Centrinė Gardino aikštė
Kelionė į miestą prie Nemuno
2014 m. birželio 7 d.
Kelionė į miestą prie Nemuno- Gardiną prasidėjo kitame mieste prie Nemuno- Alytuje. Šeštadienis 7.00. Prie „Nemuno“ restorano jau laukia autobusas. Spėjau. Kai durys užsidaro kažkas paklausia:
– O ta bobutė ne su mum?
– Ne.
– O gal visgi su mum, juk taip ščyrai* žiūrėjo į autobusą.
Bet bobutės neimam. Prasideda kelionė. Kelionė… po Alytų. Kaip įdomu pamatyti savo miestą iš visai kitos perspektyvos- pro autobuso langą. Ekskursijos po Alytų priežastis labai paprasta – iš kokių penkių vietų reikia paimti ansambliečius, juk mes ne šiaip į Gardiną važiuojam, o į Baltarusijos tautinių mažumų festivalį, jau ne pirmą kartą vykstantį tame mieste. Kol po įvairias vietas rankiojom išsibarsčiusius dainorėlius, kelionės vadovas papasakojo istoriją labai jau panašią į mūsų situaciją:
„Guli moteriškė lovoje su meilužiu. Staiga skambutis į duris – vyras per anksti namo grįžo. Moteriškė meldžia Dievo:
– Padaryk taip, kad jis nieko nepastebėtų!
Dievas atsako:
– Padarysiu, bet tavo mirties priežastis bus vanduo.
Moteriškė sutiko. Praeina metai, antri. Moteriškė vengia atvirų vandens telkinių, maudosi tiktai duše, net vonių bijo. Besibaigiant tretiesiems metams ji netikėtai laimėjo bilietą į kruizinį plaukiojimą. Nusprendė, kad tiek jau to, galima ir pasilinksminti. Laineris prabangus, kelionė nuostabi… Tačiau vieną naktį prasideda neįtikėtinai stipri audra. Laivas skęsta. O moteriškė klausia Dievo:
– Tai negi dėl manęs vienos visą laivą skandinsi? Dievas atsako:
– Ne dėl tavęs vienos. Aš jus, paleistuves, tris metus į šitą laivą rinkau!“
Vidzgiryje pamatome būrelį pagyvenusių žmonių, pasipuošusių tautiniais rūbais, su būgnais ir kitais instrumentais. Tai „Bočiai“. Senolius pristatė vienas iš jų narių:
„Bočius, tai toks žmogus, kuris nori, bet negali. O tas, kuris gali, bet nenori- svolačius.“
Baltarusija ypatinga šalis. Per metus ji sulaukia labai daug nelegalų, kurie žūt būt nori pasilikti ir įsitvirtinti Lukašenkos žemėje. Todėl ir sienos kirtimo procedūros griežtos. Čia jums ne kokia Šengeno zonos valstybė. Autobusą tikrino kokius tris kartus. Laimei, kad bent pasienietės gražios. Ir nemažai čia jų. Tik šlakbaumai nesureguliuoti. Vienas toks trinktelėjo opeliukui per stogą. Nieko tokio. Didelės žalos nepadarė.
Žiūrėdami į gražias moteris, vyresni vyrai mokė jaunesnius kaip taktiškai apibūdinti moters amžių:
„Kiek moteriai metų? 30 metų plius PVM.“
Ne. Baltarusių muitininkėms tiek nebuvo. Gal tik PVM…
Na ir štai. Nepraėjus nei trims valandoms po išvykimo iš Alytaus, mes kirtome Baltarusijos sieną. Keistas jausmas iš laisvojo pasaulio pakliūt į nelaisvąjį. Juk dar prieš 25 metus viskas buvo atvirkščiai. Įdomu kaip jaučiasi tie pareigūnai, kurie kiekvieną dieną iš savo pusės žvelgia į mūsų laisvą šalį? Manau, kad neblogai. Kodėl taip galvoju? Atsakymą suradau vaikščiodamas po Gardino šventę. Miesto centras pilnas žmonių: daug dalyvių, bet dar daugiau žiūrovų. Oras geras, nuotaika puiki. Laisva šalis. Tikrai! Tik viena smulkmena: milicininkų pajėgos didelės. Vyrai juokaut nemėgsta, visus įeinančius į šventės teritoriją tikrina su metalo detektoriais ir žiūri ar nesineša alkoholio. Gal dėl to ir nesimatė prisitvojusių iki žemės graibymo. Visi linksminosi kultūringai. Muštynių taip pat nebuvo. Visgi Lukašenka kažkaip moka įvesti tvarką. Arba bent sukurti tokią iliuziją. Iliuzijų mačiau ir daugiau, bet apie tai vėliau.
Sako, kad šventėje dalyvavo visos Baltarusijoje gyvenančios mažumos. Tautinės mažumos, jeigu kam neaišku. Vaivorykščių nemačiau. Kiekvienai tautai paskirtas atskiras kiemelis. Gardine buvo lietuvių ir lenkų pilys. Juk daug kas dar mena tuos laikus, kai Gardinas priklausė Lietuvai. Visai neblogai būtų, kad ir dabar priklausytų. Ypač po to, kai Lukošius- Lukoševičius- Lukašenka jį taip iščiustijo. Lietuvių delegacija įsikūrė buvusios Lietuvos pilies teritorijoj, na o lenkų, aišku, lenkiškos. Nors… kas ten iš tų pilių belikę? Tik griuvėsiai.
Kitos tautos linksminosi centre – kiemeliuose. Kad Gudijoj gyvena moldavai, žydai ar čigonai, tai tikriausiai nieko nestebina. Bet iš kur ten anglai, italai ar ispanai? Nežinau. Kiekviena tauta pristatė savo dainas, šokius, kulinarinį paveldą. Ispanų flamenkistės sulaukė kur kas daugiau žiūrovų nei simpatiškos rusės, dainuojančios apie šaunius kareivius, saugančius taiką…
Gardino architektūra mane domino labiau nei dainos ar šokiai, tačiau to paties nepasakyčiau apie patį geriausią kulinarinį paveldą- šašlykus. Alytaus bočiai turėjo koncertuoti apie pirmą valandą. Galvojau, kad nušausiu du zuikius- lietuvių kiemelyje pasiklausysiu bočių ir pavalgysiu šašlykų. Nepasakyčiau, kad pasisekė. Viskam sutrukdė šašlykų ir kitų gėrybių pardavėjos. Nusivylimų buvo daug. Visų pirma, ne lietuviai pardavinėjo tuos dieviškus užkandžius, o kažkokia įmonėlė iš Gardino. Antra- nors eilė ir buvo trumpa, bet tirpo ji lėtai. Labai lėtai. Kai jau atėjo man metas pirkti, supratau kodėl čia viskas vos juda. Pardavėjos net dvi. Viena vyresnė, kita jaunesnė. Moteriškės darbščios kaip skruzdės. Jos sakė, kad nuo ryto net arbatos nespėjo išgerti. Bet vien darbštumo neužtenka. Būtų visai neblogai, jeigu jos suderintų savo veiksmus, o ne trukdytų viena kitai. Vyresnioji prie kasos, jaunesnioji deda man šašlykus. Klausia ar pašildyt, nes kol atėjo mano eilė, jie spėjo jau ir atšalti. Kai šašlykai mikrobangėj jau beveik sušilo, vyresnioji pradėjo rėkti ant jauniklės, kam ji šašlykus šildo, juk reikėjo juos pirmiausia pasverti. Gerai- pasvėrė ir įmušė kainą. Reikia vėl pašildyti. Stoviu, laukiu. Mergina, tuo metu kitoms bobutėms puolė pjaustyti sasyskas. Šašlykai jau pašilo, bet bobutės paprašė dar salotų. Aš toliau laukiu. O ko čia skubėt? Reikia moteriškėms dar salotų įdėt. Šakutės prie šašlykų nedavė. Viskas turi savo kainą. Plastmasinės šakutės kaina- 350 rublių. Už tris šašlykus, šakutę ir stiklinę kisieliaus sumokėjau 45 000 rublių. Bočių pasirodymo taip ir nepamačiau…
Prieš važiuodamas į Baltarusiją svajojau tapti milijonieriumi. Deja, bet mano svajonė neišsipildė – už 200 Lt gavau „tik“ 780 000 baltarusiškų rublių. Turtingu būti sunku. Pinigų kiekis laimės neatneša. Banknotų krūva ne tik plėšo piniginę, bet tie nuliai dar ir klaidina. O sunkiausia atskirti kur 5000, o kur 50000 rublių. Kai buvau Italijoj, žmonės mėtė pinigus į fontanus. O Baltarusijoj ką? Net smulkiausio pinigo- 50 rublių niekur neįmesi. Gavau ir tokių. Kai už 7400 nusipirkau 0,5 l coca-colos. Klausė ar neturiu smulkiau. Neturėjau.
Besigrožėdamas muzikantais ir šokėjomis apėjau visą Gardino centrą. Buvo verta, kaip ir apskritai čia atvažiuoti. Galvojau, kad tai bus tarybinis, beveidis miestas. Klydau. Visgi LDK įtaka čia ilgą laiką buvo didelė, todėl senamiestis tikrai jaukus- daug simpatiškų senoviškų namukų, kelios katalikų bažnyčios ir cerkvės. Viskas išpuošta kaip nuotaka per verstuves. Mačiau ir tokių. Net dvi, prie tokio pastato, ant kurio užrašyta ZAGS. Taip, Lukašenka suremontavo miestą. Ne, ne jis asmeniškai. Batia, tik išleido įsakymą, kad kiekviena firma turi sutvarkyti tam tikrą miesto dalį, o toliau- viskas kaip iš pypkės. Namų fasadai tikrai gražūs, išdažyti įvairiomis spalvomis. Tačiau to nepasakysi apie vaizdą iš kitos pusės ar šonines gatveles. Mačiau ir jas. Kur baigiasi Lukašenkos rojus, ten prasideda lūšnelės ir visokios kitokios griuvenos. Buvau sujaudintas kai pamačiau tebestovintį Leniną ir tanką, išgelbėjusį šitą miestą. Kai buvau mažas, skaičiau, kad kurį laiką Leninas gyveno Šveicarijoj. Aš irgi pasijutau kaip Šveicarijoj, nes prabangių bankų Gardine ant kiekvieno kampo. Ir visi skirtingais pavadinimais. Sėkmės jiems, tik, kad po to nereikėtų visiems jaustis kaip lietuviams, kokiais 1995-aisiais, kai vienas po kito bankrutavo vos ne visi bankai…
Penktą vakaro sunkūs lietuvių kiemelio vartai užsidarė. Prasidėjo privatus pobūvis artimiausiems žmonėms. Baliavojo Baltarusijos Lietuvių bendruomenė, Bočiai ir… aš. Dar būdami Lietuvos pusėj, TAX Free parduotuvėj užpirkom gėrimų. Kad liūdna nebūtų. Juk neisi į svečius be butelio. Kuo daugiau tostų buvo pasakyta, tuo visi linksmesni darėsi. Vėl prasidėjo dainos. Tik šį kartą siauresniam klausytojų ratui. Į sceną užlipo nekaltų bernelių choras „Varpa“. Tik tiems pagyvenusiems berniukams jau pynėsi liežuviai. O kam jie dar nesipynė, pasakojo visokias istorijas:
– Aš dar prieš dvidešimt metų norėjau tapti bočių nariu, bet žmona neleido. Tai, kai žmona susirgo, paklausiau vadovo ar galėsiu ateit grot kai žmoną palaidosiu? Na va, ir jau metai laiko kaip „bočiuose“.
– Tai prieš metus žmoną palaidojot?
– Taip. Gerai pas bočius. Dar ir našlę tokią man pripiršo…
– O tai nuo kada galima taip „bočių“ nariu?
– Ai, grot pas juos gali kada nori…
Kiti porino anekdotus: „Jei žmona išėjo pas kaimyną nepergyvenkit- dabar jūs kaimynas“.
Bočiai kaip reikiant įšilo. Kai po šventės dar sustojom parduotuvėj, man buvo baisu, kad tie senoliai kur nors nenuklystų ar į kokį kitą autobusą neįsėstų. Laimei, taip neatsitiko. Surinkom visus. Lietuviškų šildančių gėrimų dar buvo likę, juos žūt būt reikėjo damušti iki Alytaus. Prasidėjo trečias šventės etapas. Gal net linksmesnis nei pirmi du. Kažkas prasitarė, kad „bočiams“ nebuvo leista pabaigti visos savo programos ant scenos, todėl jie su malonumu ją pratęsė autobuse. Kadangi kelionė iki Alytaus vėl gerokai užtruko, dainų buvo gerokai daugiau nei per koncertą. Išgirdom ne tik pagrindinį repertuarą, bet dar ir kelis papildomus. Kažkuriuo metu „darniam“ bočių chorui ėmė vadovauti pašalietis, tikrai dar ne garbaus amžiaus žmogus. Pradėjo traukti senoviškas, tremtinių ir partizanų dainas. Net ne visi bočiai jas mokėjo. Būgnai buvo bagažinėj, bet jų neprireikė, tam tiko ir autobuso grindys. Sustojom degalinėj. Geriau jau būtumėm nestoję, nes kai autobusas nejuda, tada lengviau pilstyti. Vairuotojas irgi pylė. Tik ne į stikliuką, o į autobuso baką. Gaila, bet tik jis. Deja, mes- keleiviai negalėjom pasiimti su savimi pigios gudiškos saliarkos. Degalinėje ilgokai užsibuvome. Kažkas ėmė garsiai svarstyti, kad jei dar pastovėsim tai visi iškris.
Choras taip įsismarkavo, kad net nesustojo tada, kad kai daili baltarusių pasienietė pradėjo tikrinti pasus. Ji nesupyko, o tik nusijuokė ir tarė: „matosi, kad iš festivalio“.
Tik pervažiavę sieną sutikom veisiejiškius. Jie skubėjo į Veisiejų šventę, kurioje be visų kitų, turėjo koncertuoti ir M. Mikutavičius. Visi vienbalsiai nutarėm, kad ir mums reikia ten vykti.
Koks nusivylimas buvo, kad jau temstant vietoj miestelio prie kelių ežerų išvydome savo miestą prie Nemuno.
*Ščyras- nuoširdus, labai sąžiningas.
