešimt metų taip blogai nebuvo, kaip yra dabar.

(Vėliau, jam išėjus pasvarstėm – na, aišku, kur gi ne. Prieš krizę graikai beveik visai mokesčių nemokėjo, o dabar kai Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Sąjunga privertė Graikiją griežčiau kontroliuoti mokesčių surinkimą, tai visi baisiai nepatenkinti).

Kažkaip netyčia leptelėjau:

– Tai ir jūs slepiate mokesčius?

– Ne aš už šitą vilą mokesčių neslepiu, nes ją galima užsisakyti internetu. Mokesčių inspekciją viską mato.

Bet Godo turi dar dvi vilas, ir kaip supratome – tikrai ne visas pajamas rodo. Be to, kai pasakėme, kad dar norėtumėme atvažiuoti, jis pasiūlė elektroniniu paštu kreiptis tiesiai į jį, sakė, kad mums galės pritaikyti nuolaidą.

– Atvažiuosime ne tik mes abu, bet dar ir vaikus atsivešime, – tarė mano žmona.

– Būtinai atsivežkite! Čia labai saugu. Matėt – pas mus vaikai vieni vaikšto. Tėvai nueina paplūdimį, o vaikai ramiai sau vaikštinėja po prieplauką.

– Kad pas jus saugu supratome, kai jūs palikote raktus apartamentų duryse.

– Taip. Pas mus zero crime. Juk nematėte čia nei vieno policininko. Gali mašinoj palikti raktelius ir niekas jos nenuvarys.

Šiame pasakojime dažnai miniu Albaniją. Sugalvojom, kad nuo šiol Albanija yra mano svajonių šalis. Kai apie tai užsiminiau Godo, jis pasakė:

– Albania is a rough country. (Albanija yra grubi šalis).

– Kodėl?

– Na, jeigu nori pamatyti kaip žmonės gyveno prieš 200 metų, tai važiuok į Albaniją?

– Negi, tikrai?

– Na, gal ne prieš 200 metų, bet panašiai. Aš ten buvau 1991 metais, tai viskas atrodė, kaip Graikijoje kokiais 1920 metais.

Čia jis truputį persūdė, nes kaip vėliau pats papasakojo ir pas juos civilizacija atėjo gan vėlai. Elektrą Kašiopyje (beje pats Godo irgi iš Kašiopio) įvedė tik 1968 m., pirmas televizorius ten atsirado 1970 metais. Net Giluičiuose visa tai įvyko keliais metais anksčiau! (Nėr ko norėt – kalnuotoje saloje kur kas sunkiau įvesti elektrą, nei Lietuvoje, kuri, anot Godo, yra labai plokščia). Net kelio Korfu salos gyventojai normalaus neturėjo, o į sostinę ir Kašiopio plaukdavo laivu. Kelionė trukdavo tris valandas. Kiti jodavo arkliu. Dar viena transporto priemonė buvo asilas. Juo Godo dėdė (restoranėlio savininkas) naudojosi net iki 1985 metų. Ant asilo kupros sudėdavo alų, kolą ir taip gabendavo į savo restoranėlį. Turistams toks vaizdas sukeldavo nuostabą, todėl jie vargšą gyvuliuką dar ir fotografuodavo. Taigi, Godo vaikystėje graikai dar daug ką dirbdavo rankomis. O dabar nedirba. Ne tik rankomis, bet ir šiaip sunkių darbų. Tai už juos daro albanai. Pasirodo, ne graikus matėme dirbančius statybose. Ten buvo albanai, kaip ir žemės ūkyje, virtuvėse, prie akmenų.

– O tai ką tada dirba graikai?

– O graikai dirba kitus darbus…

(Hmm… Įdomu kokie tie kiti darbai?)

– Bet pas jus tokia didelė bedarbystė ir dar dirba albanai? – paklausiau.

– Taip, mano drauge. Graikijoje yra 2 milijonai bedarbių, bet sunkius darbus dirba 1,5 milijono užsieniečių. Graikai yra tinginiai. Jie tik verkšlena, kad neturi darbo, bet neina dirbti. Aišku ne visi. Kas nori, tas susiranda. Štai pavyzdžiui – aš turiu net du darbus!

