San Fermino festivalis
Pamplona
Kelionė į Pamploną
Liepos 9 d.
Rytas buvo gražus, daug žadantis. Ir kaip nebus, juk mes iš vakaro nusipirkom kiaušinių ir sasyskų. Puiki proga man pagaminti savo kultinį patiekalą- kiaušinienę. Kodėl kultinį? Galbūt todėl, kad jį vienintelį moku gerai iškepti. Taigi, rytas prasidėjo nuo kiaušinienės. Geras ženklas. Kad šiandien mums sekasi, dar kartą įsitikinom nuvažiavę į traukinių stotį pasiimti išsinuomotos mašinos. Sunkiai lietuviškai kalbantis vaikinukas Lietuvoje žadėjo Citroen C četyri, o gavom visiškai naują Hyundai I30. Pravažiuota tik 200 km, net lipdukai nenulupti! Stryktelėjom į saloną ir nudūmėm į šiaurę, kur buliai žiemoja. O kas čia? Maksima? Jau VP marketas ir čia koją įkėlė? Neišsigąskit, čia tik radijo stotis, kurią tuoj pagavo nuostabusis mūsų radijo imtuvas! Aišku, kaip lietuvių kapitalo radijo stotis, galėtų ir lietuviškai kalbėti, o ne kažkokia meksikietiškų serialų šneka. Vaizdai, gražūs, bet vien nuo jų sotus nebūsi. Jautėm, kaip paskutiniai kultinės kiaušinienės likučiai garuoja iš mūsų kūnų. O ir autostrada baigėsi. Visai netikėtai. Vidury laukų. Autostrada ne Autopista. Ir teks su tuo susitaikyti. Specialiai paprašėm Broniaus- mūsų navigacijos, kad į Pomploną vestų ne trumpiausiu, o nemokamu keliu. Autopistomis turi teisę vadintis tik mokamos autostrados. Bronius veda gerai- atvedė mus į mažą miestelį, kurio pagrindinio bokšto laikrodis kaip tik ruošėsi mušti pirmą valandą dienos. Taip, tikrai jau pats metas pavalgyti. Ką valgysim? Ką Dievas, o tiksliau, mažos kavinukės savininkai duos! Nedavė nieko. Juk pietūs dabar, siesta kitaip sakant. Maistą atveš po kelių valandų. Jei norit- palaukit. Gera kavinė, nieko nepasakysi. Jie ir patys maistą užsisakinėja, savo nevalgo. Mūsų atkaklumo taip lengvai nenužudysi. Negavom kavinėj, gausim parduotuvėlėj, kuri visai šalia- kitos durys! Tiksliau durų anga uždengta ne medžiu, kaip mes įpratę, o kažkokiomis neaiškiomis juostelėmis. Žmonių čia nedaug, ko nepasakysi apie jų pirkinius. Bet net ir pamačiusi pirkinių kiekį, vienintelė šios parduotuvės kasininkė niekur neskuba. O ko čia skubėti, kai taip rūpi paklausti, kaip kiekvieno jos mylimo ir laukiamo pirkėjo šeima, vaikai, ūkis ir bitės gyvena. Ką ir viskas? Ne- vaisiais ir mineraliniu vandeniu mes tikrai sotūs nebūsim! Va- kitoj gatvės pusėj dar viena veikianti kavinė. Čia tai tikrai rasim šilto maisto! Nuobodžiaujantis, bet malonus ispanas šiltai mus priėmė. Pasiūlė (o tiksliau mes patys paprašėm) ne tik šilto maisto, bet ir šiltos kavos. O maisto pasirinkimas! Net keli garuojantys panašaus dydžio patiekalai! Mes, aišku, išsirinkom tą, kuriame daugiausia dešros. Galėjom imti ir po mažą gabaliuką, bet ne! Mes juk labai išalkę, imkim visą bliūdą. Kas čia? Ir vėl kiaušinienė? Juk mes šiandien jau valgėm kiaušinienę! Tikėjomės bent moliūgų pyrago, o čia… Na, ką padarysi, eurai sumokėti, teko valgyti. Kad jau soti ta kiaušinienė, tai soti. Kur kas sotesnė nei mano. Skrandyje dar ilgai stovėjo ir visai nesistengė išgaruoti.
Po sočių pietų mašinos vairą perėmiau aš. Tik išvažiavom už pagrindinio miestelio bokšto, iš karto atsivėrė puikus vaizdas. Ne, ne kalnai, kaip jūs tikriausiai jau spėjote pagalvoti. Ten buvo dar daugiau restoranų. Ir, kaip pastebėjome, su kur kas įvairesniu meniu, nei matėm paskutiniuose dvejuose. Na ir žinok, žmogus, kada tau sustoti! Vakar ieškojom ilgai ir radom kažkokią picą už 44 eurus, o čia- jei tik būtumėm turėję dar truputį kantrybės, už kito kampo būtumėm radę išties prašmatnų restoraną.
Vėliau iš tiesų pasirodė kalnai. Ir dar kokie kalnai! Norėjosi griebti fotoaparatą ir fotografuoti viską iš eilės, bet negalėjau- rankos buvo užimtos- jose laikiau vairą ir kartas nuo karto pavarų perjungimo svirtį. Grožėtis kalnais per fotoaparato objektyvą norėjo ir kiti komandos nariai. Norėjo taip, kad buvo pasiryžę stoti prie kiekvienos viršūnės ir fotografuotis. Deja, fotografuotis nebuvo kada- skubėjome į Pamploną, kur iki 16 valandos turėjome atsistoti į eilę koridos bilietams nusipirkti. Aišku, bilietus būtum galėję nusipirkti ir vėliau, bet tada ir koridą būtų tekę žiūrėti vėliau. Negalėjom leisti sau tokios prabangos, nes kaip supratote, laikas šioje kelionėje buvo gerokai vertingesnis už pinigus.
Bronius toliau mus vedė teisingu keliu. Kartais mus užvesdamas į kokį šunkelėlį- serpantinėlį, o kartais į didžiulę autostradą, kuri kada nors tikrai taps Autopista, nes mokėjimo punktai, rodės, jau tuoj tuoj padės veikti.
Ėch, kad būčiau turėjęs dar po vieną porą akių ir rankų! Tikrai tuo metu būčiau griebęs fotoaparatą ir nufotografavęs ilgą geležinį tiltą, kuriuo teko garbė važiuoti ar žalios spalvos marias, kurios, kaip matyti iš apsemtų medžių, visai neseniai šioje vietoje buvo atsidarę. Deja, nei tiltas, nei marios, nei dar krūva visokių lankytinų objektų taip ir liko nenufotografuoti. Nenufotografuoti mano fotoaparatu, nes šiaip tai, jie jau yra įamžinti žvitrios google street view akies.
-Viliau, suk ten. Oi ne, ne ten! Kur važiuoji? Tiltas dar nepastatytas!
Išsigandau. Akimirką pasirodė, kad įsukau į dar nepabaigtą statyti tiltą ir pro akis pralėkė visas pavyzdinio Holivudo filmo scenarijus. Laimei, pasitaikė kitas posūkis ir kelias nusuko toliau nuo, dėl krizės nepabaigto ir artimiausiu metu neketinamo užbaigti, tilto.
Žinot kuo gerai yra iki galo nenutiesta autostrada? O gi tuo, kad tuose ruožuose, kur ji vėl prasideda, beveik visai nebūna mašinų. Taip ir spaudi kokiu 160 km/h, kad ir viduriu kelio. Net radarai, ir tie dar nesudėti.
Į Pamploną spėjom. Juk kitaip ir negalėjo būti. Bet šiek tiek vargo buvo besivažinėjant pačioje Pamplonoje. Eismui trukdė ne tik girti, jau kelias dienas San Fermino festivalį švenčiantys, žmonės, bet eismui trukdė ir pats… eismas. Tiksliau visokie ten eismo ženklai, šviesoforai, žiedinės sankryžos ir kitoks š… Neduok Dieve Europos Sąjunga visose narėse sugalvotų suvienodinti kelių žymėjimą pvz. pagal Ispanijos standartus. Pusė Lietuvos vairuotojų tikriausiai išmirtų ir aš būčiau vienas iš jų. Jau geriau važiuoti serpentinais, ten bent galvos sukti nereikia, kaip įvažiuoti ir išvažiuoti iš žiedo, kai nėra nubrėžtos linijos, o prie žiedo dar stovi keli šviesoforai, o tu nežinai į kurį tau reikia žiūrėti!
Koks bilietų pirkimas be jų perpardavinėtojų? Visur jų pilna. Net į tokį šventą renginį kaip korida. Pirkit tik pas juos! Tik pas juos bilietai ir pigesni, ir pačiose geriausiose vietose. Mes, lietuviai, žmonės ne naivūs. Mūsų taip lengvai nesuviliosi. Nors ir kaip atkalbinėjami prasibrovėm prie kasų. Nors, kaip čia pasakius. Brautis labai nereikėjo- buvom vieni iš pirmųjų. Kasos atsidarė prieš pat nosį. Nusipirkom bilietus. Ir pigiau, ir geresnėse vietose! Diedukai liko be lengvo uždarbio.
San Fermino festivalis. Korida.
Liepos 9 d. vakaras po 17 val.
Iš visų pusių į koridos areną plūdo žmonės. Margi žmonės. Visur tik raudona ir balta. Balti marškiniai ir kelnės. Raudona juosta ar skarelė. Čia tikrai jautėsi šventinė dvasia! Ne, ne vien alkoholis čia kaltas. Vien alkoholis nesukurtų tokios atmosferos. Nors, ir jo žmonės nešėsi nemažai. Ne po bonkelę ar skardinėlę, kaip mes įpratę matyti lietuviškuose renginiuose, bet kibirais! Kibirai pilni ledo, juk oro temperatūra toli gražu nevaikiška. Pro mus praėjo keli orkestrai. Va- kas yra atsakingas už triukšmą, na ir aišku geros nuotaikos palaikymą! Užėjom į areną ir mes. Kaip neužeisi, jei kišenėje turi bilietus į koridą. Lietuviai apie muges mėgsta vartoti žodį „šurmuliuoja“. Tačiau aš šito žodžio nevartosiu. Ir ne vien dėl to, kad jis toks nuvalkiotas. Paprasčiausiai jis šioje situacijoje netinka. Arena nešurmuliavo. Ji siautė! Ošė! Ūžė! Keli orkestrai, grojantys skirtingus maršus, didelė minia žmonių, dėdės garsiai padavinėjantys šaltą kolą ir alų, savo leidžiamus garsus sujungė į galingą simfoniją, mielą tokių renginių išsiilgusiai ausiai.
Pasirėdyti yra sveikumas! Sako mūsų Saulė ir, išsipurvinusi kojas, strimgalviais šoka į vandenį maudytis. Pasirėdėm ir mes. Tik ne kojas purvinom, o ant baltų drabužių užsirišom raudonas juostas, Vaida pasidabino raudona skarele.
Visi nekantriai laukė bulių, bet jie nesirodė. Vietoj jų atėjo Karvė. Ne šiaip karvė, o Karvė! Na ir kaip kitaip būtų galima pavadinti apystambią amerikietę, iš kurios kepurės kyšojo karvės galva? Žmonės, prieš pirkdami suvenyrus, pagalvokit ar jie jums tinka! Karvė mus palaikė ispanais, nes paklausė mūsų apie koridos istoriją. Deja, tuo metu mes dar ir patys jos nebuvome girdėję.
Dar prieš atvykdamas į Pamploną, žinojau ką palaikysiu koridoje. Ką? Aišku, kad bulių, koks dar čia klausimas! Pamatėm 6 koridas, nors man tikrai būtų pakakę ir kokių trijų, tam, kad suprasčiau, kas yra korida. Ir turiu pasakyti, kad nusivyliau. Mano palaikomieji buliai nelaimėjo nei vienos iš šešių kovų. Tiesą pasakius, jie net neturėjo jokių šansų. Nors pas bulių sveikatos kaip pas jautį- gali net arklį nuo žemės atkelti, visgi, šioje situacijoje norėjosi, kad bulius turėtų ir šiek tiek daugiau proto. Protas tikrai nebūtų pamaišęs prieš kelis gudrius, ginkluotus ir savo veiksmus gerai suderinusius žmones.
Korida susideda iš kelių dalių. Tie, kurie šiais laikais turi galimybę naudotis internetu, jame nesunkiai galėtų rasti visą koridos istoriją, jos aprašymą, kiekvieno veiksmo prasmę ar veikiančių asmenų pavadinimus. Tai galėčiau padaryti ir aš, ir čia jums pasirodyčiau labai protingas ir išprusęs. Bet to nedarysiu. Aš tiesiog papasakosiu, ką pats mačiau.
Iš pradžių, kai į areną įleidžiamas bulius, jį vaiko ir erzina trys vyrai. Jų skraistės nebūna raudonos. Jos- ružavos. Po kelių minučių į areną išjoja du vyrai su ietimis. Juos, lyg, vadina pikadorais, nors man pagal jų elgesį priimtinesnis žodis būtų piktadorai. Ir išvis- nieko ten doro! Kaip tik tada bulius padaro pirmą ir lemtingą savo gyvenimo klaidą. Kurią vėliau kartoja ir visi kiti buliai, nes juk niekas nepasimoko iš svetimų klaidų. Bulius puola. Puola ne žmogų, o arklį. Puola taip smarkiai, kad net prispaudžia jį prie sienos ar, kaip jau sakiau, atkelia nuo žemės. O žmogus, tas begėdis, tik to ir telaukia. Pasinaudojęs buliaus pykčiu kitam niekuo nenusikaltusiam gyvūnui- arkliui, smeigia savo ietį buliui į nugarą. Ne, bulius, gavęs ietį į kuprą, nenumiršta. Jis tik nukraujuoja. Ir gan smarkiai nukraujuoja. Vis kita, kas vyksta po to- tai tik mirštančio, iš lėto kraujo ir jėgų netenkančio, buliaus paskutinis šokis. Gal kam nors ir būtų įdomu pamatyti buliaus ir arklio kautynes, bet ir šiuo atveju bulius neturi daug šansų, nes, nepaisant ant arklio sėdinčio žmogaus su ietimi, arklys yra gerai apsaugotas- jis iš visų pusių aptaisytas šarvais. Be to, arkliai ir patys nelabai nori akistatos su buliumi, mielai jos išvengtų, pasitrauktų kur nors į kamputį ir iš tolo stebėtų šią kruvinąją puotą. Deja, tuos arklius, kurie atbuli traukiasi nuo buliaus, (ne)dorieji žmonės, kažkokiu būdu įkalbina judėti į priekį, o ne atgal.
Arenoje susirinkusi minia, akivaizdu, kad buliaus nepalaiko. Priešingai nei aš, visi džiaugiasi žmonių sėkme, o buliaus nesėkme. Visiems patinka tie du bravi (šaunūs) vyrai, kurie kaip tik dabar, greitai prabėgdami pro bulių, turi jam į kuprą susmeigti po dvi strėles. Tie, kurie susmeigia abi ir dar spėja nuo buliaus pabėgti- tikri šaunuoliai, todėl minia juos palydi gausiomis ovacijomis. Vikrūs jie vyrai. Tik strykt- ir jau kitoje aukštos tvoros pusėje.
Ir štai! Į areną didingai įžengia pats pagrindinis matadoras. Minia jam ploja. Tačiau, tai dar nereiškia, kad žmonės jam plos ir išeinant iš arenos. Gali ir nušvilpti. Viskas priklausys nuo to, kiek dailiojo čiuožimo, tiksliau, dailiojo buliaus nudobimo programa surinks balų. Na, gal niekas taip akivaizdžiai ir neskirsto taškų, bet vis tiek visą įvertinimą lemia matadoro profesionalumas ir minios palaikymas.
Nori, nenori, bet tenka pripažinti, kad buliaus visiškas išsekinimas irgi yra menas. Kruvinas, bet menas. Juk tam reikia ne tik aktoriaus, bet ir akrobato sugebėjimų. Ne kiekvienas sugebėtų laikydamas špagą ir raudoną skraistę taip išsilenkti, kad išvengtų buliaus rago. Kai bulius visiškai nuvargsta, matadoras išdrįsta atsukti jam… subinę. Ne, ne tam, kad dar labiau vargšelį suerzintų, o tam, kad nusilenktų publikai! Gudročius, matyt, žino tikslų momentą, kada bulius yra tiek pavargęs, kad neturi nei jėgų, nei noro pulti nugarą jam atsukusį žmogų.
Visgi bulius dar sukaupia jėgų šuoliui. Ir tik nuo matadoro judesių tikslumo priklausys ar tas šuolis bus paskutinis trumpame buliaus gyvenime ar kančios prasitęs dar kelioms minutėms, matadorui vis nesėkmingai mėginant jį nudurti. Minia mėgsta profesionalius skerdikus- tuos, kurie bulių nusmeigia pirmu sėkmingu špagos dūriu į stuburą. Žaliai apsirengęs nevykėlis bulių nudūrė tik iš šešto karto. Nežinau, gal nereikia kaltinti vien žmogaus. Gal bulius iš Maklaudų giminės pasitaikė? Kaip ten bebuvo, tikriausiai žalio nevykėlio dar ilgai nemylės nei publika, nei moterys. O tų šaunuolių, kurie viską padarė teisingai iš pirmo karto, laukia didi šlovė ir ne tik ji…
Po trečios koridos aš jau norėjau eiti namo. Arba bent šiokio tokio įvairumo. Pvz., kad koridos pradžioj buliaus neprismeigtų su ietimi. O tai tikrai įneštų koridai naujų spalvų. Deja. Ir vėl viskas tas pats per tą patį. Skiriasi tik matadodai ir skylių buliaus nugaroje kiekis…
San Fermino festivalis. Šventė iki ryto.
Liepos 9 d. vakaras, liepos 10 d. ankstus rytas
Korida baigėsi, šventė tikrai ne! Ir kurgi baigsis, jei San Fermino festivalis trunka ištisą savaitę! Visas miestas švenčia. O su juo ir gausiai sugužėję turistai, pavyzdžiui, tokie kaip mes. Nors mes nebuvom patys stipriausi šventėjai. Matėm tiktai pašventusių ir pasišventusių tam reikalui. Šventės programa kiekvieną iš tų 7 festivalio dienų yra daugmaž panaši. Iš ryto bulių bėgimas, po to siesta, vakare- korida. Pasibaigus koridai- fejerverkai ir linksmybės iki pat ryto!
Arena po truputį tuštėjo, o miestas po truputį pildėsi orkestrais ir raudonai-baltais žmogeliukais. Te prasideda linksmybės! Jūs kaip norit, o mes norim valgyti. Pilnu skrandžiu gerokai linksmiau, nei tuščiu. Susiradom nuošalų restoranėlį, kiek toliau nuo pagrindinio besilinksminančių srauto. Visai ne bėda, kad padavėja nemoka angliškai. Kam tos kalbos, kai viską atstoja keli garsai ir gestai. Tikrai neužėmė daug laiko išsiaiškinti ar ėriuko šonkauliai kepti ant grilio ar ant keptuvės. Keli garsai- pšš, pšš ir mes jau žinojome, kad valgysim ėrieną, keptą ant keptuvės. Vėliau ir pati jumoro jausmo trūkumu nesiskundžianti padavėja ėmė mums rodyti pšš, pšš. Taip išsiaiškinom, kad kiti jos atnešami patiekalai nėra kepti. Nei ant keptuvės, nei ne ant keptuvės. Ispanai nemėgsta pateikti garnyrui salotų ar kokių nors ryžių. Juos reikia užsisakyti atskirai. Už vakarienę sumokėjom 82 eurus ir tikrai nepasigailėjom. Vakarienė buvo verta kiekvieno euro. Tai ne ta vakarykštė pica už 44 eurus!
O žmonės linksminasi. Ir jie moka linksmintis! Mielai būtumėm prisijungę, bet tam dar nebuvo laikas. Skubėjome žiūrėti fejerverkų. Keistas tas fejerverkų laikas- 23 val. Ai, bet ko norėti, juk ne Naujieji Metai. Sako, kad dėl krizės Pamplonos valdžia pradėjo taupyti. Nežinau, neturiu su kuo palyginti. Nemačiau fejerverkų ankstesniais metais. Bet kiek pamačiau užteko, kad juos prisiminčiau ilgam. Šaudo, šaudo, nurimsta. Ir tuo momentu, kai atrodo, kad jau viskas baigėsi, dar smarkiau pradeda šaudyti! Su tom netikrom pabaigom mus erzino gal kokius penkis kartus, kol galų gale viską užbaigė galingas paskutinis fejerverkas. Viskas truko kokias 15 min. Dabar jau tikrai galima švęsti! Kad būtų linksmiau, už 2,50 eurų nusipirkom sangrijos. Ėch, kokia tai buvo sangrija! Vien tik kaina apie ją daug ką pasako! Išgėrę pusę butelio, po to ją dar ilgai vežiojomės mašinoj, kol galų gale išmetėme.
Net ir nedidelis sangrijos kiekis padarė stebuklus. Gal ne mums, bet kitiems žmonėms tai tikrai. Besilinksminančių amžius nuo 0 iki 100. Neperdedu. Gal net ir vyresnių buvo. Ir tie diedukai ištverme nė kiek nenusileido jaunimui. Senamiestyje kiekviena kavinė, kiekviena parduotuvė ir kiekviena šiaip jaukesnė vietelė buvo paverstos klubais. Visi tie klubai grojo skirtingą muziką. Mažos siauros gatvelės pilnos žmonių. Mamos šoka su mažais, kokių trijų metų vaikais.
– Nuo mažumės moko vaikus latravoti, – ištarė vienas iš mūsų bendrakeleivių.
Ir aš negaliu nesutikti su jo nuomone.
Tokio masinio šventimo aš dar nebuvau matęs. Tiesa, ne visi linksminosi už dyką. Kai kurie tai darė už pinigus. Tiksliau ne patys linksminosi, o kitus linksmino. Pilni kampai saviveiklininkų. Kai atsisėdome ant suoliuko parkelyje, aplinkui lyg ir nieko nebuvo. Tik staiga iš kažkur išdygo visa gentis afrikiečių. Jie tuoj pradėjo mušti savo būgnus ir kelti triukšmą kitais daiktais, panašiais į muzikos instrumentus. Kai ir mums pradėjo darytis linksma, pamatėme ištiestą skrybėlę. Dalintis savo eurais su kitais tuo metu visiškai nebuvo noro. Todėl, taip ir nepasiilsėję, apleidome visai patogų suoliuką. Afrikiečiai per Ispanišką šventę ne šiaip sau linksminosi. Viskas turi savo prasmę. Materialinę prasmę.
Koridos atsiradimo istorija. Broliai Koridos.
Ieškodami vietos, kurioje buvom nutrenkę savo mašiną, iš vieno praeivio, tiksliau bendrakeleivio, išgirdom koridos atsiradimo istoriją: Kadaise labai seniai Ispanijoje gyveno trys broliai don Koridos. Visi jie buvo žemdirbiai, nusprendę auginti bulius. Viskas sekėsi neblogai iki to laiko, kol neprisireikė papjauti buliaus. Vienas brolis ir taip bandė, ir kitaip bandė, bet nieko neišėjo. Tada jis pamatė besiplaikstančias raudonas užuolaidas ir sumanė, kad reikia nuvarginti bulių. Nuėmė užuolaidas ir ėmė erzinti bulių. Planas pavyko, bulius galų gale buvo nugalabintas, tačiau ir pats žmogelis buvo kaip reikiant pavargęs. Kai reikėjo pjauti kitą bulių, šiam broliui į pagalbą atskubėjo kitas brolis Korida, kuris atsinešė ietį. Su ietimi bulių nusmeigti buvo jau lengviau. O trečias brolis buvo Jonas… Tiksliau- Juanas Korida. Jis turėjo arklį ir buvo gudriausias iš visų. Atėjus metui pjauti trečią bulių, jis pasiūlė nusmeigti bulių ietimi nuo arklio. Taip papjauti bulių buvo dar lengviau. Kiekvieną buliaus skerdimą žiūrėjo vis daugiau ir daugiau brolių Koridų kaimynų. Broliai Koridos greitai suprato, kad tai gali būti visai neblogas verslas. Jie sujungė visus savo sugalvotus elementus į vieną, pridėjo dar šiek tiek papildomų elementų ir visą renginį pavadino pagal savo pavardę- korida. Ilgainiui broliai metė auginti bulius ir užsiminėjo vien tik korida. Kas iš pradžių buvo tik trijų brolių verslas, vėliau tapo visos Ispanijos tradicija.
Namo, o tiksliau į savo apartamentus grįžom vėlai, nors ryte keltis turėjom anksti.
San Fermino festivalis. Bulių bėgimas.
Liepos 10 d.
Taip liepos 10 d. rytą atsikėlėm anksti. Kitaip ir būt negalėjo! Turėjome būtinai spėti į tradicinį bulių bėgimą Pamplonos senamiesčio gatvėmis. Juk ne vien dėl koridos sukorėme tokį ilgą kelią iš Barselonos. Jei jau esi Pamplonoje per San Fermino festivalį, tai reikia pamatyti viską! Tik tuo metu dar nežinojome, kad pamatysime kur kas daugiau nei tikėjomės.
Aušo dar vienas nuostabus rytas. Per perėją kojas sunkiai vilko keli jaunuoliai. Iš jų eisenos nesunkiai buvo galima suprasti, kad jie stipriai pašventė. Diena jiems, priešiningai nei mums, neprasidėjinėjo, o dar tik baigdinėjosi. Parke vaikinas ir mergina labai meiliai… pažindinosi vienas su kitu. Miesto švarinimo tarnybos stropiai naikino vakarykščių bachanalijų pėdsakus.
Mašiną pastatėm visai netoli parkavimo automato. Kas iš to automato, kai nėra monetų? Ai tiek to, gal nenubaus. Nenubaudė. Bet toli gražu ne visiems taip pasisekė. Mokesčių rinkėjai taip pat stropiai atlikinėjo savo pareigas.
Kas čia atsitiko, kad aplink vien durniai? Ne, aš neišprotėjau ir nepakliuvau į durnyną. Bet vis tiek, kodėl aplinkui tiek daug durnių? Tiek daug, kiek gyvenime dar nemačiau, ir tikiuosi daugiau niekada nebepamatysiu. Kas atsitiko tiems kultūringiems ispanams ir kitiems žmonėms iš vakarų pasaulio, kad jie leidžiasi gainiojami bulių? Juk bėgimas nuo bandos bulių siauromis senamiesčio gatvelėmis nėra įtruktas olimpinių sporto šakų sąrašą! Jūs galvojote, kad per televizorių viską parodo? Mes irgi taip galvojome! Ir visi klydom. Pačios pagrindinės linksmybės vyksta ne tada, kai buliai bėga Pamplonos gatvėmis. Smagumas prasideda tada, kai buliai atbėga į koridos areną. Tiesa, atbėgusius bulius tuoj paslepia nuo žiūrovų akių. Tačiau į sausakimšą nuo durnių-savanorių asmenų areną tuoj leidžia kitą buliuką. Šiek tiek mažesnį, nei tie, kurie bėgo. Kas tada būna? Čia ir durnam aišku. Išsigandęs ir pasimetęs jautukas bando surasti išėjimą ir kuo greičiau pasprukti nuo kvailių bandos. Bet jam nesiseka. Kvailiai jam vis užtveria kelią. O ir vartai, per kuriuos vargšelis įbėgo, jau uždaryti. Taip laksto gyvulėlis, nežinodamas ką daryti, tai koja žemę pakapstydamas, tai ant ragų pakedendamas kokį tyčia kelią pastojusį durnių.
Vaizdas buvo įspūdingas. Pritrenkiantis ir įspūdingas neigiama prasme. Mes vėl nuėjome į areną ir atsisėdom beveik tose pačiose vietose kaip ir vakar. Grūstis mažose senamiesčio gatvelėse nebuvo jokio noro. Šansų iš arti ir saugiai pamatyti prabėgančius bulius, nuo kurių nutrūktagalviškai skuodžia žmonės, gana nedaug. Be to, jie prabėga per kelias sekundes. Arena- visai kitas reikalas. Sėdi aukštai, per didelius ekranus matai visą bėgimą, o net tik atskirus jo epizodus. Baltai-raudoni žmonės kaip prieš rimtas varžybas- daro apšilimą, mankština raumenis. Visi jie su gera avalyne. Startas! Žmonės pabėga keliasdešimt metrų, o po to traukiasi į šoną. Jokių aukų, jokio kraujo. Ir, tikriausiai, jokio azarto…
Arenos minia pradeda klykti ir ten- apačioje pasirodo žmonės. Jie irgi spėjo pabėgti nuo bulių. Kai arenos smėliu pradeda bėgti stambūs buliai, net man per nugarą pereina šiurpas. Aš dar spėju pajuokauti, jog arenos vartus reikia uždaryti, kad buliai truputį pagainiotų ten susirinkusius. Nors buliai greit uždaromi, nepanašu, kad renginys jau baigtas. Minia kažko dar laukia. Arenos aikštelėje susirinkę žmonės taip pat niekur nesiskirsto. Priešingai- jų vis daugėja. Dalis žmonių susispietė prie pat vartų. Kurių galų? Ogi tam, kad per jų nugaras peršoktų bulius. Drąsuoliai? Ne, taip jų nepavadinsi. Iš pradžių, kaip kokios skruzdėlės dideliame skruzdėlyne, jie išsigandę lakstė nuo ką tik pasirodžiusio bulius. Nesiverčia liežuvis tų žmonių vadinti drąsuoliais ir po to- kai jie jau ėmė nebebijoti buliaus. Pats geriausias žodis, apibūdinantis tuos žmones- durniai. Ir ne kvailiai, o būtent- durniai. Kvailiai per daug švelniai skamba. Kiekvienam iš ten esančių garbės reikalas yra kuo labiau įerzinti bulių, kad jis pultų savo erzintoją. Žmonės tampo bulių už uodegos, pasimokę iš vakarykštės koridos negaili savo maikių- naudoja kaip skraistes. Ką bulius užpuola- tam didelis kaifas. Kaifas ir kitiems arenoje susirinkusiems. Kuo labiau bulius pakrato durnių, tuo minia labiau siaučia. Tik aš ir dar keli lietuviai turistai neploja. Kai kuriuos žmones bulius patrypia, kitus per save permeta, trečius prie sienos prispaudžia. Ir nieko, visi tik džiaugiasi. Atsikelia ir toliau erzina bulių. Kai praeis adrenalino antplūdis, išgaruos vakarykštis alkoholis, budintys medikai neatsigins skausmais besiskundžiančių pacientų. Dar vakar vakare svarstėm- ar kas nors iš Pamplonos gyventojų per San Fermino festivalį dirba. Atsakymas labai paprastas- ligoninė tikrai dirba! Panašu, kad darbo jai netrūksta. Vėliau, sužinojome, kad vieną australę bulius kaip reikiant pabadė. Nors arenoje buvo ir keletas merginų, ar tarp jų buvo ir toji australė, mes nežinom. Kad ir kaip publika buvo ištroškusi kraujo, prie mūsų akių, jokių didelių nelaimingų atsitikimų neįvyko. Nors, jei ir būtų kas nors įvykę, aš to nelaimingais atsitikimais nepavadinčiau. Tai, greičiau būtų galima kvalifikuoti kaip buliaus būtinąją gintį, išprovokuotą tyčinių kvailų žmonių veiksmų.
Kokių tik neprisižiūrėjom dalykų! Keli vyrai gan stipriai ragais gavo į savo pasididžiavimą. O gal gėdą? Šitą klausimą aptarėm vėliau. Man labai rūpėjo sužinoti, kodėl tam tikrą vyro vietą vieni vadina gėda, o kiti pasididžiavimu? Atsakymą rado bendrakeleivis, kuris išaiškino, kad viskas priklauso nuo to ar pats vyras didžiuojasi tuo, ką turi, ar gėdijasi. Nesvarbu ką ten turėjo tie buliaus pakratyti vyrai- gėdą ar pasididžiavimą, man jų visiškai negaila. Gal ir gerai- tegul durniai nesidaugina! Ir taip jų užtenka!
