Skåne 2016 m. kovo 10 d.

I want to drive east coast to west coast,
Turn up my radio and set myself free.
(Dave Stewart „Heart of stone“)*

Pasiklausęs šitos dainos užsimaniau pervažiuoti kokią nors šalį nuo rytinės iki vakarinės pakrantės. Geriausia – Ameriką. Bet ką daryti jei ta Amerika toli? Ai, kadangi po ranka pirmiausia pasitaikė Švedija, tiks ir Švedija. Pervažiuosime, o kartu dar ir po Skånę pasidarysime. Įdomios tos skandinaviškos raidės – tai išbraukta o, tai a su burbuliuku. Å mano mėgstamiausia švediška raidė, nes ją vienintelę prisimenu kaip reikia tarti – [o].
Kokia tinkamiausia transporto priemonė tokiai kelionei? Gal Automobilis? Atrodė, kad taip. Deja, jis nieko nesiklausęs nuvežė pusbrolio sūnų (kartu ir mane) į vaikų darželį. Kadangi aš ir pats turiu vaikų, kuriuos kartas nuo karto nuvedu į darželį, tai ant Automobilio labai nepykau, o smalsiai apžiūrėjau vietą, kur vaikučiai praleidžia nemažai laiko. Skirtumų daug, bet labiausiai įstrigo tai, kad lovyčių viduje nėra, o auklėtinius įsuka į miegmaišį ir migdo lauke.
Paskui tas nenaudėlis Automobilis mus nuvežė prie pilies. Viskas ok, nes taip ir buvo planuota. Prie aplankytų turistinių objektų sąrašo užsidėsiu dar vieną pliusiuką. O po kelių minučių ir dar vieną. Taip aplankėme ir antrą pilį (dvarą), kuris buvo už kelių kilometrų. Ir tada iškilo dilema: Ar į facebuką kelti abiejų pilių nuotraukas iš karto, ar skirtingu laiku ir taip sukurti iliuziją, kad aš labai intensyviai keliauju po pasaulį ir aplankau daug įvairių vietų. Mums taip besvarstant atsidūrėme toje pačioje vietoje, kur ir pradėjome keliauti – pusbrolio namuose. Kadangi Skånėje dar liko 74 neaplankytos pilys, dvarai ir tvirtovės, todėl visus apgaudinėsiu kada nors vėliau.
Kai pusbrolis baigė kiaušiniauti (čia ne koks nors velykinis užsiėmimas, o tiesiog toks darbas), nutarėme pakrutinti dar vieną transporto priemonę – Keturatį. Gal jis nuneš mus prie Baltijos? Deja, žvėrelis buvo nelabai prijaukintas, todėl lėkė ne ten kur norėjome mes, o ten kur norėjo jis. Taip netyčia, o gal ir tyčia atsidūriau tiesiai po vėjo jėgaine. Esate buvę tokioje vietoje? Ne, ne kur nors šalia, o tiesiai po mentėmis, kurios, atrodo, tuoj tuoj nupjaus galvą! Visgi gera lakstyti po lygius Skånės laukus. Kažkas toli Turkijoje moka nemažus pinigus už tokias pramogas, o aš čia važinėjuosi už dyką!

Po Keturačio dar išmėginome Traktorių, bet ir tas nuvylė: kelis kartus suvežiojęs į mišką malkų, parvežė mus atgal į sodybą.
Kai jau beveik viskas buvo išbandyta, nusprendėme pasikliauti pačia paprasčiausia Mašina. Būtent ji po kelių minučių mus ir nugabeno prie jūros. Tai, kas kad ne prie rytinės ar vakarinės pakrantės. Kai vaizdas gražus tiks ir pietinė! Kadangi kelias driekėsi pačiu pajūriu, įsivaizdavau, kad važiuojame kabrioletu, o vėjas plaiksto mano ilgus plaukus. Deja, čia ne Kalifornija, Mašina ne kabrioletas, o aš neturiu ilgų plaukų.
Ystade į vieną įstaigą, kurios pavadinimo, saugodamas savo reputaciją, neminėsiu, užsukome pavalgyti. Joje ir kaip ir kitur šioje kelionėje stengiausi kalbėti švediškai – sakiau hei (labas) ir tak (ačiū). Pernai rašiau, kad man labai sunku priprasti prie eurų. Ir kai paėjus metams jau pagaliau pripratau prie mažesnio atlyginimo ir, aišku, prie mažesnių kainų, Švedijoje vėl teko susidurti su atvirkščiu iššūkiu: tikriausiai daug kam pasišiauštų plaukai kai už buteliuką kolos reikėtų sumokėti 14,50, už kelis bananus 15,11, o už du didelius burgerių kompleksus net 141. Per daug neišsigąskite 1 Euras – 8,93 Švedijos kronos.
Ir štai mes rytinėje Švedijos pakrantėje! Simrishamnas mielas miestelis, bet gyventi jame nenorėčiau! Šalta, po galais! Gal reikės kada nors čia vasarą užklysti, kai nepūs tokie stiprūs vėjai nuo jūros.
Labai norėjau pamatyti Stenshuvudo nacionalinį parką – didelį kalną išsikišusį į Baltiją. Mašina paklausė mūsų ir nuvežė ten. Patiko, buvo verta. Nusileidome į patį paplūdimį. Daug kam pasirodys keista, bet Švedijoje prie jūros lankausi dažniau nei Lietuvoje. Nidoje paskutinį kartą buvau 2008 m., o Palangoje iš viso seniai – 1997 metais. O štai Švedijos pajūryje lankausi jau antrą kartą per keturis metus.

12983398_10153640051547199_5788621237823623080_o

Kivikas

Nuo Stenshuvudo kalno matosi nedidelis Kiviko miestelis. Vieta, kur anot mano grupioko švedo, spaudžia pačias skaniausias obuolių sultis. Nė velnio! Iš mūsų sodo obuolių jos kur kas skanesnės! Net ir dabar – rašydamas šį tekstą, turiu jų prisipylęs. Bet, turiu pripažinti, sodai aplink Kiviką gerokai didesni, nei mūsiškis Alytaus rajone.
Stipresnius gėrimus mėgstantys žmonės mielai pasiginčytų tiek su manimi, tiek su mano grupioku švedu. Ką ten kažkokie obuoliai? Pačios geriausios sultys yra iš rugių! Tik padistiliuoti truputį reikia. Ta proga apsilankėme dar viename Skånės miestelyje – Åhuse. Ten yra įsikūrusi Absoliuto rugių sulčių (dar liaudyje vadinamų šnapsu) spaudykla. Vėl ta Å raidė! O gal ten ne burbuliukas, o laipsnio simbolis? Tada viskas būtų logiška: Skåne-Åhus-40º!
Kaip jau ir norėjosi baigti kelionę, bet Mašina taip negalvojo. Ji per kalveles panašias į smėlio kopas visai netikėtai nugabeno mus į Kristianstadą – pas kitą pusbrolį. Su juo rytojaus dieną išvaikščiojau visą Lundą. Bet apie tai jau kitame pasakojime.

*https://www.youtube.com/watch?v=sBaKMpxw5_c

This entry was posted in Kelionės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *