Atostogos 2006

Prieš 10 metų per Mindaugines plaukėm baidarėmis Šalčios upe. Po žygio gimė laiškas draugams. Jį siunčiau tada, kai Facebooku naudojosi tik labai nedaug žmonių visame pasaulyje. Kaip nepatogu, nes reikėjo kiekvienam išsiųsti po atskirą laišką.

Tai va, o čia tas laiškas:

Sveiki, aš esu Vilius. Man 25 metai. Paprastai aš dirbu darbe, bet dabar yra toks nepaprastas metas, kai aš atostogauju.

Žmonės sako, kad gera pradžia pusė darbo. Laimei, jog tai taikoma tik darbui, o ne atostogoms. Štai po gerų pirmų dienelių, aš visai nejaučiau, kad jau būtų praėję pusė atostogų. O pradžia buvo tikrai gera. Argi gali būti blogas laiko praleidimas trijų dienų žygis baidarėmis Šalčios upe? Rašydamas laišką, labai norėčiau išsiversti be banalių frazių, kad išvyka baidarėmis buvo „nereali“, „faina“ ir t.t. Tai – savaime suprantama. Nes kai oras įkaitęs iki 30 C, o aplink vaizdingi kraštovaizdžiai, tai kitaip ir būt negali! Nepaisant šių mano paminėtų „banalių“ dalykų, keliaudamas dėmesį koncentravau dar ir į spalvingas asmenybes, plaukiančias kartu su manimi. O jų tarp 25-ių turistų išryškėjo tikrai ne viena. Štai, kad ir tokia juodaplaukė gražuolė. Ji ramiausiai baidarėje lakavosi nagus, o jos vaikinas „tik“ iš visų jėgų mosikavo irklais. Na žinot, upė pasitaikė tokia „truputį“ sraunoka,“šiek tiek“ vingiuota ir su „keliais“ užvirtusiais medžiais. Aš, mano baidarės porininkė ir dauguma žygyje dalyvavusių žmonių, pirmą kelionės dieną, o tai buvo ne tokia jau ir vėsi Mindaugo karūnavimo diena, net nepajutom, jog buvo karšta. Išvartų (tiksliau užvartų) upėje buvo tiek, kad kas kokia 15 min. tekdavo šokti iš baidarės ir ją perkelti per kokį visą upę užtvėrusį rąstigalį. Tačiau ant gražuolės rūbų net lašelis nebuvo užkritęs. Jos bičas tikriausiai yra koks nors džiovytas Švarcnegeris, kuriam vieni juokai per medį permesti baidarę, su joje sėdinčia mergina.

Buvo ir daugiau visokių veikėjų. Pavyzdžiui kitas vaikinas vietoj gražuolės į baidarę pasiėmė šunį. Spėju, kad šiam jaunuoliui kelionė buvo kur kas lengvesnė nei tam džiovytam Švarcnegeriui… Visi kelionės dalyviai su šuneliu greitai susidraugavo. Lordas tikriausiai būtų tapęs kompanijos siela, tačiau turėjo rimtų konkurentų. Vienas toks – tai žmogus liaudyje pramintas „44-u“, nes jo maikutės numeris buvo 14, žalios izoliacijos pagalba tapęs 44. Keturiasdešimt ketvirtas žinojo daug anekdotų ir mielai jais dalindavosi vakare prie laužo. Tikriausiai galvojat, kad jis tapo kompanijos siela? Ne, jūs neteisūs. Kitas vaikinukas anekdotų žinojo dar daugiau. O prisiminti juos padėjo išgertas alkoholis. Mačiusieji šį žmogelį blaivų, sakė, kad iš jo ištraukti bent vieną žodį yra pakankamai sunku. Spėju, kad jis buvo pradėjęs gerti dar prieš žygį, o jam baigusis dar nebuvo spėjęs išpagirioti, nes visas tris dienas nenutilo. Ir netik porino anekdotus, bet ir karštai palaikė Brazilijos rinktinę, o jam nepritariantiems siūlė pasantykiauti oraliniu būdu. Taip, jis tikras futbolo fanatas. Net jo kepurė buvo futbolo kamuolio formos. Tik vakarais ją vaikinukas, kažkodėl, iškeisdavo ją į tubateiką, todėl kelionės kolegų buvo pramintas „Habybiu“. Tačiau, kai kolegos, padauginę alkoholio, užsimiršdavo, jį vadindavo truputėlį trumpesniu vardu… Taigi Habybis pirmavo visur, ir net, kas keisčiausia, irkluodamas baidarę bei apsiversdamas su ja. (Man pasisekė- mūsų baidarė nei karto nevirto). Habybis išprovokavo nevienas lenktynes ar pasišlakstymus „vėsiu“ upės vandeniu, kuriuose ir man teko sudalyvauti. Tik negalvokit, kad plaukiau su banda kažkokių alkoholikų ar upių chuliganų. Mano kompanijos daugumą suarė žmonės, turintys mokslinius laipsnius, tokie, kaip doc. Dr., ar net prof. Habil. Dr. Tik aš ir dar keletas asmenų, buvo eiliniai, magistrantūrą baigę žmogeliai.

Kaip matot – kelionėj netrūko nieko – nei ekstremalių situacijų, nei linksmų žmonių, nei gero oro ar maisto…

Grįžęs iš žygio, pajutau, kad man ima trūkti gamtos, irklų bei vandens. Netrūko tik karšto oro. Jo tomis dienomis Lietuvoj netrūko niekam. Netrūko net vyšnių, nes tomis dienomis dar nežinojau, kad jos jau išnokę… Taigi, neilgai svarstęs, nusprendžiau pakeisti dislokacijos vietą. Išsikrausčiau į kaimą prie ežero. Kiek tik oras leido, kiekvieną dieną sąžiningai imdavau į rankas irklus ir atlikdavau irstymosi valtimi bei maudymosi ritualą. Kartais netgi žuvis įtraukdavau (tiksliau traukdavau) į šį reikalą. Esu užkietėjęs nuogalius, todėl propaguodavau šias idėjas Dzūkijoj, tik gaila, kad jomis nedaug kas užsikrėtė, nes manęs niekas nematydavo…

Leisdamas dieneles kaime tapau dar ir naujos religijos išpažinėju- vyšnaitu. Jų skynimo ir valgymo ritualą atlikdavau taip pat sąžiningai, kaip ir irklavimo bei maudymosi. Galvojau, kad esu išskirtinis, bet vėliau pastebėjau, kad vyšnaizmas tapo n-tąja Lietuvos religija po krepšinio. Pasirodo, ne aš vienas padėdavau tėveliams kaupti uogienės atsargas žiemai…

Nors laišką rašiau būtuoju laiku, bet drąsiai tą patį galėjau daryti ir esamuoju, nes linksmybės vis dar tęsiasi! Aš vis dar šokinėju stačia galva iš valties į ežerą, vis dar matau juodas vyšnias ant žalio medžio ir užsimerkęs prieš savo akis…

This entry was posted in Be kategorijos. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *