Neapolis, Pompėja 2019 m. vasario 21-24 d.

Neapolis, Pompėja 2019 m. vasario 21-24 d.

 

Vasario 21-24 dienomis 4/5 mūsų šeimos atostogavo Italijoje. Mažiausią šeimos narį palikome prižiūrėti močiutei, nes jam traktoriai kol kas įdomiau nei senovės istorija. Aš mėgstu sakyti: „Kuo daugiau chebros, tuo linksmiau“. Kai kur nors važiuojame dviese su Vaida, jau būna smagu, o kai keliaujame su dviem smalsiomis mergaitėmis Saule ir Laura, tai dar smagiau, nes joms kelia susidomėjimą, tai, kas mums atrodo savaime suprantamas dalykas. Ir atvirkščiai – kas mums atrodo komiška, jos nesupranta iš ko mes juokiamės.

 

Vasario 21 d.

Pirmas vakaras Neapolyje

 

Lėktuvas nusileido maždaug 19.30 vietos laiku, o aplink tamsu, nors akį durk – atrodo, kad jau būtų pats vidurys nakties. Aišku, gatvių žibintai dega, bet rūkas neleidžia matyti visos perspektyvos. Oro uostas yra ne taip toli centrinės geležinkelio stoties, todėl mus autobusas nuveža per kokias 15 minučių – ką tik prasidėjęs pokalbis su kartu atskridusiais lietuviais netikėtai baigiasi. Išlipame ten kur ir mums reikia, vietą nakvynei stengėmės rezervuotis kiek įmanoma arčiau centrinės stoties, tam kad būtų paprasčiau orientuotis ir sutaupytumėm laiko. Iki apartamentų maždaug 400 metrų, reikia tik pereiti pagrindinę Neapolio aikštę, kuri pavadinta vieno iš didžiausių Italijos didvyrių – Garibaldžio vardu, o pačiame gale stovi ir jo paties paminklas.

Sveiki atvykę į Neapolį! Vos išlipus iš autobuso mus pasitinka vaizdai, kurių nepamatysi Vilniuje: šalia gatvės stūgso kalnai šiukšlių, o aplinkui šlaistosi neaiškios žmogystos. Ne italai, o žmonės tikriausiai ne taip seniai valtelėmis atplaukę iš Afrikos. Kažkas kūrenasi lauželį, kažkas miega išsitiesęs popieriaus lapus.

Kur mes čia pakliuvome?

Laimei bent nesmirda, o kvepia. Kvepia šviežiai iškeptomis picomis ir bandelėmis, nes aplink aikštę pilna mažų kavinukių ir kepyklėlių. Kai šalia pamatau patruliuojančius policininkus pasidaro ramiau.

Gatvelėje šalia mūsų ieškomo daugiabučio pilna juodaodžių ant žemės išsidėsčiusių įvairias prekes: drabužius, batus, šiaip kažkokias smulkmenas. Nors vakaras, yra norinčių ne tik parduoti, bet ir pirkti.

Jeigu kas prisimena mano pasakojimus apie Korfu (Graikijoje), tai tenai apartamentų savininką, kurį pavadinome Godo, pamatėme paskutinį vakarą. Italijoje taip neatsitiko. Apartamentų šeimininkas Antonio kur kas mažiau paslaptinga asmenybė nei Godo, jį pamatėme iš karto, kai tik įėjome į daugiabučio vidinį kiemelį. Tiksliau – jis laukė mašinoje ir pamatęs mus atsekė iš paskos. Nors Antonio gan silpnai kalba angliškai, bet viską išsiaiškinome be problemų.

Namo, kuriame yra apartamentai, fasadas iš gatvės pusės neseniai perdažytas, bet vidiniam kiemui tai labai labai reikėtų remonto. O virš galvų pamatėme tipišką pietų Italijos vaizdelį – išdžiaustytus skalbinius. Daugiabutis statytas dar prieš liftų atsiradimą, nes senoviškas liftas, įrengtas ne specialioje šachtoje, o ertmėje tarp laiptų. Duris reikia atidaryti ir uždaryti pačiam, jame telpa tik du žmonės, todėl kiekvieną kartą grįždami iš miesto turėdavome daryti du reisus. Bet įdomiausia yra tai, kad už kiekvieną kelionę reikia mokėti! Taip, jūs teisingai perskaitėte: jeigu nori, kad liftas tave vežtų, į stebuklingą dėžutę reikia įmesti 10 centų. Ir tik savaitgaliais tas malonumas nieko nekainuoja.

Apartamentai – paskutiniame (šeštame) aukšte, kuklūs, bet neseniai suremontuoti. Du miegamieji ir dar didelis balkonas! Iš kurio turėtų atsiverti vaizdas į Vezuvijų ir jūrą, bet deja dėl nakties ir dėl rūko turime mėgautis tik senamiesčio panorama ir tvirtove ant kalno.

Kai Antonio parodė, jog bute yra oro kondicionieriai, iš pradžių nesusigaudžiau, kam jų reikia, juk dar tik vasaris! Po to jau supratau, jie ne tik šaldo, bet ir šildo orą. Kadangi bute vėsu ir radiatorių nėra, kondicionieriai mums tapo tikru išsigelbėjimu – visas naktis šildėmės. Ir kaip tie italai ištveria tokius temperatūrų skirtumus? Vasarą labai karšta, o žiemą šaltoka, nes butuose nėra gero draugo radiatoriaus, kuris normaliai sušildytų.

Labai įdomus buto wifi. Aparatą radau, signalą jis siunčia, bet interneto kabelis nepajungtas, o tiksliau jo visai nėra. Apsėjom ir be wifi.

Kai vaikų paklausėm ar patinka Neapolis, Laura atsakė, kad Vilnius daug gražesnis miestas, nes jame nėra tiek šiukšlių ir ten niekas taip nekabina skalbinių.

Su tokiais įspūdžiais ir pastebėjimais baigėsi pirmasis vakaras Neapolyje, mieste, kurio kol kas visiškai nepažįstame.

 

Vasario 22 d.

Turgus

 

Išaušo saulėtas pavasario rytas. Nors telefonas rodė minusinę temperatūrą, atrodė, kad lauke neįtikėtinai šilta. Kažkas čia netaip. Aišku, kad netaip! Juk man vis dar siuntė duomenis apie Vilniaus orus! Telefono nustatymus pakeitus rankiniu būdu viskas atsistojo į savo vietas.

Išėjom į balkoną. Oho koks vaizdas! Visas miestas mums po kojomis! Bet Vezuvijaus nesimato nors tu ką! Vis tas nelemtas rūkas! O į kurią pusę jūra supratome tik iš laivo kontūrų. Užtat bažnyčių bokštai ir kupolai matėsi puikiai.

Pasidariau arbatos ir tik su maikute įsitaisiau balkone. Tegul visi likę Lietuvoje man pavydi!

Aišku, arbata ilgai gyvas nebūsi. Norisi ko nors stipriau užkąsti. Tad, palikęs šeimą toliau mėgautis vaizdais per balkoną ir filmukais per itališkus kanalus, patraukiau į miestą ieškoti supermarketo arba bent mažų parduotuvėlių.

Vos atidaręs vidinio kiemo duris, pakliuvau į visai kitą pasaulį. Viskas taip skyrėsi nuo vakar vakaro, o palyginus su Lietuva tai išvis gryniausia egzotika. Gatvėse ir Garibaldžio aikštėje virte virė gyvenimas. Visomis kryptimis zujo mašinos, motoroleriai ir žmonės. Italai. Labai daug italų. Tik kur ne kur koks turistas su lagaminu. Afrikiečių yra, bet jie ištirpsta minioje. Sparčiu žingsniu apėjau Garibaldžio aikštę, bet prekybos centro neradau. Užtat rūbų ir batų parduotuvėlių nors vežimu vežk!

Toje pačioje gatvelėje, kur vakar vakare juodaodžiai pardavinėjo drabužius, pamačiau visai kitus prekybininkus ir prekes. Kiek tik akys užmato, t. y. kokius tris šimtus metrų, šurmuliavo pats tikriausias itališkas turgus: čia pat ant šaligatvio išdėstyti prekystaliai su apelsinais, mandarinais, pomidorais ir kalnais (neperdedu) visokiausių jūros gėrybių. Žuvys, moliuskai, sraigės, kurios ne tik labai šviežios, bet ir apskritai dar netgi gyvos. Labiausiai patiko rajos ir kardžuvė su ilga nosimi. Dar mačiau labai šviežių cukinijų. Tokių šviežių, jog net su žiedais. Tam, kad žuvys, vaisiai ir daržovės kiek įmanoma ilgiau išliktų šviežios, jas pardavėjai nuolat laisto vandeniu. Net visas grindinys šlapias.

Taigi, sudarytos visos sąlygos sveikai maitintis. Nenuskriausti ir tie, kurie propaguoja ir kitokį gyvenimo būdą – čia pat pardavinėjamos įvairiausių rūšių cigaretės. Yra net „Minsk“ cigarečių, kurios į Lietuvą vežamos kontrabanda. Jų nepirkau, nes nerūkau. Bet įsigijau bandelių, vaisių, daržovių ir net braškių.

Man pasirodė šiek tiek keista, kad nors italai augina pomidorus, citrusinius vaisius, tačiau jų kainos panašios ar net šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Maloniai nustebino krosanų kainos – 90 centų. Vilniuje, Gedimino prospekte esančioje kepyklėlėje net už mažesnę bandelę reikia mokėti 95 centus. Picos Neapolyje irgi pasirodė pigesnės – už 6 eurus gali visai neblogai prisikirsti. Vilniuje panašaus dydžio ir kokybės picą mačiau už 7 eurus.

Išeidinėdamas iš turgaus išgirdau būgnus ir dar didesnį triukšmą nei prieš keliolika minučių. Nosį ėmė riesti degėsių kvapas ir aš pamačiau įvairiaspalvius dūmus. Protestas. Ką, ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje? Prie Garibaldžio paminklo susirinkusi minia jaunų žmonių, kai kurie su vėliavomis. Tvarką palaiko būrys pareigūnų. „Studentai“ išgirstu praeivius šnekant. „Studentai“ perskaitau po kelių dienų grįžęs į Lietuvą. Tą dieną visoje Italijoje protestavo prieš aukštas pragyvenimo studijuojant (o gal studentaujant) kainas.

Susipažįstame su Neapoliu ir jo transporto sistema

Vasario 22 d. (toliau)

Mes įpratę, kad iš traukinių stoties važiuoja vienos įmonės (pvz. Lietuvos Geležinkelių) traukiniai. Neapolyje viskas kitaip. Po vienu dideliu centrinės stoties stogu glaudžiasi mažiausiai keturios traukinių kompanijos. Jos veža skirtingomis kryptimis: vienos tame pačiame mieste, kitos tarp artimiausių miestų, trečios iš vis toli. Bilietų kasos ir automatai, peronai yra ne tik skirtingose pusėse, bet ir aukštuose. Įsikirsti viešojo transporto sistemą reikia laiko. Kai jau galutinai viskas pasidarė aišku, atėjo laikas skristi atgal į Lietuvą.

Gerai, kad pasitaikė paslaugių žmonių, kurie mums – svetimšaliams padėjo greičiau susigaudyti toje geležinkelio linijų raizgalynėje. Vos tik atsistojome prie bilietų automato ir pabandėme susimokėti už kelionę į Neapolio zoologijos sodą, prisistatė draugiškas, vos kelis angliškus žodžius mokantis mėlynanosis italas. Nė kiek neperdedu – jo veidas išdavė ilgametį stažą stipriųjų gėrimų degustavimo srityje. Jis paklausė kur mes norime nuvažiuoti ir kai sužinojo stotelės pavadinimą, pasakė, kad šitas automatas mums netinka ir draugiškai pasisiūlė ne tik nuvesti prie reikiamų kasų, bet ir greičiau nupirkti bilietus. Saulė labai džiaugėsi, kad yra tokių geraširdžių žmonių, netinginčių mus vesti per visą stotį į požeminį terminalą.

– Pamatysi, – pasakiau jai, – tas žmogus paprašys pinigų už šitą paslaugą.

Bet mano vyresnėlė nenorėjo tuo patikėti. Ji ir toliau galvojo, kad tas senukas tiesiog labai geras. Prie bilietų kasų buvo eilė, bet mėlynanosis kaip niekur nieko pro ją prasibrovė ir atsistojo pirmas. Kažką pasakęs kasininkui man liepė duoti 2,60 Eur. Lygiai neturėjau, tai daviau keturis. Žinojau, kad turi būti 1,40 grąžos, todėl smalsiai laukiau kas bus toliau. Pijokėlis ištiesė man du bilietus, o į ranką supylė grąžą: tiek kiek ir turėjo būti – 1,40 Eur.

„Koks sąžiningas“ – šmėkštelėjo mintis. Laukti atomazgos tapo dar įdomiau. Nustebome, kad tik du bilietai.

– O vaikams? – paklausėme.

– Nebijokite, viskas bus gerai, – pusiau angliškai, pusiau itališkai paaiškino senukas.

Tikrai – kai jis privedė mus prie kontrolierių, šie, patikrinę bilietus, praleido mus visus keturis. Kaip ir reikėjo tikėtis, atlikęs savo darbą iki galo, mėlynanosis ištiesė ranką. Į ją įdėjau eurą. Jis papurtė galvą. Tada įdėjau dar 20 centų, tačiau vyriškis ir toliau atkakliai laikė atkištą delną. Kai padaviau dar 20 centų, šou pasibaigė. Taip ir liko neaišku, kokių velnių jis atidavė man grąžą, jeigu po to visą ją ir pasiėmė?

Euras keturiasdešimt. Tiek kainavo pažintis su Neapolio transporto sistema. Gal ir visai nebloga investicija, nes kitą dieną mes tikrai kur kas geriau gaudėmės toje painioje centrinėje stotyje. Aišku, vėliau tą dieną dar koks nors paslaugus bomželis tikrai būtų pravertęs, nes bilietų automatas į funikulierių pavogė 80 centų grąžos – jau geriau tuos pinigus būtumėm gyvam žmogui, o ne automatui atidavę. Kai iš zoologijos sodo pirkome bilietus atgal, įminėme ir kitą mįslę – kodėl kontrolieriai mus be jokių problemų praleido. Pasirodo, kad vaikai Neapolyje ir aplink jį keliauja nemokamai. Nors automatai bilietus vaikams išspausdina (juos irgi reikia pažymėti komposteryje), tačiau ant jų būna parašyta 0 eurų, 00 centų.

Kai įlipome į traukinį, gabenantį mus į zoologijos sodą (nors jį galima vadinti ir metro, nes beveik visą laiką važiavome po žeme), Saulė nepaliovė manęs klausinėti:

– Tėveli kaip tu žinojai, kad tas vyras paprašys pinigų?

Pasijaučiau labai senas ir turįs daug gyvenimiškos patirties, todėl atsakiau:

– Kai nugyveni tiek metų kiek aš, kai esi šiek tiek keliavęs ir matęs daug filmų, kai kurie dalykai tiesiog būna savaime suprantami…

 

Zoologijos sodas

 

Atrodo nelabai yra ką pasakoti apie tokį banalų dalyką kaip zoologijos sodas. Bet visgi… Koks nuostabus oras! Saulė šviečia, dangus mėlynas, žolytė jau gerokai paaugus. Žydi įvairūs krūmai. Tikras pavasaris! Nusivilkom striukes ir vaikščiojom tik su megztiniais. ŠILTA! Galėtų ir Lietuvoje taip būti! Žmonių nedaug, nes darbo diena – penktadienis. Tik senukai su anūkais, mamos su mažais vaikais ir kelios šeimynos. Vaikščiodami viską lyginome su Kauno ir Paryžiaus zoologijos sodais. Šiukšlių ir čia daug, nieko nepadarysi, juk Neapolis, Paryžiaus ir Kauno zoologijos sodai kur kas tvarkingesni. Bet vis tiek jauku, o gyvūnų ir erdvės jiems yra kur kas daugiau negu Kaune. Didžiausias skirtumas nuo Paryžiaus ir Kauno zoosodų yra tas, kad čia – šiltesniame klimate gyvūnams nereikia statyti žieminių būstų, jiems užtenka paprastų būdelių. Tik terariumas, yra rimtas, šildomas pastatas. Jame taip karšta, kad mes su Saule neiškentę iš jo pasprukome gerokai greičiau nei didžioji roplių mylėtoja Laura.

Detaliai nepasakosiu, kokius matėme eksponatus, tačiau jeigu kas nors vyksite į Neapolį su vaikais, tai rekomenduoju – tikrai verta. Linksmiausia buvo tada, kai pasijutau kaip savo kaime, nes išgirdau gaidžių giedojimą, kalakutų burbuliavimą, avių mekenimą ir kiaulių kriuksėjimą. Taip, visi tie naminiai gyvūnai yra Neapolio zoologijos sode!