– Ir ką jūs dirbate?

– Aš Kašiopio centre turiu parduotuvėlę ir esu nardymo instruktorius. Organizuoju nardymo kursus ir dar samdau 20 kitų instruktorių! Ir kur tik tas Godo nėra nardęs? Jis su ekspedicija netgi dalyvavo „Titaniko“ brolio laivo „Britanic“ paieškose. Jį, aišku, rado, o filmuota medžiaga buvo perduota „National Geografic“ ir „History chanel“. Ar dar prisimenate mano tikslą dėl kurio aš atvažiavau į Korfu? Taigi – dėl Korfu sąsiaurio išminavimo bylos! Apie tai užsiminiau ir vilos šeimininkui Godo. Aišku, kad jis žino apie tokią bylą! Viskas vyko čia prie Kašiopio. Jūroje, maždaug per vidurį sąsiaurio mažoje salėje yra kadaise britų pastatytas švyturys. Jis puikiai matosi iš viso Kašiopio. Nors antras pasaulinis karas jau buvo pasibaigęs ir kariavusios valstybės susitarė sąsiaurį išminuoti, albanai šiam susitarimui nepakluso ir vis tiek iš naujo užminavo savo sąsiaurio pusę – nuo švyturio iki Albanijos. Britų karo laivai ramiai sau plaukė sąsiauriu ir staiga: BA BACH! Užplaukė ant minos ir sprogo. Tai įvyko 1946 metais.

Po daugelio metų Godo nardė ir būtent jis rado nuskendusį Britų karo laivą! Filmuotą medžiagą, aišku, perdavė kariniam Britanijos laivynui. Jei norit, viską galite pasižiūrėti internete.

Ech, Godo… Moku aš naudotis internetu. Per tą incidentą nei vienas iš dviejų tuo metu plaukusių britų laivų nenuskendo, tik buvo stipriai apgadinti.

Pokalbis užsitęsė ilgiau nei tikėjausi. Ėmė darytis šalta. Tai ir tariau Godo:

– Now I am ready to give you money! (Dabar aš jau pasiruošęs jums duoti pinigus).

Ši frazė labai pralinksmino Godo. Žvengė net išsijuosęs. O pinigų ir toliau nesiruošė paimti. Plepėjomės toliau ir dar gan ilgai. Godo pasakojo, kad pas jį apsistoja labai daug lietuvių, ir šiaip žmonių vos ne iš viso pasaulio. Net iš Turkijos.

– Net iš Turkijos? – nustebau. – Juk jūs su jais nesutariate. Tai kaip juos aptarnaujate?

– Paprasti turkai – žmonės geri. Tik jų valdžia bloga.

– Blogesnė net už Graikijos?

– Aišku, kad blogesnė. Tai pati blogiausia valdžia.

Aš pasidomėjau ar yra Graikijoje dar yra tokių pajūrio vietų, kuriose dar nėra turistinės. Godo pasakė, kad tokių vietų dar yra daug, bet ir ten vietiniai draugiški, o maistas skanus.

Kai Godo paskambino duktė, jis visgi prisiminė, ko čia atėjo ir kad reikia grįžti į namus. Pagaliau atėjo tas iškilmingas momentas, kurio aš taip laukiau. Aš atidaviau pinigus! 160 eurų už keturias naktis. Nedaug palyginus su pačiu sezono įkarščiu, tada mūsų apartamentai kainuoja dvigubai daugiau. O virš jų esantys dar prabangesni apartamentai, kuriuose gali tilpti 8 žmonės, vasaros metu kainuoja po 500 eurų už naktį.

Kai Godo atidavinėjau savo eurus, paklausiau ar jis nekolekcionuoja eurų monetų, nes aš kaip tik turiu lietuviškų.

– O ne! Jokiu būdu. Aš nekenčiu eurų. Graikija padarė didelę klaidą, kad įsivedė eurus. Viskas pabrango 3,5 karto. Europos centrinis bankas padarytas pagal Vokietijos centrinio banko modelį. Dabar vokiečiai viską reguliuoja ir kitoms šalims tai negerai. Graikai patys turėtų turėti eurų emisijos teisę!

Vėliau, kai Godo išėjo, aptarėme ir šį klausimą. Taip, teisingai! Reikia suteikti graikams teisę patiems „spausdinti“ eurus! Įdomu, kiek jų prispausdintų? Ne tik patiems užtektų, bet dar ir visas skolas grąžintų!

Visgi – Godo nėra Godo. Tikrasis jo vardas yra Angelo. Tokį jo vardą pamačiau kai jis užrašė savo emailą. Na Godo (vardas originalioje pjesėje sukurtas pagal God – Dievas) ir Angelo, tikrai yra kažkuo susiję.

Bandžiau ieškoti Angelo „Britanic“ laivo tyrėjų ekspedicijos puslapyje. Neradau. Neradau ir nardytojo vardu Godo. Matyt buvo labai gerai užsislaptinęs. Ir panašu, kad jis yra tik samdomas Corfu divers nardymo instruktorius, o ne pats juos samdo. Na ir kam reikėjo kabinti mums makaronus patį pirmąjį pažinties vakarą?

Na bet vis tiek, ačiū, tau – Godo už puikius apartamentus. Ačiū už diskusijas apie filosofiją, istoriją ir politiką. O svarbiausia – ačiū, kad apskritai tavęs sulaukėm!

 

 

Vėl sostinėje

Balandžio 11 d.

 

Deja, vakare jau išskrisim atgal į Lietuvą. O ką veikti iki to laiko? Aišku, kad pasivaikščioti po Korfu sostinę! Tik, kaip jau tapo įprasta, pažadėjome vienas kitam, kad šį kartą tai tikrai toli neisime. Be to, dar tos kuprinės… Baisiai nepatogu jas visur tįsiotis.

Gan greitai radome išeitį – Korfu autobusų stotyje yra patalpa, kurioje saugo turistų lagaminus. Kai į ją nuėjau pasiklausti ar galėtų pasaugoti ir mūsų kuprines, cigaretę rūkantis vyras kažkodėl nenudžiugo mane pamatęs.

– Kiek kainuoja dienai palikti kuprinę? – paklausiau.

– Nieko.

– Kaip tai nieko?

– Na nieko. Tiesiog palik čia ir viskas.

Palikom, o kur mes dėsimės? Juk dar visa diena prieš akis. Aišku vertingesnius daiktus tampėmės kartu su savimi. Nepavogė. Grįžę viską radome taip kaip palikome.

Kodėl graikai už tokią paslaugą neima pinigų? Pasvarstėme, kad gal paslaptis labai paprasta. Tikriausiai ta patalpa iš tikrųjų nėra skirta saugoti daiktams. Tai greičiau siuntų skyrius, bet kai jau visi prašo, tai jie paima ir daiktus pasaugoti. O kadangi atsakomybės prisiimti nenori, tai ir pinigų už tokią paslaugą nereikalauja.

Vėl sulaužėme pažadą daug nevaikščioti. Aišku, tą dieną po miestą nemažai važinėjomės autobusu, bet kojoms našta ir vėl buvo pakankama. Aplankėme vieną iš Korfu simbolių, esančių ant daugelio suvenyrinių magnetų, – dvi mažas saleles, esančias jūroje visai netoli oro uosto. Tos salelės ypatingos tuo, kad jose yra mažos ortodoksų koplytėlės. Jei nenori pirkti ten pardavinėjamų suvenyrų, tai gali užvertęs galvą žiūrėti kaip leidžiasi Ryanair‘o lėktuvai. Arba grožėtis jūra, kuri ir čia nuostabi.

Išalkome, todėl vėl užsukome pas tą patį gyrų pardavėją, kaip ir vakar.

– Mes buvome pas jus vakar, – užsisakydamas gyrą su souvlaki, pasakiau jam.

O jis įsmeigęs į mane savo aštrų žvilgsnį, atsakė:

– Taip, prisimenu jus.

Sprendžiant iš akių skvarbumo, jis tikriausiai visus prisimena. Galėtų dirbti žvalgyboje arba bent oro uoste. Nes ten pasus tikrinę pareigūnai į mus net akių nepakėlė.

Sulipome į lėktuvą. Keleiviai beveik visi tie patys, kaip ir skrendant į priekį, tik jie kur kas labiau įdegę…

This entry was posted in Kelionės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *