Ilgos eilės prie parduotuvės durų

Šitą parašiau dar gerokai prie „Lidl“ atidarymą, bet pasirodo labai aktualu ir dabar. Tiesiog vieną dieną domėjausi pirmosiomis pasaulyje spausdinimo mašinėlėmis.

 

Iš Aiškiaregio memuarų (1899- ieji)

 

Vienas mano draugas, paprastas mirtingasis dažnai mėgsta sakyti: „Ir nuojauta neapgavo. Ji niekados neapgauna.“ O štai aš, Didysis Pranašas, deja tuo pasigirti negaliu. Keista, ar ne? Juk iš pirmo žvilgsnio turėtų būti atvirkščiai. Ėch, kiek kartų mane nuojauta yra apgavusi! Ką ten apgavusi, suvedžiojusi ir palikusi kvailio vietoje.

Devyniolikto amžiaus antra pusė. Išradimai pylėsi vienas po kito ir galo nebuvo matyti. Galbūt dėl to, kad tuo metu dar niekas nebuvo pasakęs frazės, kad ateityje daugiau jokių išradimų nebus, nes jau viskas, ką buvo galima išrasti, jau išrasta. Oi palaukit, ką aš čia kalbu? Tokios frazės apkritai joks svarbus žmogus nėra pasakęs, tai tik dar vienas mitas, kurio niekaip negalima išguiti.

Laukiau to ryto. Jau labai seniai buvau jį suplanavęs. Aš mėgstu sudaryti darbotvarkę daugeliui metų į priekį, nes esu labai užimtas žmogus. Dar gerokai iki 1870 metų pamačiau viziją: prie uždarytos parduotuvės nusidriekusią eilę, tikriausiai kelių kilometrų ilgio. Jauni ir seni laukė kažko svarbaus. Naujo išradimo, kuris pakeis jų gyvenimus. Kai kurie buvo pasistatę net palapines, nakvojo net po kelias dienas. Kiekvienas norėjo būti pirmas.

Kadangi tuo metu kai mane aplankė šitas regėjimas pasaulyje visi varžėsi, kas pagaliau sukurs ir pradės prekiauti spausdinimo mašinėlėmis, aš ilgai nesvarstęs, sumojau, kad ta ilga eilė kaip tik ir bus prie spausdinimo mašinėlių.

Nemėgstu stovėti eilių gale, nes gaila brangaus laiko. Kai tik iš man vienam prieinamų šaltinių sužinojau, tikslų laiką ir vietą — kada ir kur danų išradėjas Rasmusas Mallingas-Hansenas Kopenhagoje pradės prekiauti savo sukonstruotomis spausdinimo mašinėlėmis, kaip vėjas nuskuodžiau prie parduotuvės, kad bučiau pirmas. Buvau ten dar gerokai prieš darbo valandų pradžią. Ir nusivyliau. Jokia eilė taip ir nesusidarė, pirkėjų buvo vos vienas kitas. Kadangi mašinėlių užteko visiems, paėmiau tris. Vieną darbui, kitą į savo asmeninę kolekciją, trečią pardavimui, kai ji jau pasidarys antikvarinė.

Gražus tai buvo įrenginys. Pavadinau jį ežiuku, nes visiškai nepanašus į spausdinimo mašinėles, kurias visi įpratę matyti. Kodėl ežiukas? Todėl, kad forma tokia, o klavišai kaip spygliai styro. Tik neilgai aš tą rašymo kamuolį naudojau. Todėl kai tik buvo galima įsigyti daiktą, kuris prasideda raidėmis Q W E R T Y, taip ir padariau. Tai įvyko JAV 1874 m. liepos 1 d.

O kaip gi su ta mano vizija, kurioje mačiau didelę eilę? Kai į galvos paštą atėjo ateities naujienų korektūros klaidų ištaisymas, sužinojau, jog ši pranašystė iki šiol nėra išsipildžiusi. Žmonės kaip bepročiai lauks vis naujesnio ir naujesnio prietaiso su prakąsto obuolio ženklu.

 

Apie pirmąją spausdinimo mašinėlę galima paskaityti čia: https://en.wikipedia.org/wiki/Hansen_Writing_Ball

This entry was posted in Šiaip. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *