I want to drive east coast to west coast,
Turn up my radio and set myself free.
(Dave Stewart „Heart of stone“)
Pasiklausęs šitos dainos užsimaniau pervažiuoti kokią nors šalį nuo rytinės iki vakarinės pakrantės. Geriausia – Ameriką. Bet ką daryti jei ta Amerika toli? Ai, kadangi po ranka pirmiausia pasitaikė Švedija, tiks ir Švedija. Pervažiuosime, o kartu dar ir po Skånę pasidarysime. Įdomios tos skandinaviškos raidės – tai išbraukta o, tai a su burbuliuku. Å mano mėgstamiausia švediška raidė, nes ją vienintelę prisimenu kaip reikia tarti – [o].
Kokia tinkamiausia transporto priemonė tokiai kelionei? Gal Automobilis? Atrodė, kad taip. Deja, jis nieko nesiklausęs nuvežė pusbrolio sūnų (kartu ir mane) į vaikų darželį. Kadangi aš ir pats turiu vaikų, kuriuos kartas nuo karto nuvedu į darželį, tai ant Automobilio labai nepykau, o smalsiai apžiūrėjau vietą, kur vaikučiai praleidžia nemažai laiko. Skirtumų daug, bet labiausiai įstrigo tai, kad lovyčių viduje nėra, o auklėtinius įsuka į miegmaišį ir migdo lauke.
Paskui tas nenaudėlis Automobilis mus nuvežė prie pilies. Viskas ok, nes taip ir buvo planuota. Prie aplankytų turistinių objektų sąrašo užsidėsiu dar vieną pliusiuką. O po kelių minučių ir dar vieną. Taip aplankėme ir antrą pilį (dvarą), kuris buvo už kelių kilometrų. Ir tada iškilo dilema: Ar į facebuką kelti abiejų pilių nuotraukas iš karto, ar skirtingu laiku ir taip sukurti iliuziją, kad aš labai intensyviai keliauju po pasaulį ir aplankau daug įvairių vietų. Mums taip besvarstant atsidūrėme toje pačioje vietoje, kur ir pradėjome keliauti – pusbrolio namuose. Kadangi Skånėje dar liko 74 neaplankytos pilys, dvarai ir tvirtovės, todėl visus apgaudinėsiu kada nors vėliau.
Kai pusbrolis baigė kiaušiniauti (čia ne koks nors velykinis užsiėmimas, o tiesiog toks darbas), nutarėme pakrutinti dar vieną transporto priemonę – Keturatį. Gal jis nuneš mus prie Baltijos? Deja, žvėrelis buvo nelabai prijaukintas, todėl lėkė ne ten kur norėjome mes, o ten kur norėjo jis. Taip netyčia, o gal ir tyčia atsidūriau tiesiai po vėjo jėgaine. Esate buvę tokioje vietoje? Ne, ne kur nors šalia, o tiesiai po mentėmis, kurios, atrodo, tuoj tuoj nupjaus galvą! Visgi gera lakstyti po lygius Skånės laukus. Kažkas toli Turkijoje moka nemažus pinigus už tokias pramogas, o aš čia važinėjuosi už dyką!
Po Keturačio dar išmėginome Traktorių, bet ir tas nuvylė: kelis kartus suvežiojęs į mišką malkų, parvežė mus atgal į sodybą.
Kai jau beveik viskas buvo išbandyta, nusprendėme pasikliauti pačia paprasčiausia Mašina. Būtent ji po kelių minučių mus ir nugabeno prie jūros. Tai, kas kad ne prie rytinės ar vakarinės pakrantės. Kai vaizdas gražus tiks ir pietinė! Kadangi kelias driekėsi pačiu pajūriu, įsivaizdavau, kad važiuojame kabrioletu, o vėjas plaiksto mano ilgus plaukus. Deja, čia ne Kalifornija, Mašina ne kabrioletas, o aš neturiu ilgų plaukų.
Ystade į vieną įstaigą, kurios pavadinimo, saugodamas savo reputaciją, neminėsiu, užsukome pavalgyti. Joje ir kaip ir kitur šioje kelionėje stengiausi kalbėti švediškai – sakiau hei (labas) ir tak (ačiū). Pernai rašiau, kad man labai sunku priprasti prie eurų. Ir kai paėjus metams jau pagaliau pripratau prie mažesnio atlyginimo ir, aišku, prie mažesnių kainų, Švedijoje vėl teko susidurti su atvirkščiu iššūkiu: tikriausiai daug kam pasišiauštų plaukai kai už buteliuką kolos reikėtų sumokėti 14,50, už kelis bananus 15,11, o už du didelius burgerių kompleksus net 141. Per daug neišsigąskite 1 Euras – 8,93 Švedijos kronos.
Ir štai mes rytinėje Švedijos pakrantėje! Simrishamnas mielas miestelis, bet gyventi jame nenorėčiau! Šalta, po galais! Gal reikės kada nors čia vasarą užklysti, kai nepūs tokie stiprūs vėjai nuo jūros.
Labai norėjau pamatyti Stenshuvudo nacionalinį parką – didelį kalną išsikišusį į Baltiją. Mašina paklausė mūsų ir nuvežė ten. Patiko, buvo verta. Nusileidome į patį paplūdimį. Daug kam pasirodys keista, bet Švedijoje prie jūros lankausi dažniau nei Lietuvoje. Nidoje paskutinį kartą buvau 2008 m., o Palangoje iš viso seniai – 1997 metais. O štai Švedijos pajūryje lankausi jau antrą kartą per keturis metus.
Kivikas
Nuo Stenshuvudo kalno matosi nedidelis Kiviko miestelis. Vieta, kur anot mano grupioko švedo, spaudžia pačias skaniausias obuolių sultis. Nė velnio! Iš mūsų sodo obuolių jos kur kas skanesnės! Net ir dabar – rašydamas šį tekstą, turiu jų prisipylęs. Bet, turiu pripažinti, sodai aplink Kiviką gerokai didesni, nei mūsiškis Alytaus rajone.
Stipresnius gėrimus mėgstantys žmonės mielai pasiginčytų tiek su manimi, tiek su mano grupioku švedu. Ką ten kažkokie obuoliai? Pačios geriausios sultys yra iš rugių! Tik padistiliuoti truputį reikia. Ta proga apsilankėme dar viename Skånės miestelyje – Åhuse. Ten yra įsikūrusi Absoliuto rugių sulčių (dar liaudyje vadinamų šnapsu) spaudykla. Vėl ta Å raidė! O gal ten ne burbuliukas, o laipsnio simbolis? Tada viskas būtų logiška: Skåne-Åhus-40º!
Kaip jau ir norėjosi baigti kelionę, bet Mašina taip negalvojo. Ji per kalveles panašias į smėlio kopas visai netikėtai nugabeno mus į Kristianstadą – pas kitą pusbrolį. Su juo rytojaus dieną išvaikščiojau visą Lundą.
2016 m. kovo 11 d.
Švedijos vakarinę pakrantę pasiekiau kur kas greičiau nei ankstesnę dieną rytinę. Pusbrolis Nr. 1 važiavo į darbą tai pametėjo ir mane, todėl Malmėje atsidūriau anksti ryte. Apie Malmę galima rasti nemažai informacijos, pvz. kad ten vyko Eurovizijos konkursą. Kitos žinutės, deja, ne tokios linksmos. Labai daug imigrantų gyvena socialiniuose būstuose, o į tuos rajonus geriau kojos nekelti, nebent nori patirti kokių nors nuotykių. Spindesys ir skurdas.
Pusbrolis mane išleido buvusio uosto teritorijoje, kur pastatytas aukščiausias Skandinavijoje dangoraižis – „Turning Torso“. Aplink jį išsimėtę ir mažesni gyvenamieji namai. Spėju, kad tai ne socialiniai būstai, o pakankamai geras pajamas gaunančių žmonių rajonas. Jauku ten. Būstą galima rinktis pagal pomėgius: nori buto – imk butą, nori namo ar kotedžo – prašom, tik pinigus mokėk!
Kai nuvykstu į Malmę, turiu būtinai aplankyti tam tikrus objektus. Pats svarbiausias iš jų – legendinė Malmės pirtis. Tą žvarbų 2002 m. gruodį į ją užklydau pirmą kartą. Pravėręs duris pamačiau visiškai nuogus diedus. Man iš karto susišvietė, kad čia ne vien maudytis susirenkama. Tačiau iš tikrųjų jokios egzotikos čia nėra, nes Švedijos pirtyse nuogi vyrai ir moterys kaitinasi atskirai. Kad ir kaip ten bebūtų, kai pasiekiu Malmės pirtį, tai kelionę į Švediją laikau pasisekusia. Kiti mano mėgstami Malmės centro objektai yra malūnas ir muzikantų skulptūros.
Malmė keičiasi. Net nuo 2012 m. pokyčiai akivaizdūs. Prie senoviško jūrininkystės universiteto pastato prilipintas ultra modernus priestatas, netoliese guli milžiniškas laivo propeleris, kurį universitetui padovanojo japonai. Centrinė geležinkelio stotis labai išsiplėtusi, bet ne į šonus, o į gylį. Net pistoletas užrištu vamzdžiu ir tas perkeltas į kitą vietą. Kas nežino – tai ne tikras šautuvas, o 1985 m. skulptūra „Non violence“ (Malmėje yra originalas, visur kitur kopijos). Deja, pacifistus turiu nuvilti, nes kaip išaiškino gerai reikalą išmanantys žmonės – net ir iš tokio ginklo įmanoma šaudyti.
Kadangi pabuvojau tik pačiame miesto centre skurdo nemačiau. Tik spindesį.
O po to vėl iškeliauvau į Lundą, antrą ir paskutinį kartą šioje kelionėje. Kol laukiau pusbrolio Nr. 2 aplankiau kitą teisės fakulteto pastatą. Kai studijavau magistratūroje mėgau lošti prie ten esančių kavos aparatų. Kiekvienas lošimas būdavo sėkmingas. Įmetęs pinigėlį, laimėdavau ne tik kakavos stiklinę (kavos aš negeriu), bet dar ir krūvą monetų. Kiekvieną kartą artindamasis prie to aparato vis bijodavau, kad sėkmė vieną kartą nuo manęs nusigręš ir aš liksiu tuščiomis kišenėmis, kaip ir tie vargšeliai, turintys liguistą potraukį azartiniams lošimams. Tada, tais tolimaisiais 2004 metais taip neatsitiko. Tada ir saulė skaisčiau švietė ir kakava kainavo 2 kronas (apie 20 euro centų). Dabar viskas blogiau: kakava kainuoja 5 kronas (apie 50 euro centų), o mane nustojo lankyti sėkmė. Į reikiamą skylutę įmetęs 10 kronų neišgirdau taip širdžiai mielo monetų žvangesio kai yra išmokamas laimėjimas, o tiksliau sakant išduodama grąža. Pagelbėti atskubėjusi studentė pasakė, kad kavos aparatas grynųjų jau nebepriima, galima atsiskaityti tik kortele. Ot laikai atėjo! Na gerai, naudosiu kortelę. Ir štai! Pasigirdo džiaugsmingas aparato ūžimas! Deja, išsvajoto gėrimo puodelis taip ir nepasirodė. Dar 5 kronos į balą. Taip, į balą, nes kai po kelionės pasižiūrėjau sąskaitos likutį, pinigai buvo nuskaičiuoti, bet paslauga taip ir nesuteikta. Veikiantį kavos aparatą radau trečiame aukšte. Pagaliau – išleidęs 20 kronų – išlošiau stiklinaitę kakavos. Skonis per tuos 12 metų nei kiek nepasikeitęs! Nepatikėsit, bet tais laikais kai man dar sekdavosi, esu išlošęs net juodųjų serbentų gėrimo stiklinę.
Kai atvyko pusbrolis Nr. 2, puoliau jam aprodinėti visą Lundą. Neperdedu. Miestą perėjom nuo vieno krašto iki kito ir dar po centrą gerokai pasimalėm. Mus abu labiausiai sužavėjo „Faculty of science“. Mokslo fakultetas! Čia tai bent! Prisimenate kai rašiau apie Harį Poterį? Svajojau, kad jis įkurtų genijų ir visų galų meistrų universitetą. Pasirodo tokia įstaiga ištikrųjų egzistuoja! Pavydžiu jos absolventams. Su tokiu diplomu atviros visos durys! Įdomu ar griežti atrankos kriterijai? Ar daug ten studentų? O gal pastate tik vienas dekanas sėdi, nes niekas neišlaiko stojamųjų? Užeiti pasiteirauti kažkaip neišdrįsome.
Kai buvau studentas savo kompo neturėjau. Todėl pasiėmęs kambarioko praėjimo kortelę magistrinio eidavau spausdinti į technikos fakulteto (LTH) E pastatą. Ten labiausiai patiko du dalykai: priestato statybos nuotraukos ir studentų baras Edekvata, kurio simbolis – geniukas Vudis. Geniuko Vudžio akys buvo paraudonavę ir aš galvodavau, kad taip yra nuo per ilgo mokymosi naktį (visai kaip mano). Pusbrolis mane nuleido iš padebesių pasakęs, kad tas geniukas tikriausiai buvo ko nors pavartojęs, o ne stropus studentas. Užėjęs į E pastato vidų viską radau savo vietose, tik paukštelis jau buvo išsiblaivęs.
Prisigyriau čia, kad Lunde beveik niekas nepasikeitę, bet kiek ilgiau pabuvęs supratau, kad taip nėra. Toliau nuo centro tiek daug naujų pastatų, kad kai kurias vietas net sunku pažinti. Pvz. nebėra legendinio Traukinio hostelio – jaunimo viešbučio, įrengto senuose traukinio vagonuose. Vietoje jo modernūs daugiabučiai. Ko norėti – kai buvo pastatytas tiltas per sąsiaurį, jungiantis Malmę ir Kopenhagą, šis regionas tapo vienu iš dinamiškiausiai besivystančių Skandinavijoje. Mačiau ir neigiamų pokyčių. Pvz. tamsiaplaukiai rudaakiai išmaldos prašytojai, kurių pilna prie kiekvieno prekybos centro net ir atokiuose rajonuose. Visi jie prašo paaukoti kažkokiam kilniam tikslui. Net plika akimi matosi, kad jie veikia organizuotai. Kad ir kokie būtų jų tikslai, aš tikrai neprisidėsiu prie jų finansavimo.
Vieną anekdotą buvau girdėjęs dar paauglystėje:
„Eina prisigėręs Sabonis namo, žiūri pinigas guli, pasiėmė tą pinigą, eina toliau – dar metras ir vėl metalinis pinigas guli, tas į kišenę ir toliau šutina. Grįžo namo, užmigo. Mama ryte kelia:
– Arvydėli, Arvydėli, vakar gėrei?
– Nu ne, mama…
– O tai kam tu tuos šulinio dangčius namo partysei?“
Lundo komunalininkai, matyt, jį irgi buvo girdėję, todėl nusprendė pritaikyti praktikoje ir du šulinio dangčius išliejo kaip 5 orių monetas. Gaila tik, kad juos parsitysęs namo niekur nebeišleisi, nes 5 orių monetos jau seniai išimtos iš apyvartos, o smulkiausia moneta dabar yra 50 orių.
Nu ir nusivaikščiojom – vos kojas pavelkam! Laimei atvažiavo pusbrolis Nr. 1 mūsų pasiimti. Bandžiau jį išprovokuoti važiuoti trumpesniu keliu, bet ten stovėjo draudžiantysis ženklas.
— Kas nerizikuoja… – pradėjau aš.
— … to nenubaudžia policija! – mano sakinį užbaigė pusbrolis Nr. 2.
Beliko tik jiems pritarti.
