Vasaros atostogos 2019

Kada ir kaip ėmiau atostogauti – nebeprisimenu. O kas buvo prieš atostogas, tuo labiau… Vadinasi – atostogos buvo geros. Bet jeigu rimtai, tai viskas prasidėjo liepos 26 d. Tuo metu, galvoje kirbėjo mintis, ką galima išspausti iš šitų atostogų, nes nieko ypatingo nebuvome suplanavę. O išspausti galima. Ir nemažai, pvz. kriaušių sulčių. Nors purtant medį keturios kriaušės pataikė man į galvą, sultys gavosi išties skanios.

Bet ne apie sultis norėjau papasakoti, o apie kelionę laiku, erdve ir apie sutiktus bendrakeleivius, nes be jų būtų tik pusė žavesio.

 

Dvarai

 

Kadaise Maironis rašė: „Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne, baltai iš sodų žalių bekyšą!“ O aš dar nuo savęs pridėsiu, kad Lietuvos dvarus galima skirstyti į tris kategorijas: 1) puikūs – kurie suremontuoti; 2) pusiau puikūs, kurie remontuojami; 3) jau nebe tokie puikūs, kurie griūna ir vargu ar kada sulauks remonto.

Dar jis kažką rašė apie milžinų kapus. Matyt, tas Maironis išmanė Lietuvos istoriją, nes kol nesigilini, tol nesupranti, kad dvarų ir piliakalnių Lietuvoje ant kiekvieno kampo.

Pirmas dvaras, kurį aplankėme, buvo pusiau puikus. Tai Liukonių dvaras, Širvintų rajone, prie kurio tarybiniais laikais buvo prilipintas nevykęs priestatas ir veikė mokykla. Dabar priestatas jau nugriautas ir netrukus dvarelis atgaus pirmykštę išvaizdą.

Kitas dvaras – Taujėnų Ukmergės rajone. Tai puikus dvaras ir viskas tuo pasakyta. Apsilankykite ir patys tuo įsitikinsite. Galite ten net savo vestuves susiorganizuoti, jei dar nesituokėte ar ruošiatės tuoktis antrą kartą.

Dar vienas puikus dvaras – tai Smetonos vasaros rezidencija Užulėnyje, Ukmergės rajone. Nors jis gerokai kuklesnis ir naujesnis nei Taujėnų, man paliko didesnį įspūdį. Tikriausiai dėl to, kad pastatytas ant Lėno ežero kranto ir iš jo kiemo atsiveria nuostabus vaizdas. O ežerus, kaip jau esu rašęs, aš labai mėgstu.

Smetonos pėdsakas tuose kraštuose ryškus. Net gimtoji Antano sodyba ten randasi. Tiksliau radosi, kažkiek laiko pabuvo, o po to visai sunyko. Liko tik pamatai. Tos sodybos puikia nepavadinsi. Geriausiu atveju – tik nebe tokia puikia. Šalia pamatų auga obelys, nuo kurių krenta skanūs vaisiai.

– Paragaukit, – sakau dukroms, – nuo šito medžio dar Smetona obuolius skynė.

Mergaitės nenorėjo tuo patikėti, bet obuolių paėmė. Galvojo, kad čia bajeris. Tiesą pasakius, čia ir turėjo būti bajeris, kol pagūglinęs nesužinojau, kad tie medžiai iš tikrųjų mena Smetonos laikus. Vėliau jaunesnioji duktė sakė, kad tas obuolys buvo vienas iš skaniausių, kokius tik teko valgyti.

Na va, dabar Smetoną geruoju minės ne tik keli dar likę gyvi senukai, bet ir vaikai, gimę jau gerokai po to kai Smetonos laikai baigėsi.

Po devynių dienų aplankiau kitą dvarą – Vinkšnupių, esantį visai kitoje Lietuvos pusėje – Vilkaviškio rajone. Oi kaip norėčiau, kad jis būtų puikus arba bent pusiau puikus. Deja. Jis jau nebe toks puikus. Stovi vargšelis apgriuvęs vidury laukų. Čia vėl pacituosiu Maironį: „Nutilusios sienos apleistos visų, be sargo, ginklų, be žmogaus…“ Nepanašu, kad artimiausiu metu, kas nors rimčiau juo susidomės. Va taip pas mus saugomas paveldas…

Visai šalia Vinkšnupių dvaro – senosios totorių kapinės. Šitas paveldas bent kažkiek saugomas. Matosi, kad savivaldybė kapus tvarko – nupjauta žolė, nugrėbti lapai. Liūdna, kai pagalvoji, kad vieninteliai tuose kraštuose likę totoriai kaip tik ir ilsisi šiose kapinėse. Bet ne vien totorių toje apylinkėje jau nebėra. Ten nebeliko ir žydų, vokiečių, o ką jau kalbėti apie jotvingius.

 

Kalvarija

 

Kadangi Kalvarija yra nedidelis miestas Suvalkijoje, atrodo, kad jame nieko įdomaus nėra. Daugelis jį tiesiog pravažiuoja keliaudami į Lenkiją. O visgi užsukti verta, nes jame yra ir puikių, ir pusiau puikių, ir jau nebe tokių puikių objektų.

Pasirodo – ir Kalvarija turi senamiestį. Jis – pusiau puikus, nes kaip tik šiuo metu pagrindinėje aikštėje vyksta remontas, kurį baigus (na ir renovavus kelių namų fasadus) viskas bus tiesiog puiku! Aukščiausioje aikštės vietoje stovi paminklas Lietuvos nepriklausomybei. Jis buvo pastatytas 1928 m., nugriautas 1948 m., vėl atstatytas 1989 m. Šalia aikštės Kalvarijos katalikų bažnyčia. Ji pusiau puiki, nes išorė suremontuota, o vidus deja ne.

Kada paskutinį kartą valgėte skanių cepelinų porciją už 2,80 Eur? Mes visai neseniai – Kalvarijos kavinėje „Trobiai“. Verta užsukti ne tik dėl kainų, bet ir dėl interjero bei malonaus aptarnavimo.

Kartais net sunku patikėti, kad tokioje mažoje teritorijoje puikiai sugyveno net kelių tautų ir religijų atstovai: katalikai lietuviai, protestantai vokiečiai, stačiatikiai rusai, judėjai žydai ir musulmonai totoriai. Deja, natūraliai susiklostęs daugiatautiškumas baigėsi prieš antrąjį pasaulinį karą. T. y. apylinkės pradėjo tuštėti jau po pirmojo pasaulinio karo, kai miestelis buvo smarkiai sugriautas ir prarado patrauklumą kai kurioms tautoms. Žydai ir totoriai ėmė masiškai kraustytis į kitas Lietuvos vietas, todėl apie 1939 m. jų Kalvarijoje jau beveik nebebuvo likę. Turtingas žydas I. Romanovas (Kalvarijos dvaro ir malūno savininkas) po krištolinės nakties Vokietijoje suprato, kad ateitis gali būti nekokia, todėl viską išpardavė ir persikraustė gyventi į Palestiną. Jam pasisekė, tikriausiai vienam iš nedaugelio jo tautiečių.

Rusų Kalvarijoje nebeliko po Raudonosios armijos išvedimo.

Iš visų maldos namų veikia tik katalikų bažnyčia, o liuteronų kirchė ir dvi žydų sinagogos uždarytos. Cerkvės ir mečetės (kitame kaime) nebelikę.

Kirchės puikia nepavadinčiau, nes ten įsikūręs bokso klubas.

O štai viena iš sinagogų pusiau puiki, nes neseniai paremontuota, joje kartais netgi vyksta kultūriniai renginiai. Kita sinagoga, deja, jau nebe tokia puiki, nes reikia saugotis, kad koks sienos akmuo paplautas nenuvirstų žemyn.

Dar viena puiki vieta Kalvarijoje tai senasis pašto pastatas. Jame įsikūręs Kalvarijos muziejus. Apie jame dirbantį muziejininką papasakosiu vėliau.

 

Šeštokai

 

Iš Kalvarijos nuvykome į Šeštokus – nedidelį, bet klaidų miestelį Lazdijų rajone. Geležinkelis jį dalija į dvi dalis, todėl negalvojau, kad rasti kitoje bėgių pusėje esančią Šeštokų bažnyčią bus tokia sunki užduotis. GPS užstrigo, tai kelią teko sužinoti tuo paprastu senovišku būdu – pasiklausti vietinių…

Šeštokai – paskutinė traukinių stotis prieš Lenkiją. Ta stotis ne bet kokia, o architektūros paminklas. Ją verta pamatyti bent per traukinio langą važiuojant iš Kauno į Balstogę. Bet, kadangi mes tą dieną į Balstogę nevykome, tai pasilikome kiek ilgėliau.

Naujas Šeštokų akcentas – tiltas per geležinkelį. Jis pastatytas taip neseniai, kad net žmonės, seniau dažnai lankęsi Šeštokuose, jo nežino ir klausinėjo manęs iš kokio kampo nufotografavau traukinių stotį. O ją ir nufotografavau nuo tilto.

Nesitikėjau, kad užlipus ant tilto, esančio virš geležinkelio, galima… pajusti ramybę. Ją pajutau dėl to, kad nors ir kaip norėjome pamatyti nors kokį pravažiuojantį traukinį, jo taip ir nepamatėme.

Kartais nereikia išvažiuoti iš Lietuvos, kad padarytum naujų atradimų. Užtenka tik kirsti kaimyninės savivaldybės ribą.

 

Rudaminos piliakalnis

 

Rudamina yra ne tik šalia Vilniaus, bet ir prie Šeštokų. Ten yra keli dėmesio verti objektai, bet kadangi jau vakarėjo, nusprendėme aplankyti tik vieną – piliakalnį. Galvojau, kad po Kernavės mane nelabai kas gali nustebinti, bet visgi… Jotvingių supiltas piliakalnis mane ne tik nustebino, bet ir užkerėjo!

Senovėje gyvenę žmonės turėjo gerokai paplušėti, kad lygumose supiltų tokį kalną. Bet strategiškai jie pasielgė labai išmintingai. Nuo kalno viršūnės labai gerai matosi beveik į visas puses. Kai kur sakyčiau net apie 20-30 km.

Saulė jau žemėjo, šešėliai darėsi vis ilgesni. Vaikščiojome aplinkui, aikčiojome nuo grožio ir vis dar nenorėjome išeiti. Net alkis nebuvo lemiantis faktorius. Tai magiška vieta. Ne veltui joje jotvingiai gyveno kelis šimtus metų. O gal čia ir buvo įsikūrusi mitinė Šangrila?

Kai žiūrėjau į rytų pusę, buvau beveik 100 procentų įsitikinęs kad tą patį horizontą matau ir iš Giluičių. Nefantazuoju. Nuo Rudaminos iki Giluičių tiesiai apie 14 kilometrų, tai savo sodyboje įlipęs į kokį aukštesnį medį tikrai galiu matyti tą patį vaizdą tik iš arčiau. Kaip aš iki šio laiko galėjau nežinoti apie tokią stebuklingą vietovę taip arti savo mylimo kaimo?

Kai saulė pasislėpė už vakaruose esančių kalvelių, nusprendėm, kad visgi jau laikas. Lipome nuo kalno tvirtai įsitikinę, kad jį dar nekartą aplankysime. Apsilankykite ir jūs. Nepasigailėsite.

Senovė visai šalia mūsų. Kartais nereikia laiko mašinos, kad atsidurtum praeityje. Užtenka paprasto automobilio.

 

Kelionė į praeitį su pusbroliais

 

Ačiū Dievui, seneliams, proseneliams, kad likimas man nepagailėjo pusbrolių ir pusseserių. Tikslaus jų skaičiaus nepasakysiu, bet kažkas tarp devynių ir devynių galybių.

Smagu buvo su jais augti ir leisti vaikystės bei paauglystės vasaras. Užtat dabar yra ką prisiminti, be to ir laiko mašinos nereikia. Užtenka pora vakarų susėsti ir pasidalinti prisiminimais. O jų – gausybė. Kartais netgi išlenda tokių detalių, kurias pats seniausiai buvau pamiršęs.

Per šią vasarą mane aplankė net trys pusbroliai. Ir jie buvo mano pakeleiviai tiek laiku, tiek erdve. Kad būtų įdomiau, į kaimą dar ir brolį pasikviečiau. Mes ne tik sėdėjom prie stalo ir plepėjome, bet ir gerokai pamankštinome kojas. Prisiminimai gerai, bet kai vaikystės vietas gali pamatyti realiai, yra dar geriau! Kaip jos pasikeitę! Ypač tam pusbroliui, kuris Giluičiuose paskutinį kartą buvo prieš septynis metus! Medžiai užaugę, sodybos išgražėję, tik kvapai likę tokie patys.

Nežinau, kiek iš viso nuėjome per visą savaitgalį kai mano kaime viešėjo vienas iš mano pusbrolių, bet vieną iš tų dienų apsukome kokių 10 kilometrų ratuką. Kraštovaizdis pasitaikė įvairus: upeliai, miškeliai, tarybinė melioratorių vila, na ir aišku – per Giluičius einanti geležinkelio Šeštokai – Alytus atšaka! Geležinkelio per šias atostogas nebus per daug! Kiek ten laiko praleista, kiek traukinių sutikta ir išlydėta, kiek žingsnių sukorta skaičiuojant pabėgius! Anot pusbrolio – pabėgių skaičiavimas – tai nuostabi meditacijos forma. Tik, kad tie „špalai“ jau gerokai patrūniję, todėl jais einat ir klampojant šalia esančiomis pelkėmis galima pasijausti ne tik kaip Giluičiuose, bet ir kaip per misiją Sibiras.

Pusbrolis su šiokia tokia nostalgija prisiminė kaip, kadaise močiutė mus žadindavo ir liepdavo gaudyti pabėgusius gyvulius. Mūsų karvės, matyt, išgirdo šituos jo žodžius ir vėl padarė tokią pačią pramogą – pabėgo iš aptvaro. Taigi, kaip ir prieš gerus dvidešimt metų, teko po laukus vaikytis karves. Pusbrolio įgūdžiai atsigamino labai labai greitai.

Vien vaikystės prisiminimais sotus nebūsi. Reikia ir naujų potyrių. Pvz. pirmą kartą paskanauti ką tik nuskintų apynių. Man jie visai patiko, o štai brolis sukramtęs tą žalią spurgelį taip susiraukė, kad pusbrolis net ragauti nebenorėjo…

Kartais nereikia susipažinti su naujais žmonėmis, kad sutiktum įdomių asmenybių. Užtenka tik susitikti su seniai matytais giminaičiais.

Lapkričio mėnesio prierašas. Istoriją apie atostogas pradėjau rašyti joms dar nesibaigus, o baigiau rugsėjį, prieš išvažiuodamas į Slovėniją. Tuo metu kai ten vaikščiojome, net neįtarėme, kad viena sodyba, pro kurią praėjome, rudenį taps Lietuvos įžymybe – bus parodyta per TV Pagalbą… Pasirodo – tame vienkiemyje gyvenanti moteriškė pasiskundė, jog kaimynas suarė kelią. Nors šiaip ten to kelio jau kokia 15 metų kaip nėra ir tą sodybą galima pasiekti kitu keliu. Taigi, senutės pretenzijos visiškai nepagrįstos. Na TV pagalba ne pats geriausias būdas problemoms spręsti, bet žmonės bent turėjo 15 minučių šlovės…

 

 

Kelionė ne tik į praeitį su draugais

 

Aš dar net neįpusėjau. Be šito bus dar šeši pasakojimai apie mano atostogas. Nors man gerai ėjosi aprašyti visus šios vasaros nuotykius, bet labiausiai patiko dvi istorijos. Štai viena iš tų dviejų.

Pusbroliui išvažiavus, užsimaniau pasikapstyti ir ne po tokią seną praeitį, todėl į Giluičius pasikviečiau du draugus iš Erasmus studijų Švedijoje laikų. Nors iš perspektyvos žiūrint paauglystę ir studijų metus skiria visai nedidelis laiko tarpas, tačiau tuo metu atrodė, kad tarp 1997 ir 2002 praskriejo keli šviesmečiai.

Draugai nenorėjo, kad atskleisčiau jų tapatybes, todėl pasiūlė vieną pavadinti Tomu Sojeriu, kitą Heklberiu Finu. O aš būsiu pasakotojas. Bet ne Markas Tvenas, nes iki jo man dar labai toli, o šiaip paprastas pasakotojas.

Jau kokia pusę metų Tomas Sojeris ir Heklberis Finas kūrė planus kaip pas mane sodyboje gers dzūkišką ruginukę. Aš tam neprieštaravau, nors, kaip žinia, alkoholio negeriu.

Chebros lūkesčiai buvo dideli, todėl Tomas atsivežė beveik litrą. Čia dar reikia pridurti, kad jis prieš pusantro mėnesio susilaužė koją ir jam tuo metu prasidėjo reabilitacija. Nors Sojeris dar šlubavo, bet baliavoti tai netrukdė.

