Gyvųjų poetų draugija
Esu jaunasis poetas, kurio talentą, deja, įvertina nedaugelis. Ko gero, man vieninteliam patinka mano eilės. Dalyvauju įvairiuose konkursuose, bet dar nei viename nepasisekė. Jau praradau viltį užimti kokią nors prizinę vietą, dabar tikslas kur kas kuklesnis – kad tik nelikčiau paskutinis. Nežinau ar išvis verta dalyvauti tuose konkursuose. Viskas. Jei dar kartą prasčiausiai pasirodysiu, pereisiu prie prozos!
Ir štai viską lemsianti diena! Viltis atgijo tada, kai pamačiau vieną iš vertinimo komisijos narių. Aš jį pažinojau! Jis mane tikriausiai irgi, nes kai susitikdavome, visada kreipdavosi į mane vardu. Tiesa tai būdavo retai – kokį kartą, na geriausiu atveju du kartus per metus. Net neprisimenu kada aš jį mačiau paskutinį kartą. Senokai. Ėch, kokia šiluma užlieja kūną, kai prisimenu tuos susitikimus! Jau tada tam žmogui deklamuodavau savos kūrybos eilėraščius. Jis mane netik pagirdavo, bet ir apdovanodavo. Gaudavau tai, ko labiausiai laukdavau. O kur dar moralinis pasitenkinimas, kai išgirsti: „Koks šaunus berniukas! Ir kitais metais man kokį eilėraštį sukurk!“
Čia tai įvertinimas! Čia tai paskatinimas! Būtent jo palaikymas ir įkvėpė mane tapti poetu. Tas žmogus man didelis autoritetas. Manau, kad iš visų gyvųjų jis pats geriausias poezijos kritikas ir ekspertas. Kiekvienais metais jam tenka nelengva užduotis- išklausyti šimtus, ką ten šimtus- tūkstančius eilėraščių, nuspręsti kas yra geriausias ir išdalinti prizus. Vieniems už pirmas vietas, kitiems tik paguodos. Nors, gal klydau sakydamas, kad tai nelengva užduotis, juk ekspertas pats ragindavo visus sakyti eilėraščius, dainuoti dainas. Ne visi buvo tokie drąsūs kaip aš. Kitus reikėdavo drąsinti po kelis kartus.
– Malonu tave matyti, Dainiau, – pamatęs mane prabilo raudonais kailiniais, nebe jaunas vyras, ilga žila barzda ir juokingais akiniais. – Senokai nesimatėm.
– Na taip, kokia penkiolika metų, – atsakiau aš, o širdis daužėsi iš džiaugsmo, kad jis manęs nepamiršo.
– Aš iš Šiaurės atkeliavau ir labai pavargau, – specialiai pastorintu balsu toliau kalbėjo jis, – dabar prisėsiu, o tu gal nori palaikyti mano lazdą?
Tačiau šiandien viskas vyko kitaip nei prieš daugelį metų. Nebuvo kada laikyti lazdos, nes tuoj prasidėjo rimtosios poezijos skaitymai.
Su nerimu laukiau, kaip mane įvertins komisija, o ypač pagrindinis jos narys.
– Deja, Dainiau, per penkiolika metų tu visiškai nepatobulėjai. Tavo eilėraščiai taip ir liko tokio paties lygio. Per tiek laiko turėjai suprasti, kad net tada tau buvo skiriami tik paguodos prizai…
– Tai gal man geriau prozą rašyti?
– Gal geriau tu nieko nerašyk…
Chaltūros
Vestuvės! Linksma turėtų pasidaryti vien išgirdus šį žodį. Bet man liūdna. Gal būt dėl to, kad visi aplinkui ženinasi, o aš ne, nes neturiu su kuo. Gerai, kad gailestingi draugai, bent pabaliavot pasikviečia. Šiais metais jau buvau dvejose, o dar vienos nusimato.
Turiu pasakyti, kad gan nuobodu buvo. Ir ne vien dėl to, kad nebuvo laisvų merginų. Visos su vyrais arba su vaikinais. Nemėgstu šito žodžio. Ypač, kai pasako: „Nepyk, bet aš jau turiu vaikiną…“ Na, bet aš čia visai ne apie tai. O apie šiais metais aplankytas vestuves. Abiejose muzikantai buvo kažkokie lievi. Juk žinot tuos vestuvių muzikantus! Visi jie vienodi. Tokios pačios dainos, tokie patys balsai, tik veidai skiriasi. Ir tai nelabai. Pragerti tokie truputėlį.
Va ir trečiosios tuoktuvės šiais metais! Ir vėl bus tas pats?
Balsas kažkur girdėtas, bet tikrai ne per balių. O kur, niekaip negaliu prisiminti. Pagrindinis vokalistas atrodo visai kultūringas vyrukas. Ir apsirengęs gan normaliai. Repertuaras platus- daugiausia, aišku, vestuvinių šlagerių, tačiau paprašius mielai užtraukia kokią roko baladę ar naujausią Lady Gagos hitą.
Patiko. Šį kartą grįžau geros nuotaikos.
Per pietų pertrauką sėdžiu parkely, valgau sumuštinį iš maksimos. Iš tolo išgirstu keistą šurmulį ir „dainą“:
„Hare Krišna, Krišna Hare! Hare hare!
Garsas vis stiprėja! Jau visai šalia manęs!
Žmonės nešasi garsiakalbį. Tikriausiai dėl to, kad daugiau praeivių išgirstų maldą ir kvietimą prisijungti.
Tas balsas! Kur aš jį girdėjau? Kur? Kur?
Ar tik ne per vestuves? Taip. Tai jis. Vestuvių muzikantas iš paskutinio baliaus! Bet čia jis visiškai kitoks – vos galiu atpažinti. Plačiais oranžiniais drabužiais, džiaugsmo perkreiptu veidu, visiškai nereaguojantis į aplinką.
Daug galvoti nebuvo kada. Pajutęs nevaldomą ekstazės bangą, šaukdamas „Hare Krišna, Krišna Hare“, prie procesijos prisijungiu ir aš. Kelias minutes nieko nesuprantu, bet be proto gera. Tačiau… Staigiai atėjęs dirbtinis linksmumas, staigiai ir baigiasi. Kai tik galva vėl pasidaro šviesi, suprantu, kad krišnaitu netapsiu. Bet nutariu nesitraukti iš to margai apsirengusių būrelio, o sekti paskui. Ieškau atsakymų.
Kai kelionė pirmyn ir atgal pagrindine miesto gatve baigiasi, galvos prašviesėja ne tik man. Pagrindinis vokalistas mane irgi prisiminė.
– Tai tu laisvu nuo vestuvių metu dar padedi krišnaitams? – paklausiu.
– Ne. Atvirkščiai. Kai nebūna apeigų, truputį chaltūromis užsiiminėju. Per tiek metų giedodamas „Hare Krišna“ labai gerai išlavinau savo balsą, tai pagalvojau, kodėl iš to dar ir neužsidirbus? Juk žinai, truputis pinigų dar niekam nepakenkė…
Svečias iš ateities
Šaltas lapkričio vakaras. Tamsu. Čežindamas nukritusius lapus, velku savo kojas namo. Vėl dirbau viršvalandžius. Pavargau kaip šuo. Nieko naujo, nieko gero. Tiesiog eilinė diena ofise. Pilka kaip ir visos kitos.
Kažkas prie mano namo laiptinės paliko veidrodį. Bent jau taip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Daug kas taip daro, kai nori atsikratyti senais baldais.
Bet ne. Tai visai ne veidrodis, tai gyvas žmogus! Visai kaip aš! Net rūbai tokie patys.
– Kas tu? – paklausiau.
– Aš tai tu.
– Kaip tai? Aš esu aš, o tu esi tu.
– Na, tu į mane gali kreiptis „tu“, bet vis tiek aš esu tu. Tik iš ateities.
Sutikau save iš ateities. Žinojau, kad tokia diena ateis! O kai žmogus siunčia save į praeitį, tikriausiai yra labai ypatingas reikalas – koks nors perspėjimas arba šiaip kokia svarbi žinia.
– Na tai ką tu man pasakysi? – iš smalsumo ir jaudulio nebeturėjau kur dėtis.
– Labas vakaras?
– Nu labas! O ką dar? Ką dar?
– Daugiau nieko.
– Kaip tai nieko? Nieko svarbaus?
– Ne.
– O tai ar iš toli atkeliavai? Neatrodai labai pasikeitęs.
– Iš poryt.
– Iš poryt? Tai kas rytoj atsitiks? Ką aš turėčiau žinoti?
– Na tu atsikelsi, papusryčiausi, nueisi į darbą, papietausi, vėl grįši į kabinetą, po to parvažiuosi namo, pavakarieniausi, pasėdėsi prie kompo, nusiprausi ir nueisi miegoti.
– Ir čia viskas?
– Taip. Viskas.
– Tai gal tu man pasakysi laimingus skaičius ir aš laimėsiu loterijoj?
– Ne.
– Tai gal aš padarysiu avariją?
– Ne.
– Tai gal karas prasidės? Meteoritas nukris?
– Ne.
– Tai gal aš pagaliau papietausiu su svajonių mergina brangiam restorane?
– Ne, pavalgysi vienas, darbo valgykloj.
– Tai kas, PO VELNIŲ, rytoj atsitiks?
– Nieko. Tai bus paprasta, nuobodi diena, kaip ir tūkstančiai buvusių prieš tai…
