Turiu išsisaugojęs nemažai savo mokyklinių sąsiuvinių. Dažniausiai pavartau lietuvių kalbos rašto darbų sąsiuvinius. Šiandien akis užkliuvo už vieno rašinio ir nusprendžiau juo pasidalinti su kitais. Rašinys apie buvusią Alytaus Piliakalnio mokyklos kraštotyros muziejaus vadovę Onutę Bladienę.
Mano mylimiausias mokytojas
1998 12 02
Štai aš jau dvyliktokas. Dvylika metų praleistų mokyklos suole – tai jau šis tas. Per tą laiką sutikau įvairiausių mokytojų. Vieni jų paliko didelį įspūdį, kiti ilgainiui išdils iš atminties. Daugelis suaugusiųjų šneka, kad nėra blogų mokytojų – yra tik blogi mokiniai. Aš pritariu šiai minčiai. Man nebuvo nė vieno blogo mokytojo. Aš sugebėjau jų neįžeisti nei savo elgesiu, nei prastu mokymusi. Tikiuosi, kad taip bus ir ateityje.
Mokytoja, apie kurią norėčiau papasakoti, nerašė man pažymių, nedėstė pamokų. Likimas suvedė mus šitoje mokykloje, todėl bendrauti teko tikrai nemažai. Ta mokytoja – tai buvusi mokyklos kraštotyros vadovė – Onutė Bladienė. Iš pradžių, būdamas dar nedidelis, nelabai domėjausi kraštotyra. Man buvo įdomu istorija, bet visokių senienų rinkimas, įvairių biografijų ar istorijų užrašinėjimas atrodė tuščias laiko gaišimas. Man būnant aštuntoje ar devintoje klasėje, mokykloje atsirado naujas veidas. Tai buvo sena mokytoja. Į ją nelabai kreipiau dėmesį, net nežinojau, ką ji dėsto. Vėliau paaiškėjo, kad mokykloje įkurtas kraštotyros muziejus, o ta senoji mokytoja jį tvarko. Pirmasis apsilankymas muziejuje su klase padarė didelį įspūdį. Mokytoja Bladienė išsamiai papasakojo mokyklos istoriją ir mums tos žinios vėliau labai pravertė. Didelio susidomėjimo kraštotyra nepajutau ir dešimtoje klasėje, kai kai kurios klasiokės dažniau pradėjo lankytis muziejuje ir važinėti į įvairius seminarus. Aš netgi įsižeidžiau, kai jos mane įrašė į mokyklos gidus. Vieną sykį užklydau į muziejų. Man reikėjo rašyti rašinį apie mokyklą, todėl užsukau pasiteirauti keleto faktų. Onutė Bladienė, net ir nežinodama, kad aš esu, ir visai nekreipdama dėmesio, kad aš vienas, vėl detaliai viską papasakojo, kaip ir anuomet, kai buvau atėjęs su visa klase. Mane tai gerokai nustebino. Niekada dar nebuvau matęs tokio žmogaus, kuriam taip patiktų jo darbas ir jis taip mielai apie jį pasakotų. Vėliau nustebęs buvau dar ne vieną kartą. Tas mokytojos atsidavimas darbui ir domėjimasis mūsų krašto bei mokyklos istorija uždegė mane. Dabar jau mintyse padėkojau savo klasiokėms ir nuo to laiko pradėjau domėtis kraštotyra.
Ypač daug teko bendrauti su mokytoja Onute Bladiene vienuoliktoje klasėje. Padarius mokykloje remontą, muziejui buvo paskirta nauja erdvi patalpa. Reikėjo perkraustyti eksponatus ir viską sutvarkyti. Vienam, o ypač senam žmogui būtų reikėję padėti labai daug pastangų, todėl man ir kelioms klasiokėms dažnai tekdavo pasiaukoti mokyklos labui. Mes tam negaišdavome savo laisvalaikio – dažniausiai tai darydavome per pamokas. To negalima pasakyti apie Onutę Bladienę. Kraštotyra buvo jos gyvenimas. Ilgas valandas ji praleisdavo muziejuje prie stendų, biografijų ar eksponatų. Net ir serganti, net grįžusi iš ligoninės mokytoja niekados nesėdėdavo be darbelio. Ji vis stengėsi dėl mokyklos, dėl kitų.
Į muziejų užeidavau dažnai, netik darbo vejamas. Užeidavau netik į eksponatus paspoksoti, bet ir pabendrauti. Man buvo įdomu kalbėtis su mokytoja Bladiene. Kiekvieną kartą išeidavau iš muziejaus ką nors naujo, įdomaus sužinojęs. Onutė Bladienė mokėjo bendrauti su žmonėmis, buvo įdomi pašnekovė. Aš net pavydžiu tiems vaikams, kuriems ji dėstė geografiją, važiavo su jais į keliones. Gaila, kad manęs nebuvo jų tarpe. Lyg nujausdamas kažką negero, aš daug klausinėjau, teiravausi, bet taip ir nepavyko visko sužinoti…
Niekados nepamiršiu tos dienos, kai pasibaigus mokslams, užsukau į mokyklą. Buvo graži birželio diena ir turėdamas kelias minutes laisvo laiko, vaikščiojau po mokyklą. Muziejuje, kaip visada, užtrukau ilgiausiai. Pašnekėję su mokytoja apie vasaros atostogas, pradėjome kalbėtis apie reikalus. Mokytoja Bladienė ruošė naują stendą, todėl paprašė manęs atspausdinti užrašus. Pažadėjau, juk man malonu dirbti mokyklai. Kadangi buvo vasara su mokytoja susitarėme susitikti naujais mokslo metais. Deja, taip ir nesusitikome… Žinia apie mokytojos mirtį mane pribloškė. Kodėl? Kodėl dabar? Juk tiek daug nepadaryta, tiek daug nesižinota. Gaila, kad neturėjau galimybės sudalyvauti mokytojos Onutės Bladienės laidotuvėse. Bet aplankiau jos kapą. Ne vienas, o su visa klase. Sustoję pagerbėme mokytoją. Prisiminėme jos meilę darbui, pagarbą kitiems žmonės, net mažiausiems mokinukams. Ji visados būdavo kantri, niekad nerėkdavo net ant tų mokinių, kurie išdykaudavo muziejuje.
Atėjęs į dvyliktą klasę, pajutau, kad kažko trūksta. Vis dar norisi nueiti į muziejų, šiltai pabendrauti, pasikeisti nuomonėmis ir sužinoti šį tą naujo. Deja, nuėjęs randu muziejų užrakintą arba nepažįstamą moterį, stovinčią tenai. Galima priimti naujus darbuotojus, bet niekas nepakeis mokytojos Onutės Bladienės…
Šitas rašinys parašytas taip ne dėl to, kad apie mirusius reikia kalbėti arba gerai arba nieko. Daugelis nekenčia mokytojų. Jiems žodis „mokytojas“ lyg keiksmažodis. Taip neturėtų būti. Juk mokytojas tai ne robotas, kuris išdėsto pamoką, ar siaubūnas, kuris žiauriai kankina ir baudžia. Mokytojas – tai toks žmogus, kurio tikslas perteikti žinias, išmokyti jauną žmogų gyvenimo, supažindinti su įvairiomis mokslo paslaptimis. Netiesa, kad mokytojai nemyli mokinių. Tai mokiniai nemyli mokytojų. Tikiuosi, kad ateityje mokytojai ir mokiniai labiau gerbs ir mylės vieni kitus, o į mokyklą bus malonu eiti visiems.