Užsikūrėme laužą, primetėme į jį bulvių, pasistatėme butelį ir užkandos. Aš vartojau coca-colą, o mano draugai šį tą stipriau.

Kai jau įšilome (aš nuo laužo, Tomas Sojeris nuo ruginės, o Heklberiui Finui taip ir nepasidarė šilta, nors aš jam daviau megztinį ir žieminę striukę), ėmėme pasakoti visokias istorijas: ir naujas, ir šimtą kartų girdėtas ar netgi matytas, nes juk patys jose ir dalyvavome. Kitaip tariant – vėl dalijomės prisiminimais. Nepakartojamas tai buvo laikas – 2002 m. ruduo Lundo universitete. Pats geriausias studijų semestras. Ir ne man vienam. Aktyviausias pasakotojas tą vakarą buvo Tomas Sojeris. Mes įsiterpdavome tik kada – nekada.

Be to, jis dar buvo pasiėmęs žiūronus. Naktis pasitaikė giedra, todėl tyrinėjome žvaigždynus esančius daug šviesmečių nuo mūsų.

Eureka! Sietyno žvaigždyną žinojau, bet buvau pamiršęs koks jis gražus, kai pasižiūri pro žiūroną. Nežinojau, kad jis dar vadinamas Plejadžių žvaigždynu, o japoniškai tai išvis kietai – Subaru! Ir pasirodo – jis ir yra Subaru firmos simbolis. Plejadžių žvaigždynas man buvo naujas-senas atradimas, sukėlęs labai daug teigiamų emocijų.

Kartais nereikia erdvėlaivio, kad keliautum po visatą. Užtenka žiūronų.

Kažkuriuo momentu Heklberis Finas nusprendė, kad GANA JAU GERTI! Todėl Tomas Sojeris pasiaukojamai damušinėjo namukę vienas. Aišku, nuo to tik dar daugiau kalbos atsirado.

Net nepastebėjome, kad taip degustuojant, besišnekučiuojant ir keliaujant po visatą, atėjo pusė penkių ryto. Pats laikas eiti miegoti.

Matyt, Heklberis išgėrė ryškiai per mažai, nes taip ir neatšilo. Teko dar ir pūkinę kaldrą jam atnešti.

Išaušo saulėtas rytas. Ko daugiau norėti – tik eik į lauką, mėgaukis šiluma ir gyvenimu apskritai. Deja, bet Tomas Sojeris taip negalvojo. Jam rytas buvo labai sunkus, tikriausiai vienas iš sunkiausių šiais metais.

Tą dieną irgi buvo numatyta įdomi programa – šašlykų kepimas, bet (ne)tikėtai pašlijusi Tomo sveikata, ją gerokai pakoregavo. Dar vakar iš visos mūsų kompanijos buvęs plepiausias, šį rytą jis buvo pats tyliausias.

– Viliau, parvežk mane į tėviškę, – buvo vos ne vieninteliai Sojerio žodžiai.

Sutikau. Kur aš dėsiuos. Nusprendėm šašlykus valgyti tik su Heklberiu.

Tomo Sojerio tėvas ir sūnus labai apsidžiaugė jį pamatę. Galvojo – va grįžo žmogus, gerai praleidęs laiką, pasiilsėjęs. Bet buvo priešingai – Tomas kaip tik buvo dar labiau pavargęs…

Palikę Sojerį taisyti sveikatos, mes grįžome į Giluičius tęsti tai ką buvome pradėję – baliavoti. Nufotografavau kaip mes skaniai kertame šašlykus ir norėjau siųsti Tomui Sojeriui, bet Heklberis mane sustabdė. Na kam dar labiau nervinti žmogų. Juk jam ir taip dabar sunku.

Heklberis Finas buvo įsigijęs bilietą į autobusą, kuris stoja Giluičiuose. Aš ir jį draugiškai pasisiūliau pavėžėti iki stotelės.

Dar neprivažiavus plento pamačiau tolstantį autobusą.

– Klausyk čia ne tavo autobusas? – juokaudamas paklausiau Fino.

– Ne. Ne mano. Maniškis dar tik bus už kelių minučių.

Visgi autobusas buvo tas.

Pasirodo, Heklberio laikrodis rodė gan netikslų laiką. Tų kelių minučių ir pritrūko, kad mano draugas spėtų į autobusą.

Kas praėjo (arba šitoje situacijoje nuvažiavo) – atgal nesugrąžinsi. Teko skubiai suregzti planą ką daryti toliau. Rinktis beveik nebuvo iš ko, nes daugiau autobusų pro kaimą tą dieną nebevažiavo, todėl aš vėl draugiškai pasisiūliau pavežti Finą iki Alytaus. Kaip žinia – nuo Giluičių iki Alytaus yra 30 kilometrų. Malonus pasibendravimas su prasitęsė dar kuriam laikui. Alytuje aš jau pats asmeniškai prižiūrėjau, kad Heklberis nepavėluotų į autobusą.

Pastangos atsipirko, nes grįžęs namo jis man ir Tomui atsiuntė telegramą:

 

„Su Viliaus ir Viešpaties pagalba vakar per Alytų parvažiavau į Vilnių. Važiavau labai įdomiomis vietomis, pvz. pro Pivašiūnus, kur gal kartą gyvenime ir buvau kada pravažiavęs o gal ir ne. Tai buvo labai įdomu dairytis aplinkui. Per visą Alytų pravažiavau, pasidairiau po miestą. Kelias buvo vingiuotas ir labai vaizdingas. Busiuko vairuotojas pasitaikė adekvatus ir draugiškas, tad kelionė neprailgo ir buvo patogi. Džiaugiuosi ir aš, kad tu Tomai pasveikai. Tik galvoju, kad visgi labai jau trumpai pasibuvom.“

 

Darboholikas ir Alkoholikas

Nuvežęs Heklberį į Alytų grįžau į Giluičius. Tą vakarą buvau nutaręs jau niekur daugiau nevažiuoti, nes po beveik bemiegės nakties jaučiausi labai pavargęs, bet likimas už mane nusprendė kitaip.

Vos grįžau, į sodybą užsuko kaimynas. Dėl anonimiškumo jį pavadinsiu Darboholiku, nes jis kaime dirba kur kas daugiau negu geria. Bet, kadangi tą dieną buvo javapjūtės pabaigtuvės, tai žmogelis leido sau truputį atšvęsti. O štai kitas kaimynas pijokaudamas praleidžia gerokai daugiau laiko nei dirbdamas, todėl pavadinsiu jį Alkoholiku.

Darboholikas manęs paprašė nuvežti į Simną, nes jau buvo padaręs apšilimą ir norėjo nusipirkti daugiau.

Sutikau. Negi nuvilsi žmogų, kuris ir man daug padeda, kai reikia.

Nusipirkęs pora alaus, Darboholikas paprašė, kad jį nuvežčiau pas Alkoholiką, nes nenorėjo gerti vienas.

– Kur Alkoholikas? – paklausė Darboholikas Alkoholiko sugyventinės.

– Nėra, – atsakė sugyventinė, – išėjo į kaimą.

– Tai paskambink jam, – paprašė Darboholikas.

– Negaliu. Jis telefoną namie paliko.

Ką bedarys Darboholikas. Prisėdo ant akmens, surūkė cigaretę ir dar kartą sugyventinės paklausęs ar tikrai nėra Alkoholiko, paprašė manęs parvežti jį namo.

Vos tik atsiradau namie, mane pasiekė žinia, kad Alkoholikas atsirado. Tiksliau – niekur nebuvo prapuolęs, o tiesiog tuo metu pasislėpė. Mat jam buvo ne lygis gert su Darboholiku.

Viso alaus Darboholikas taip ir neišgėrė. Vieną butelį radom mašinoje. Kai kas pagalvojo, kad tai mano draugeliai jį paliko. Ne. Jie tokio stipraus alaus iš bambalių negeria.

 

 

Bobutė

 

Vieną dieną sugalvojome surasti bobutę.

Ne tokia lengva užduotis kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes bobutė gyvena miške.

Į šią garbingą misiją išvykome dviem ekipažais. Iš pradžių važiavome tiesiai. Bobutės neradome, o tik gražiai nuaugusį maumedį.

Bobutės namas nepažymėtas GPS‘e, tai viską vėl teko daryti tuo pačiu senoviniu būdu – pasiklausti vietinių.

Pasukome į kairėje esantį miško keliuką. Bobutės neradome, o tik gražiai sutvarkytą sodybą. Kai paklausėme kelio, mums paaiškino, kad bobutė gyvena visai netoliese, tik reikia pasukti į dešinę.

Teko vėl grįžti pas maumedį, jį palikti nuošalėje ir važiuoti toliau. Mergaitėms jau ėmė trūkti kantrybės.

– Na kur gi ta boba gyvena? – viena piktokai ištarė.

– Ne boba, o bobutė! – pamokiau mandagumo aš.

Privažiavome kitą gražią sodybą, kurioje stovėjo vilkikas be priekabos.

– Gal boba dirba fūriste? – dabar jau man netyčia išsprūdo.

Bet, nei boba, nei bobutė fūriste nedirbo. Tikrasis fūristas tik pasakė, kur galima bobutę rasti. Teko apsisukti ir ieškoti toliau.

Kilo įtarimas, kad visi žino kur gyvena bobutė, išskyrus mus.

Kai jau beveik buvome praradę viltį ir stabtelėjome miško keliukų sankirtoje, kitas ekipažas grįžo su geromis naujienomis – reikia važiuoti dar vienu keliuku, kuriuo nebuvome važiavę – ten tikrai rasime bobutę!

Taip! Bobutę radome!

Jei jau bobutės ieškojimo procesas buvo smagus, įdomu koks bus rezultatas? Rezultatas nenuvylė.

Bobutė kai ką iš mūsų atpažino, juk kaip bebūtų – ji žmonos močiutės pusseserė. Be bobutės mus dar pasitiko jos sūnus ir marti.

Man patinka viena lietuvių, ypač vyresnių, savybė kai sulaukę net ir netikėtų svečių jie ima ruošti stalą. Apie tai net poetas Pranas Vaičaitis kadaise yra rašęs:

„Bent tave meiliai pavaišina,

Kaip tik nueisi į svečius, –

Ten tave myli, valgydina,

Kiek daleidžia išteklius.“

Kol mes kalbėjomės lauke, martelė tuo rūpinosi viduje. Po kelių minučių mūsų jau laukė vaišėmis nuklotas stalas: kumpiai, dešros, saldainiai ir net… Alytuje keptas šimtalapis! Man, kaip senam alytiškiui tas labai paglostė širdį, o ypač, kad juo pavaišino viduryje Širvintų rajono miško gyvenanti bobutė.

Paslaptis paprasta – kažkas iš Alytaus aplankė bobutę pirmiau už mus. Jie ir atsivežė šimtalapį.

Pokalbis tiek kieme, tiek prie stalo, sukosi vien apie tą patį – apie bobutę ir jos gyvenimo būdą.

– Jau dvidešimt metų kaip viena gyvenu. Dar joks blogas žmogus pas mane nebuvo užėjęs.

Kiek vėliau iš sūnaus sužinojome, kad bobutė viena gyvena ne 20, o 35 metus…

– Aš per gyvenimą nesu nei vienos tabletės išgėrusi. Matyt dėl to, kad gyvenu apsupta miškų.

Mes jai pritariame. Tikrai – matyt dėl to.

Kartojimas yra mokymosi motina. Tuo vadovaujasi ir bobutė, nes frazę „aš per gyvenimą nesu nei vienos tabletės išgėrusi. Matyt dėl to, kad gyvenu apsupta miškų“ ji pakartojo mažiausiai 10 kartų. Dabar jau tikrai nepamiršime.

Bobutė šį posakį mėgo ir anksčiau. Dar prieš daugelį metų, jos pusbrolis kontraargumentuodamas pašaipiai atsakė:

– Oi ne! Aš tai miške nei dienos negalėčiau gyventi!

O gyveno jis prie kelio. Mirė gerokai virš aštuoniasdešimties.

Ir žinok žmogus kokį dabar čia gyvenimo būdą pasirinkti: ar gyventi apsuptam miškų, ar ir prie plento leisti dieneles visai nieko?

Dar bobutė, sakė, kad gyventi pradėjo tik tada, kai išėjo į pensiją, nes iki tol visą gyvenimą sunkiai dirbo – prižiūrėdama tiek kolūkio gyvulius, tiek savo.

Ką gi – esminę informaciją sužinojome, tai misija kaip ir baigta.

Atsisveikinome su bobute, pažadėjome sugrįžti kitais metais. O patys siaurais miško keliukais dar patraukėme prie Neries, kuri šiose vietose labai įspūdinga.

Rezultatas taip pat nenuvylė. Nerį Vilniuje įpratęs matyti įspaustą į betono rėmus. O čia ji per pievas teka džiugi ir laisva. Šią upę per tas kelias dienas aplankėme du kartus.

 

Keltininkas

 

Vieno keltininko kol kas nesutikau ir dar ilgą laiką nenorėčiau sutikti. Tai Charonas, kuris kelia per Stikso upę į požeminę Hado karalystę. O štai su kitu – prie Čiobiškio plukdančiu per Nerį, mielai būčiau pabendravęs ir kiek ilgėliau, nes tų kelių minučių tikrai nepakako.

Jei jau nusprendėm lankyti įsimintinas Lietuvos vietas, tai ko čia kuklintis! Kam iš taško Ž į tašką A važiuoti pro Kauno Megą, kur dėl kelio remonto nuolatiniai kamščiai, jeigu galima pasinaudoti unikaliu keltu, be jokio variklio tik naudojant lyną ir vandens srovę, plaukiančiu per Nerį. Čia paaiškinsiu, kad taškas Ž yra Žagaičiai, Širvintų rajone – žmonos kaimas, kuriame irgi praleidome kelias dieneles, o taškas A tai Alytus.

Vis dar būnu nustebęs kiek informacijos kartais galima gauti per kelias minutes. Kol plaukėm, keltininkas spėjo papasakoti apie kelto istoriją, kurią pradėjo dar jo senelis, apie šalimais buvusį medinį tiltą, Smetonos laikais ketintą statyti hidroelektrinę… Pokalbis neapsėjo ir be aktualijų – kad tokios nusekusios Neries keltininkas dar nėra matęs.

Na ir aukštas tas žmogus! Man reikėjo užversti galvą, kad su juo pasikalbėčiau. Mielai būčiau plepėjęs ir toliau, bet reikėjo skubėti į tašką A. Reikės kada nors vėl keliauti tuo maršrutu, tik klausimus pasiruošti iš anksto.

Keltą labai rekomenduoju, net jeigu ir nevažiuojate tarp tam tikrų dviejų taškų. Įdomi patirtis. Tik priešingai nei Charonui, šitam keltininkui neužteks duoti smulkaus pinigėlio, o už mašinos perkėlimą į vieną pusę reikės 5 eurų. O dar labiau pasiseks (čia labiau vyrams taikoma), jeigu laivelį plukdys ilgakojė blondinė keltininko duktė…

Kas neketina keliauti arba bijo vandens, tai tiesiog gali į youtube įvesti žodį “keltas” ir viską pamatys ekrane. Tik įspūdžiai nebus tokie stiprūs, kaip plaukiant gyvai.

 

Čiobiškio urvas

 

Dar vienas įsimintinas objektas toje vietovėje – Čiobiškio urvas. Jį aplankėme keliomis dienomis anksčiau nei kėlėmės keltu. Jei nebūčiau pamatęs, negalvočiau, kad Lietuvoje tokie dalykai egzistuoja. Atrodytų, kad urvai yra tik tose vietose, kur aukšti kalnai. Ne. Pasirodo, kad visai paprastame miške, visai paprasto upelio skardyje yra plyšys žemėje. Jis – ilgas, galima gan giliai įlįsti į vidų.

Sako, kad ten slėpdavosi įsimylėjėliai. Kai mergaitės paklausė ko ten tiems įsimylėjėliams slėptis, teko pasakoti Romeo ir Džiulietos istoriją. T. y., kad kai kada meilei nelabai pritaria artimieji.

Urvą aplankyti verta. Sužavės ne tik jis, bet ir aplinka. Nors miškas ir upelis paprasti, bet ar daugiau žmogui reikia?

Nors šis įspūdingas gamtos objektas yra visai šalia kelio, joks ženklas ten nepastatytas. Kaip visada – reiks GPS‘o.

Labai rekomenduoju puslapį https://www.pamatyklietuvoje.lt. Būtent iš jo šią vasarą sėmiausi įkvėpimo naujiems atradimams.

 

Kaimynas iš vienkiemio

 

Kadaise esu rašęs, kad man ir didesnei mano išplėstinės šeimos daliai patinka nacionalinis lenkų patiekalas fliakų sriuba. Fliakai gaminami iš karvių arba avių skrandžių. Daug kam ši sriuba kelia pasibjaurėjimą dėl savo kvapo ir į mazgotę panašios išvaizdos, o man ji viena iš kvapniausių ir skaniausių.

Nors kodėl rašau „fliakai“, kai turime gražų lietuvišką atitikmenį – „blėkai“? Juos man močiutė virdavo nuo vaikystės. Kai mes pjauname savo avis, tėtė išvalo jų skrandžius ir užšaldo, kai avis pjauna kaimynai, skrandžius pasiimame iš jų, nes blėkų mėgėjų pas mus apylinkėje ne per daugiausia.

Tą apsiniaukusią rugpjūčio dieną avis pjovė kaimynas, gyvenantis vienkiemyje už kokių trijų kilometrų nuo mūsų. Keistai skamba? Na taip, bet retai apgyvendintose vietovėse ir dar toliau gyvenantys žmonės vadinami kaimynais. Taigi, turėjau parvežti išvalymui avių skrandžius. Užduotis turėjo būti trumpa, bet, pasirodo, tą rytą kaimynas turėjo laiko, tai misija užsitęsė.

Paliesta buvo be galo daug temų: nuo tai, kad jis nemėgsta blėkų ir vėdarų, iki vėliausio jo pirkinio – javų kombaino ar jo vaikų studijų aptarimo. Atsitiko taip, kaip dažnai būna – jau atsisveikini ir ketini lipti į mašiną, bet pokalbis lyg ugnis papūtus stipresniam vėjui vėl atsinaujina ir tęsiasi iki kito atsisveikinimo. Ir taip kokius tris kartus. Laukuose gyvenančiam žmogui, matyt, norėjosi pasišnekėti.

Nieko. Per tą laiką skrandžiai nespėjo sušvinkti.

Tik grįžęs iš vieno kaimyno, iš karto gavau užduotį pavėžėti dar vieną kaimyną, gyvenantį kitoje pusėje, šį kartą už dviejų kilometrų.

– Pas J. ką tik buvau, – tariau norėdamas palaikyti pokalbį.

– Žinau, jis ką tik man skambino ir papasakojo, kad Vilius buvo užvažiavęs skrandžių paimti.

Oho kaip greitai sklinda naujienos! Dar nespėji grįžti iš užduoties namo, o apie tai jau visa apylinkė žino!

Kartais nereikia sulaukti ypatingų svečių iš toli. Jei gyveni atokioje sodyboje, tai net kaimyno apsilankymas yra didelis įvykis.

 

Kalvarijos muziejininkas

 

Kai pamatėme, kad suremontuotame senoviniame pašto pastate yra įsikūręs Kalvarijos muziejus, pradėjome svarstyti ar verta į jį eiti. Juk daugelis yra patyrę, kad nuobodžiaujantis žmogelis, gali labai norėti paplepėti. O jeigu dar tai muziejininkas, kuris apie savo eksponatus viską žino?

Savo nuogąstavimus išsakiau Heklberiui Finui (mat su juo tą kartą keliavome) ir jis man pritarė.

Bet… Smalsumas nugalėjo ir mes vis tiek nusprendėm užeiti!

Neapsirikom.

Muziejus buvo visiškai tuščias. Keistas jo darbo laikas – veikia paprastomis savaitės dienomis, o savaitgaliais ne. Koks dirbantis žmogus, kad ir labai didelis istorijos mylėtojas, gali sau leisti eiti apžiūrėti eksponatų darbo metu? Todėl visai nenuostabu, kad mus pamatęs muziejininkas ne tik apsidžiaugė, bet ir mielai sutiko pasidalinti sukauptomis žiniomis. Būtent iš jo ir sužinojome apie Kalvarijoje gyvenusius kitų tautų žmones, jų šventoves bei apie aplink esančius dvarus ar totorių kapines.

Atsitiko taip, kaip dažnai būna – jau atsisveikini ir ketini išeiti, bet pokalbis – lyg ugnis papūtus stipresniam vėjui vėl atsinaujina ir tęsiasi iki kito atsisveikinimo. Rankas vieni kitiems spaudėm kokius šešis kartus! Paskutinė tema buvo apie mūsų studijas. Muziejininkui labai rūpėjo sužinoti ką mes esame baigę, kad taip domimės istorija. Pasakysiu tik tiek, kad nei Heklberis Finas nei Tomas Sojeris nėra teisininkai.

Kaip jau sakiau, iš muziejininko sužinojome, kad Kalvarijos apylinkės nėra likę nei vieno totorio. Kai grįžęs iš kelionės pagūglinau, sužinojau įdomų dalyką. Pasirodo, muziejininko pavardė – Totoris. Taigi, jis kukliai nutylėjo, kad visgi vienas totoris apylinkėse likęs – jis pats…

 

Balstogė

 

Pačioje atostogų pabaigoje nusprendėm nuvažiuoti į Lenkiją. Patys nesiveržėme, viskas vyko mergaičių iniciatyva. Pasakyta – padaryta. Iki pat paskutinio prieš kelionę vakaro 23.59 val. mes dar nežinojome į kurią vietą važiuosim. Galų gale pasirinkome Balstogę. Juk tada Šeštokuose ilgesingai žiūrėjome į traukinio bėgius, bet taip ir nepajudėjome į tą pusę.

Naujas, didžiulis Ibis viešbutis prie pat senamiesčio mūsų nenuvylė, nes iš jo atsiveria puiki panorama. Be to, ir prekybos centras po tuo pačiu stogu.

Kol atvažiavome iš Alytaus – praalkome. Kur valgyti leidome spręsti mergaitėms. Iš visų Balstogės restoranų jos pasirinko… Makdonaldą! Viskas ok. Jis mums irgi tinka.