Pamačiau gandrą (pirmą kartą šiais metais J) ir man jo labiausiai pagailo iš visų ten uždarytų gyvūnų. Įpratęs visada tuos paukščius matyti laisvus, kažkaip nejaukiai pasijaučiau supratęs, kad šitas tai niekada neišskris iš aptvaro.

Išvyka pas dramblius, liūtus, tigrus patiko visiems, bet išalkę mergaitės neprieštaravo, kad ilgiau nebepasiliktumėme, o eitumėme į miestą ieškoti picerijos. Tokią radom gan greitai. Turistų šioje Neapolio dalyje ne per daugiausiai. Todėl ir užtaikėm į tipišką itališką piceriją, pilną vietinių. Atrodė, kad salės gale likęs vienintelis tuščias staliukas kaip tik rezervuotas mums, nors mes to ir nebuvom padarę. Viena iš dukrų ėmė raukytis:

– Čia žmonės labai garsiai kalba!

– Taigi, taip ir turi būti! – ramino ją mama. – Juk jie italai.

Nors užtaikėme per patį piką, gavome aukšto lygio aptarnavimą. Kiek kartų buvome Italijoje, visą laiką stebėjomės netgi paprastų užeigų padavėjų profesionalumu. Mergaitės užsisakė margaritas, Vaida, tai ką rekomendavo padavėjas, o aš pirmą pasitaikiusią, nes vis tiek nieko nesuprantu itališkai, o angliško meniu, aišku, nėra. Ir pataikyk tu man šitaip, kad išsirinkau picą su vytintu kumpiu ir… moliūgais! Nesu didelis moliūgų fanas: kai su tėčiu sodiname daržą, vis pasijuokiame, kad jeigu ne mūsų šeimų moterys, moliūgus augintumėme tik dėl grožio. Kol valgėme, žmonės kriko, galų gale likome vieni. Va – pagaliau ir triukšmas nemaišo. Patiko visiems. Nepaisant išankstinių nusistatymų picą su moliūgais visai maloniai sukirtau.

 

Tvirtovė (Castel Sant‘Elmo)

Kai kadaise nuotraukoje pamačiau Neapolio vaizdą, atsiveriantį nuo tvirtovės viršaus, užsimaniau jį pamatyti savo akimis. Gal mes ir nedaug pamatysime miesto, bet į aukščiausią jo tašką būtinai turime užsikelti!

Gobšus funikulierius, kuris, kaip sakiau, nusuko nuo mūsų 80 centų grąžos, iki pat tvirtovės neatvežė. Teko dar gerokai paeiti pėstute. Laimei yra palengvinimas – tiesiog gatvėje pastatyti eskalatoriai, kurie padėjo taupyti jau truputį pavargusias kojas. Nepasakyčiau, kad jie nustebino, nes tokius jau buvau matęs Barselonoje.

Tvirtovės sienos tokios aukštos, kad šalia kurių jautiesi toks mažas… Mergaitės buvo nustebintos, kai pasakiau, kad viskas buvo pastatyta be jokių kranų ir kitokios technikos. O kaip gi panorama dėl kurios kėlėmės į viršų? Neblogai, bet priešingai nei kitais atvejais šioje kelionėje, žodis „vau“ nebuvo ištartas, nes patirti pilną malonumą sutrukdė rūkas. Vezuvijaus vis dar nepamatėm.

Kadangi į viršų užkilome funikulieriumi, nusileisti nutarėme savo kojomis ir pasigrožėti besikeičiančiais vaizdais.

Takelis žemyn vinguriavo nesuskaičiuojama galybe laiptų. Toks ilgas pėsčiųjų takas be važiuojamosios dalies, taigi ir be jokių automobilių ir motorolerių.

Nors čia ir nekursuoja transportas, pilna gyvenamųjų namų. Turėtų būti įdomu juose gyventi, o ypač darytis remontą ar nusipirkti naujus baldus, nes viską reikia užsitempti ant kupros.

O tada ir prasidėjo! Kadangi mašinų nėra, mergaitės paleido mūsų rankas ir ėmė lakstyti. Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn! Nors jau buvo vakaras, jos visiškai neatrodė pavargę. Priešingai – netgi pasiilsėję. Ir ne tik bėgiojo, bet dar mus ragino daryti tą patį:

– Vėžly ir sraige greičiau!

Na, gal aš ir vėžlys, nes ant pečių tempiau ne tik šeimos mantą, bet dar ir lauktuves namiškiams (įskaitant ir itališkus sūdytus lašinius, kurių skonis beveik toks kaip ir lietuviškų), nes ant kalno radę visai neblogą prekybos centrą nusprendėm pasinaudoti proga, kuri gali ir nebepasitaikyti. Ko labiausiai nenorėjau, tai kad netektų ant tų pečių dar ir pavargusios Laurytės užsikrauti. Neteko.

Bet po to buvo dar įdomiau.

Sutemo. Laiptai jau baigėsi, o kalnas vis dar ne. Toliau teko šutinti siaura, vingiuota galvele. Dar neseniai džiaugęsi, kad aplink nėra nei automobilių, nei motorolerių, čia jų išvydome devynias galybes. O šaligatvis siauras, tai kas, kad metaliniais strypais atitvertas nuo gatvės. Mergaitės jau nebelakstė, tvirtai įsikibę žingsniavo kartu su mumis. Iš tikro tai sunku papasakoti, reikia pačiam pajausti, ką reiškia kai pro pat prazvimbia automobilis ir jis dar sugeba posūkyje prasilenkti su kita priešpriešiais atvažiuojančia mašina. Motoroleriais laksto visi: bobutės, paaugliai, šeimos su mažais vaikais. Vaikai pasodinti priekyje, tarp vairuotojo ir vairo. Aišku neprisegti. Neįsivaizduoju tokio vaizdo Lietuvoje – policiją tikrai iškviestų. O italai atsipalaidavę. Ir gerai, dar yra nerūpestingai gyvenančių žmonių Europoje.

Nors Neapolis garsėja savo katedromis ir bazilikomis, visos kelionės metu aplankėme tik vieną mažą, į lankytinų vietų sąrašą tikriausiai neįtrauktą, seną bažnytėlę. Ji tiesiog pasitaikė pakeliui. Pasėdėjom, pasigėrėjom menu, atsigavom ir fiziškai, ir dvasiškai.

Apačioje mūsų laukė viena iš pagrindinių gatvių – Toledo, kurioje pilna visokių parduotuvių. Spėkit ar bent į vieną iš jų užsukome? Ne. Net žmonai nesinorėjo. Nors vakaras, bet čia verda gyvenimas. Kaip ir kitur – daugiausia italų, o ne turistų. Nusprendėme į apartamentus grįžti metro. Nepasakyčiau, kad brangu – po 1,10 Eur, o vaikams, kaip visada – nemokamai.

– Teveli, čia kaip pily! – pasakė Laura, kai leidomės į Todedo metro stotį.

Mano dukrai pritaria ir BBC žurnalistai, kurie šią metro stotį išrinko gražiausia Europoje.

Galėčiau parašyti, kad taip diena ir baigėsi, bet tai nebūtų tiesa. Palikęs šeimą apartamentuose, lyg per dieną būčiau mažai žingsniavęs, dar išėjau pasivaikščioti vakarinio Neapolio gatvėmis. Priešingai nei pirmą vakarą, jaučiausi visiškai saugus.

Pasigrožėjau ir užkandžių kitai dienai nupirkau.

Kiekvieną kelionę lyginu su ankstesnėmis. Kadangi su dukromis buvome Paryžiuje, tai ir palyginsiu Neapolį su Paryžiumi. Po teroro aktų Paryžius pasikeitė. Ten visur kur tik ėjome – į bažnyčias, zoologijos sodą ar net prekybos centrus, visada net su metalo detektoriais tikrino apsauginiai. Neapolyje nieko panašaus. Eik kur nori. Nors policijos, karabinierių ir net kareivukų su automatais yra, bet jų gerokai mažiau nei Paryžiuje.

 

Vasario 23 d.

 

Oras

 

Rytas. Valio! Rūko nėra! Pagaliau matome Vezuvijų! Tuoj ir užsikelsime į jį! O po to pasivaikščiosime ir po Pompėją – miestą, kurį šis ugnikalnis užpylė lava ir pelenais.

Viskas turi savo kainą. Taip, rūko tai nėra, nes jį… nuvaikė baisiai stiprus vėjas!

Pavasarines striukes padėjome į šoną ir vėl susivilkome visus žieminius rūbus, su kuriais atskridome iš Lietuvos.

Saulės vos nenupūtė, kai ji pro vidinio kiemo duris išėjo į gatvę. Tai pamačiusi moteriškė nusišypsojo, o Saulė nesuprato kas čia taip juokinga.

Vėl klaidžiojome po centrinę stotį, bet vakarykščio pagalbininko nesutikome. Matyt, ir jį kažkur vėjas nupūtė. Nors stotis jau nebe tokia paini kaip vakar, susidūrėme su kitokiomis bėdomis. Kai laimingi nuėjom į greitesnių traukinių kasą, mums bilietų nepardavė, nes dėl linijos gedimų nevažiavo traukinys. Teko rinktis kitos įmonės paslaugas. Bet ir jos vienas traukinys buvo atšauktas, tikriausiai dėl tų pačių gedimų. „Italija“ – pagalvojau. Nieko naujo, čia dažnai taip būna. Nors šį kartą tikriausiai problemas sukėlė ne žmonės, o vėjas.

Pagaliau išvažiavome. Jau ne kartą esu rašęs, kad pavydžiu kitoms šalims ilgo pajūrio. O kai Italija jo daug turi, tai visiškai nesaugo, pavyzdžiui nutiesia geležinkelio bėgius. Na, bet nėra to blogo… Mums tai puiki galimybė pusvalandį (tiek trunka kelionė iš Neapolio į Pompėją) pasimėgauti vėjo šiaušiamos Neapolio įlankos vaizdais. Aišku, lengva kalbėti, kai mes sėdime šiltame vagone.

Šiluma baigėsi Pompėjoje.

Kai kurie mano pažįstami prieš iškeliaudami būna gerai atlikę namų darbus: išstudijavę maršrutą, viską pasiskaitę apie ketinamas aplankyti istorines vietas. Aš elgiuosi priešingai – apie įdomesnius objektus „gūglinu“ tik jau grįžęs į Lietuvą. (Aišku, susirenku esminę informaciją, kad nepasiklysčiau, bet į detales nelendu). Todėl man kelionės visada kupinos netikėtų atradimų – išvystu tai, ko net neįsivaizdavau.

Galvojau, kad senovės Pompėja buvo arti jūros. Klydau. Jūra čia už kelių kilometrų. Taip pat buvau įsitikinęs, kad į griuvėsius įžengsime vos išėję pro traukinių stoties duris. Vėl nepataikiau. Vietoj vienos bilietų kasos ir kelių pagalbinių pastatų čia stūgso pakankamai didelis modernus miestas, o ta senovė yra gerokai toliau.

