Šį rudenį su dukra pradėjome skaityti „Žiedų Valdovą“. Va kas būna, kai per daug įsitrauki į knygą.
Kas nėra didelis „Žiedų Valdovo“ gerbėjas paaiškinu:
Gendalfas – gerasis burtininkas
Sauronas – blogio šalies valdovas
Legolasas – blondinas elfas, atrodantis beveik kaip žmogus tik su kitokiomis ausimis
Juodieji Raiteliai – Saurono pasiuntiniai
Viduržemis – pasakų šalis, kurioje vyksta veiksmas
„Žiedų valdovo“ tema – tikslas sunaikinti pagrindinį žiedą, valdantį kitus žiedus, nes jeigu Sauronas jį gaus, užvaldys visą Viduržemį.
Pirma dalis
Jau kurį laiką Žiedų Valdovas ima viršų mano gyvenime. Na, gal ne gyvenime, bet sapnuose tai tikrai. Prieš dvi savaites mane persekiojo Juodieji Raiteliai su žiedais. Nežinau kodėl, nes lyg neturėjau pagrindinio žiedo. O šiąnakt buvo dar įdomiau: iš pradžių pagrindinis veikėjas buvo Gendalfas. Tiksliau kita jo versija, nes jis nebuvo nugyvenęs tiek daug amžių kaip knygoje. Jam jaunystėje buvo išpranašauta, kad jis nugalės Sauroną Lietuvoje nukaltu kardu. Pasirodo yra dar viena Lietuva – Viduržemyje. Paėmė Gendalfas tą kardą ir iškeliavo Saurono ieškoti. Iš Viduržemio pakliuvo pas mus, nes Viduržemis yra mūsų planetoje, tik izoliuotas, todėl mes vieni apie kitus nieko nežinojome. Pirmas dalykas, ką Burtininkas išvydo – buvo senas traktorius, vežantis kolūkiečius kasti bulvių. Po to jis pamatė medinį telefono stulpą. T. y. Gendalfas atsirado ne dabar, o tarybiniais laikais. Iš pradžių Burtininkas nieko nesuprato, o po to suvokė, kad tai visai nepažįstamas pasaulis. Gendalfas naktį perėjo ir per Giluičių sodą, o danguje švietė jaunas mėnulis. Lygiagrečiai keliavo ir Legolasas. Kai jie priėjo Simną (kuris buvo tapęs didmiesčiu, su dideliais, bet seniai pastatytais prekybos centrais), žmonės ėmė šaipytis iš elfiškų Legolaso ausų.
Pirmos sapno dalies pabaiga.
Antra dalis.
Dabartiniai laikai.
Aš pas tėvus namie. Jie ruošiasi dideliam baliui, laukia svečių. O pas mane atvyksta mano draugas Heklberis Finas, nes mūsų rūsyje nori pasižiūrėti paslaptingąsias Saurono juostas, kurios matosi tik atvirkščiai užsidėjus akinius. Deja, kad ir kaip žiūrime, jokių linijų nepastebime. Vėliau paaiškėja, kad vien atvirkščių akinių neužtenka, reikia dar būti ir išgėrus ko nors stipresnio. O, mes aišku buvome blaivūs.
Trečia dalis.
Neapolis.
Aš, Vaida, mergaitės, Tomas Sojeris, Heklberis Finas, vienas iš daugelio mano pusbrolių ir dar keletas nepažįstamųjų atsirandame Neapolyje. Jis kitoks nei realybėje. Visas miestas pastatytas ant vieno didelio kalno. Namai sujungti vienas su kitu. Čia kaip Morajos kasyklos Žiedų valdove, tik ne po žeme, o viršuje. Norint pakliūti į kitą kalno pusę reikia pereiti per visus pastatus. Mes – keturi vyriškiai netik turistaujame, bet ir norime nukakti dar toliau už to kalno, kad pamatytumėme kaip Gendalfas kausis su Sauronu.
Kartu su visa smagia kompanija per visokias bažnyčias ir kitokius senovinius pastatus užkopiame iki pačios Neapolio kalno viršūnės ir toliau per kambarius pradedame leistis žemyn. Ilgai netrukus susiduriame su kliūtimi: salės durys užrakintos ir mes negalime keliauti toliau. Pažvelgiu pro langą ir pamatau, kad šių rūmų kiemelyje italai ruošiasi prabangioms vestuvėms. Va dėl ko užrakintos durys! Tai uždaras pobūvis ir niekas nenori nekviestų svečių. Ką daryti? Nusprendžiame palaukti rytojaus ir, kai balius bus jau pasibaigęs, patraukti toliau.
Atėjo rytas, bet ne rytojus. T. y. tikras rytas: aš atsibudau taip ir nesulaukęs Gendalfo ir Saurono kautynių, kurios turėjo įvykti už akveduko, vedančio į kitą kalną.