Vakare nuėjome į viešbučio restoraną. Iš visų prabangių patiekalų aš pasirinkau kugelį. Viskas ok, tik daugiau galėjo būti.

 

– Latvia? – užkalbino šalia viešbučio sėdintis azijietis.

(pokalbį rašysiu lietuvių kalba, nors jis vyko angliškai)

– Ne, iš Lietuvos, – atsakėme, – kaip jūs atpažinote?

– Jūsų kalba kitokia nei lenkų.

– O iš kur jūs žinote Lietuvą?

– Kaune turiu draugų, kaip tik ten rytoj ir važiuoju.

– O jūs iš kur?

– Iš Korėjos.

Pirma pasitaikiusi sąsaja su Korėja man buvo ta, kad aš važinėju korėjietiška mašina – KIA CEED. Tai jam ir pasakiau. O jis man tarė:

– Very nice car.

Dabar truputį nukeliausiu į lankas, o po to tęsiu pasakojimą apie Balstogę toliau.

Ta korėjietiška mašina gal ir graži, bet kitą dieną ji Suvalkuose mums iškrėtė pokštą. Kai įsukinėdamas į „Tesco“ jungiau bėgį, jis man užstrigo ir niekaip negalėjo atšokti. Galvojau, kad jau ir liksim viduryje įkalnės. Gerai, kad pro šalį važiavo šaunuoliai lenkai, jie padėjo pastumti mašiną ir pavarų rankena atšoko, todėl mes ramiai galėjome tęsti kelionę toliau.

Toks įvykis atsitiko pirmą kartą gyvenime. Grįžus į Lietuvą, paaiškėjo, jog jis toks retas, jog net geriausi Alytaus garažų ekspertai suko galvas ką daryti, o po to vis tiek patarė skambinti į KIA saloną. Deja, ir ten pasakė tą patį:

– Kadangi jau atstrigo, tai mes nieko diagnozuoti negalėsime, ramiai važinėkite toliau. Gal į įkalnę važiavote?

– Taip.

– Tai, čia susidėjo aplinkybių visuma.

Kol kas, nors ir neramiai, bet važinėju toliau.

 

Visas Balstogės senamiestis išsidėstęs vienoje ilgoje gatvėje. Yra čia keletas įspūdingų bažnyčių, cerkvė, senoviška rotušė, Branickių rūmai. Kavinių ir ledainių – ant kiekvieno kampo. Žmonių jose savaitgalį pilna, kaip kokiame Europos didmiestyje.

Mane sužavėjo Šv. Roko bažnyčia. Ji buvo statoma 1927–1946 metais. Va čia tai modernizmas! Gaila, kad mano rajono klebonas R. Doveika jos nematė. Galėjo ir Pilaitėje tokią pastatyti! O dabar po mūsų langais dygsta dar vienas beveidis pastatas. Į faceboką įdėsiu abiejų nuotraukas galėsite palyginti. Netikiu, kad naujoji Pilaitės bažnyčia jus sužavės labiau.

Branickių rūmai dar vienas puikus dvaras, kurį pamačiau šiais metais. Gal net puikiausias iš visų. Galima sakyti, kad tai mūsų tėvynės dvaras, nes Balstogė kadaise priklausė Lietuvai.

Branickių rūmuose dabar įsikūręs Balstogės medicinos universitetas, po jį vedamos ekskursijos. Dar yra medicinos bei farmacijos istorijos muziejus, kurį, nepaisant įspėjimų apie visokias formaline užkonservuotas baisybes, mūsų mergaitės būtinai norėjo aplankyti. Užsukome. Priešingai, nei tokiame pačiame muziejuje Kaune, jokių baisybių nepamatėme, nes ten daugiau dėmesio skiriama medicinos įrankiams, o ne apsigimimams ar kitokiems anatominiams stebuklams. Yra atkurti keli senoviniai gydytojų kabinetai, pvz. okulisto, rentgeno, pirmojo pasaulinio karo ligoninės ir t. t. Viename iš kabinetų mus pasitiko besišypsantis žmogelis, dar vadinamas skeletu. Mes jam irgi nusišypsojome ir kartu nusifotografavome. Ta proga prisiminiau knygą kurios dar neskaičiau, bet kada nors norėčiau. Ji vadinasi „Kaukolė žalsvame čemodane“. Tai vienas pirmųjų lietuviškų detektyvų.

– Kaip čia kvepia! – sušuko viena iš dukrų, kai įžengėme dar į vieną senovišką gydytojo kabinetą.

Manęs tas kvapas visai nesužavėjo, o kabinete stovinti įranga taip pat nostalgijos nesukėlė. Prisimenate savo pirmuosius vizitus pas stomatologą? Aš irgi, nors mielai pamirščiau. O tas kvapas ir vaizdas nemalonius prisiminimus dar labiau sužadino. Gerai tiems mūsų vaikams, kai esant dabartinėms technologijoms, vizitas pas stomatologą nebeatrodo jau toks baisus dalykas.

Medicinos muziejus buvo paskutinis įdomesnis objektas aplankytas Lenkijoje.

Balstogė – tai toks miestas kuriame verta praleisti savaitgalį, bet ne daugiau.

 

Visi geri dalykai…

 

Be to, ką aprašiau dar norėčiau pridurti štai ką: per visą mėnesį daug kur buvau, išskyrus Vilnių. Kaip išvažiavau liepos 26 d., tai grįžau tik rugpjūčio 25 d. Gera 1/12 metų visiškai pakeisti aplinką. Per atostogas laikas ėjo lėčiau, nei kitu metu. Kur kas lėčiau.

Visi geri dalykai kada nors baigiasi. Taip atsitiko ir su 2019 metų atostogomis. Bet… Bus dar tų atostogų!