Neturėjau jokių abejonių, kad tokioje įžymioje vietoje turistų informacijos centre būsiu aptarnautas švaria anglų kalba. Apsirikau jau trečią kartą per kelias minutes. Už prekystalio stovintis pagyvenęs vyras angliškai mokėjo netgi prasčiau nei tas mėlynanosis Neapolio stotyje. Bet ir tokių kalbos įgūdžių užteko išsiaiškinti, kad dėl didelio vėjo ekskursijos į Vezuvijų neorganizuojamos. Ką gi, užteks ir Pompėjos, juo labiau, kad ten yra keli maršrutai, o ilgiausiam reikia net 7 valandų.

 

Pompėja

Nueiti iki griuvėsių užtruko geras 20 minučių. Buvau girdėjęs, kad prie Pompėjos kasų būna ilgos eilės, todėl bilietus geriausia įgyti internetu. Aišku, mes to nepadarėme, bet ir neprireikė. Dėl prasto oro turistų buvo mažai, todėl eilėje sugaišome kokias 5 minutes.

Tik nusipirkom bilietus ir pradėjo… snigti. O aš kažkaip galvojau, kad Pompėjoje gali būti tik karšta. Na taip, būna karšta, kai išsiveržia Vezuvijus, bet laimei ar nelaimei šiandien jis ramus.

Na ir orelis. Sninga, vėjuota ir šalta. Menkas malonumas apžiūrinėti griuvėsius, kad ir kokie įspūdingi jie bebūtų. Todėl Pompėją apibėgom. Du kartus.

Jei skaitote įdėmiai, tai tikriausiai nieko nesupratote. Kaip galima apsukti antrą ratą tomis pačiomis vietomis, tokiomis bjauriomis oro sąlygomis?

Viską paaiškinsiu išsamiai.

Kaip minėjau, iš apartamentų buvom pasiėmę visai padorų Pompėjos žemėlapį, bet jis kažkur dingo. Teko orientuotis pagal kitą – primityvų, kurį buvau atsispausdinęs iš Vikipedijos. Bet naudotis juo, tai panašiai kaip į kelionę pasiimti gaublį ir bandyti kelią susirasti pagal jį. Mano strategija buvo tokia: kiek įmanoma greičiau nueiti iki toliausio miesto kampo ir po to grįžtant viską detaliai apžiūrėti. Todėl ir skubėjom.

Apie Pompėją turėjau elementarių žinių, bet negalvojau, kad ji tokia didelė ir taip gerai išsilaikiusi. Kaip apėjom didoką ratą, aš lyg ir turėjau džiaugtis: puikios būklės pastatai, siauros ir plačios gatvelės iš kurių galima suprasti kokia buvo miesto struktūra, grindų mozaikos ir sienų freskos, kurias įmanoma, net paliesti. Sienų užrašai ne tik viduje, bet ir lauke. Aišku svarbiausi piešiniai yra po stiklu, bet čia jų tiek daug, kad visų neišeina apsaugoti. Nepaliauju stebėtis, kokie išradingi, talentingi ir kruopštūs buvo senovės žmonės. Iš natūralių medžiagų sugebėjo pagaminti tokius dažus, kurie džiugina jau 2000 metų. Kaži ar šiuolaikiniai sintetiniai dažai tiek atlaikys? Daugumos namelių stogai, matyt, nukentėjo per Vezuvijaus išsiveržimą, todėl miestą atkasus buvo pakeisti naujais. O štai pirtys beveik neapgadintos – išsilaikę lubų skliautai, vonios, sienų ir grindų papuošimai. Vaikščiojom ne tik gatvelėmis, bet ir užėjom į kai kuriuos kiemelius. Dėl smarkaus vėjo, kai kurie pastatai, pavyzdžiui didysis amfiteatras, buvo uždaryti. Gal ir todėl maršrutą, kuriam reikia trijų valandų, mes aplėkėm per valandą. Žiūrėdama į užrakintas duris Laurytė vis klausinėjo ar mokslininkams galima eiti ten kur uždaryta. Kaip pasakėm, kad galima, tai ji pareiškė, jog užaugus bus mokslininke ir tyrinės Pompėją.

Taigi, nors pamatėm šitiek daug, bet man vis kažko trūko, nes neišvydau nei vienos freskos ar skulptūros iš N. Kuno knygos “Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Šita knyga man labai patiko jau paauglystėje. Aš ją gerai išstudijavęs, todėl kai buvom Luvre atpažinau nemažai skulptūrų.

Nors švietė saulė, šilta nebuvo. Snigdavo tai silpniau, tai stipriau, o momentais tai net atrodė, kad dangus su žeme maišosi. Todėl nieko nuostabaus, kad šeima buvo sušalusi ir jau norėjo eiti lauk. O aš negalėjau taip lengvai visko palikti, juk nežinau kada kitą kartą atvažiuosiu. O jeigu išsiveržęs Vezuvijus ir vėl viską palaidos?

Nusprendėm nueiti į lankytojų centrą pasišildyti ir pasiimti normalų žemėlapį, jeigu toks bus. Apžiūrėjom muziejaus eksponatus, filmuką apie Pompėją, apšilom. Čia paaiškinsiu, kad kai kurie atkasti dalykai, pvz. skulptūros arba lavos užlieti ir suakmenėję žmonės yra saugomi muziejuose, o pačioje Pompėjoje, lauke yra tik jų kopijos. Iš tikro tai tie žmonės buvo užkloti Vezuvijaus pelenais, tačiau „lavos užlieti“ skamba kur kas efektyviau, todėl ir toliau taip rašysiu.

Kaip aš norėjau pamatyti žymias freskas, taip Laura norėjo pamatyti lavos užlietus žmones, o kai pamatė, jų labai gailėjo. Vis klausinėjo kaip jie mirė, ar jautė, kad juos užlieja lava ir kt. Tie vargšeliai mano mergaitei padarė tokį įspūdį, kad net kai grįžę paklausėm, kas labiausiai įstrigo, ji pasakė, jog jai tų žmonių gaila.

Vienas iš mėgstamiausių Saulės žurnalų yra „Iliustruota istorija“. Nors ji ten skaito ne viską, tačiau kelis straipsnius apie senovės Romą tikrai yra perskaičiusi. Laura nelabai domisi istorija, jai kur kas įdomiau skaityti apie gyvūnus. Tik šį kartą viskas kažkaip susikeitė vietomis – Laura norėjo pasilikti, o Saulė nekantravo išeiti.

Todėl aš pasiūliau: jeigu Vaida ir Saulė nebenori likti, tai jos gali eiti į miestelį ieškoti kavinės, o aš visgi dar noriu susirasti svarbiausius objektus. Laura irgi išreiškė norą eiti su manimi, nes dar norėjo pamatyti lavos užlietą šunį.

Lauke prie muziejaus radome tokią saulės kaitinamą ir vėjo neužpučiamą vietelę, kurioje buvo šilta! Ten neskubėdami suvalgėme visus savo užkandžius ir įvyko stebuklas – abi mergaitės atgavo jėgas bei entuziazmą. Be to, nustojo snigti ir aprimo vėjas. Lauke pasidarė šilčiau. Todėl kelionę pratęsėm ne dviese, o visi keturi.

Žemėlapio negavom, bet suvenyrų pardavėjos pasiklausėm, kaip susirasti tai, ko ieškojome. Kadangi jau ėjom jau antrą kartą, orientuotis buvo gerokai lengviau.

Antras ratas buvo kur kas produktyvesnis negu pirmas. Aplankėme Apolono šventyklos liekanas, Laura pamatė lava užlietą šuniuką. Einant toliau dar pasitaikė Tragiko poeto namas, su labai gražia šuns mozaika ir užrašu „Saugokitės šuns“.

Ir štai ko aš labiausiai laukiau: Fauno namas, su šokančio satyro skulptūrėle, kurią aš buvau matęs „Senovės Graikijos legendose ir mituose“. Kopenhagoje šiek tiek nusivyliau „Undinėlės“ skulptūra, Briuselyje sysiojančio berniuko, o Pompėjoje – šokančio satyro, nes visus įsivaizdavau gerokai didesnius. Galvojau, kad satyras bus bent mano ūgio, o jis net pusės metro nesiekia. Bet kitas dalykas visiškai kompensavo mano nusivylimą: Aleksandro Makedoniečio mūšio mozaika, kurią buvau matęs mokykliniame istorijos vadovėlyje.

Ir vėl reikėjo bėgti per Pompėją. Tik šį kartą ne dėl to, kad šalta ar kad norėjom kiek galima daugiau visko pamatyti, o dėl to, kad kaip ir vakar vėl nebespėjom paskui savo vaikus. Mergaitės taip atkuto, jog ėmė lakstyti pirmyn atgal – pradėjo žaisti žaidimą, kad jos turi super galių ir šokinėja per lavą. O aš įsivaizdavau, kad esu senovės Pompėjoje jos klestėjimo metais, kai gatvėse nerūpestingai išdykauja romėnų vaikai. Gal ir gerai tas prastas oras – nėra daug lankytojų (iš kurių didesnė dalis irgi italai), todėl galima ne tik laisvai vaikščioti, bet ir bėgioti.

Priėjom Asklepijo šventyklą. Pasakiau, kad jis buvo medicinos dievas.

– Tai pasižiūrėk ir operacinis stalas yra! – nusijuokė Vaida, parodydama į viduje esantį altorių.

Mažasis amfiteatras buvo stiprus paskutinis ekskursijos akordas. Gerai išsilaikęs statinys visiems paliko didelį įspūdį. Saulė toj geroj akustikoj net padeklamavo eilėraštį apie tėvynę, kurį buvo pasiruošusi skaitovų konkursui.

Šalia amfiteatro Izidės šventykla. Šiaip tai būčiau nustebęs ką ta egiptiečių deivė veikia senovės Romos mieste, bet pasirodo buvau skaitęs dar vieną knygą. Graikų/romėnų dievai buvo labai pasikėlę – į visus žiūrėjo iš Olimpo aukštybių. Paprastiems žmonėms reikėjo deivės, kuri būtų arčiau jų. Tokia atsirado ir iš okupuotų teritorijų į Romos imperiją ėmė plisti švelnios motinos su kūdikiu – Izidės kultas. Kai kurie mokslininkai teigia, kad ji įkvėpė ir krikščionis – taip atsirado pasakojimai apie Mariją su kūdikėliu Jėzumi ant rankų ir nuostabūs paveikslai.

Misija kaip ir įvykdyta. Kai storos Pompėjos sienos liko už nugaros Laura pasakė:

– Kai grįšim į Neapolį, eikim dar kur nors pasivaikščioti!

O kišenėje buvo atrastas tas žemėlapis, kurio mes taip pasigedome…

 

Vakaras traukinyje

Vasario 23 d.

 

Saulė punktualiausia iš mūsų šeimos. Nemėgsta vėluoti, visos kelionės metu bijojo, kad pravažiuosime reikiamą stotelę. Taip atsitiko ir grįžtant iš Pompėjos į Neapolį. Likus dar kelioms stotelėms, ji pradėjo maltis, stotis, sėstis, raginti mus eiti prie vagono durų. Laura tuo metu prisiglaudus prie mamytės kažką spalvino mano telefone. Pasisukęs į dešinę pusę pamačiau veidrodinį mūsų šeimos atspindį tik gerokai tamsesnio gymio. Tėvai važiavo su dviem mergaitėmis, panašaus ūgio kaip mūsų. Mažoji buvo prisiglaudus prie mamos, o didžioji vis neramiai žvilgtelėdavo į švieslentę, kelis kartus buvo nubėgusi prie durų ir grįžusi vis kažką pasakydavo tėvams. Nors jie buvo panašūs į indus, tarpusavyje kalbėjosi itališkai. Kadangi abiejose pusėse vyko panašus veiksmas, mes suaugusieji vis susižvalgydavome, po to pradėjome juoktis, o dar vėliau užkalbinom vieni kitus.

Pasirodo, kad ta šeima iš Romos, Neapolyje pirmą kartą, norėjo pamatyti ir Pompėją, bet atvažiavo per vėlai. Jų vyresnioji mergaitė, buvo labai susirūpinusi, kad reikia kuo greičiau važiuoti atgal į viešbutį, nes jau sutemo. Vyresnei mergaitei 11 metų (nors ji ir panašaus ūgio kaip Saulė), o mažesnei kaip ir Laurai – 7. Paklausė Saulės vardo. Pasakėm ir paaiškinom ką jis reiškia. Tai moteris pasakė, kad ji šviečia kaip saulė. O jų vienos mergaitės vardas arabiškai reiškia išmintis. Taigi, jie ne indai.

Kai tik didžiosios abiejų šeimų mergaitės atsistodavo eiti, mes – visi tėvai dar garsiau pradėdavom juoktis. Saulė vis nesuprato, kas čia taip juokinga. Bandžiau, paaiškinti, kad jų šeima tokia kaip mūsų ir, kad net vaikų charakteriai panašūs, Saulė nesijuokė. Nesijuokė ir vyresnioji kitos šeimos mergaitė.

 

Vakarienė Neapolyje

Vasario 23 d.

 

Pompėjoje nevakarieniavome, tą malonumą palikome Neapoliui. Svajojom vakare prisikirsti kito itališko patiekalo – makaronų. Deja, mūsų svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Makaronynės neradome, teko vėl eiti į piceriją, šį kartą esančią tame pačiame pastate kaip ir mūsų apartamentai.

Kol laukėme picų žiūrėjome itališkas žinias. Kai kur nors iškeliauju, neskaitau jokių naujienų savo telefone, nes noriu, kad bent per atostogas galva pasiilsėtų. Na ir kas naujo atsitiko pasaulyje per tas kelias dienas? Ogi nieko – krizė Venesueloje, nesutarimai dėl Breksito. Nesuprantu itališkai, bet ir nereikia – vaizdai kalba patys už save.

Atnešė picas. Šį kartą nepasisekė Vaidai. Gavo tokią tikrą lietuvišką picą su… bulvėmis! Nieko, buvom alkani, tai bendromis jėgomis suvalgėme viską.

Taip ir baigėsi paskutinis vakaras Neapolyje.

 

Pakeliui į oro uostą

Vasario 24 d.

 

Kėlėmės 5 ryto, nes šį kartą ir mes nenorėjome pavėluoti į lėktuvą. Autobuso nelaukėme, taksi nekvietėme, nes pats taksistas pasikvietė mus. Nusprendėm važiuoti su juo, nes kaina ne ką skyrėsi. Į priekį už autobusą sumokėjom 15 eurų, o atgal su taksi 18 eurų.

Taksistas neblogai mokėjo angliškai, tai pakalbėjom ne tik apie orą, bet ir užpildėme kelias žinių apie Neapolį spragas. Pasirodo, kad daugiausia turistų čia būna ne vasarą, o pavasarį ir… per Kalėdas. Neapolis ir dabar ruošėsi kažkokiai šventei. Aš įtariau, kad Užgavėnėms, tik negalėjau to paklausti tiesiai, nes taksistas būtų to nesupratęs. Pasiteiravau ar ta šventė tokia kaip Venecijos karnavalas, nes, kaip žinia, Venecijos karnavalas būtent ir vyksta per Užgavėnes. Tai man jis atsakė, kad šventės skiriasi, nes Venecija švenčia visą savaitę, o Neapolis tik vieną dieną. Bet laikas sutampa – šiais metais antradienį – kovo penktą dieną. Kitais metais būna kitu laiku.

Tą rytą vėl puikiai matėsi Vezuvijus. Pastebėjau, kad žmonės gyvena jo papėdėje, tai yra gerokai arčiau nei Pompėja. Pasidarė baisiai įdomu ir paklausiau taksisto:

– Kada Vezuvijus buvo paskutinį kartą stipriai išsiveržęs?

– Per antrą pasaulinį karą, 1944 m.

– O kas kiek laiko jis stipriau išsiveržia?

– Maždaug, kas 100 metų. Tai kitas išsiveržimas bus 2044 m.

– Kodėl žmonės taip arti jo gyvena? Juk juos bet kada gali lava užlieti.

– Nes iš ten atsiveria nuostabus vaizdas. Pavojinga, bet gražu.

 

Vėl Karmėlavoje

 

Ryte beveik nieko nevalgėme, nes nespėjome. Praalkome. Vos lėktuvas palietė Karmėlavos žemę, man galvoje sukosi tik viena mintis: CEPELINAI!

Taip. Ką ten tos itališkos picos! Aš užsimaniau tų legendinių Karmėlavos cepelinų, kurių vieno per mažai, o dviejų per daug. Paskutinį kartą juos valgėme prieš 11 metų, taigi nei viena iš mūsų mergaičių tų legendų dar nebuvo matę savo akimis.

Aš užsisakiau vieną, mergaitėms po pusę, o Vaida vištienos, kurios taip pat atnešė galingą porciją.

Kai pavalgėme Saulė paklausė:

– Kaip, tėveli, jautiesi? Ar kaip suvalgęs vieną cepeliną, ar kaip du?

– Kaip tris, – atsakiau.

Mašinos termometras rodė +5. Oras beveik toks pats kaip Neapolyje, o vėjas net ir mažesnis. Adaptuotis visai nereikėjo.