Vienas vaikinukas po festivalio, matyt, dar ruošėsi nueiti į mokyklą. Nes kaip kitaip paaiškinti, kam jam ta kuprinė taip reikalinga? Buliui ta kuprinė irgi labai pravertė. Ja bulius kelis kartus pasinaudojo smagiai patąsydamas tą raudonmaikį vaikinuką. Gal net ne vienas bulius, nes į areną vienas po kito buvo įleisti keli buliai. Ne, ne visi iš karto. Po vieną. Kai buliukas pakankamai palakstydavo, į areną įleisdavo didelį bulių, visų bulių šefą. Jis nieko negainiodavo- užimamos pareigos ir išdidumas jam neleisdavo. Tas bulius tiesiog savo buvimu jaunam buliukui pasakydavo: „Na jau tau užteks. Jau prisilakstei! Marš į savo urvą, o tiksliau gardą!“ Buliukas paklausydavo, o jo vietą tuoj užimdavo kitas- dar nenusilakstęs buliukas.
Raudonmaikis vaikinukas su kuprine publikai taip patiko, kad viso renginio pabaigoje jis buvo nešamas ant rankų, o minia jam nepagailėjo ovacijų. Ne, man jis visai ne didvyris. Greičiau durnius, durnumo konkurse užėmęs pirmą vietą. Didvyriai yra buliai, kurie atlaikė tokį didelį minios spaudimą. Bet jų niekas neneša ant rankų. Gal per sunkūs? Ne, ten buvo daug stiprių vyrų. Jei būtų norėję, būtų galėję ne tik buliuką, bet ir patį bulių viršininką ant rankų panešt. Bet nenorėjo. Minios mentalitetas ne tas. Miniai labiau patinka skriaudėjai, o ne aukos.
Kito žmogaus minia nenešios ant rankų. Greičiau priešingai. Vaikinukas, tikriausiai buvo iš Amerikos. Amerikoj kitokios tradicijos. Ten vyksta rodeo. Ispanijoj nevyksta rodeo. Nežinantys šios taisyklės smarkiai baudžiami. Akivaizdu, kad minimas vaikinukas šitos taisyklės nežinojo. Vos tik užšoko ant buliaus kupros ir vos spėjo pasijusti tikru raiteliu, buvo nutemptas žemėn ir sumuštas minios. Spėju, kad nukentėjo labiau nei nuo buliaus. Juk įsiutusi žmonių minia kur kas pavojingesnė už bet kokį naminį ar laukinį žvėrį!
Žiūriu į tą siaučiančią minią ir galvoju- žmonės visai nepasikeitė nuo Romos imperijoje vykdavusių gladiatorių kautynių laikų. Duonos ir žaidimų? Taip! Ir dar kraujo! Kuo daugiau, tuo geriau! Tai, kas kad kraujas ne žmogaus, o buliaus. Sakot- vakaruose žmonės nebeagresyvūs? Vyrai savo žmonų nemuša? Bet tai kodėl agresija ir smurtas visiems taip patinka? Ypač pasižiūrėti. Kitiems ir sudalyvauti. Gal ir gerai. Palaksto su buliais, išsikrauna, grįžę jau nebeturi jėgų žmonas mušti!
Jeigu žmonės taip ištroškę su buliais susijusių pramogų, kodėl jų nepatobulinus? Pvz. ir Ispanijoj įvesti Amerikos taisykles. Koridą sujungti su rodeo. Matadoras iš pradžių pajodinėja ant buliaus, o po to jau imasi kitų buliaus kankinimo veiksmų. Į durnių pilną arenos aikštę galima ir daugiau bulių įleisti. Ir dar sužeisti kokį vieną kitą. Arba įleisti ne tik bulių, bet ir tigrą. Anas visiems gal dar daugiau aistrų sukeltų. Matadoras užuot sužeidęs bulių, galėtų kitaip jį įaudrinti- visas išsitepti rujojančios karvės hormonais. Aistrų tada būtų dar daugiau nei į areną įleidus tigrą…
Laikas šioj kelionėj mums vertingesnis už pinigus. Turim skubėti, jei norim įgyvendinti visą darbotvarkę. Palikom ispanus švęsti, o patys patraukėm toliau. Važiavom į San Sebestianą- miestą Atlanto vandenyno pakrantėje.
Atlanto vandenyno pakrantė
Liepos 10-11 d.
Artima pažintis su Atlantu
Liepos 10 d. vakaras.
Lietuvoje labiausiai gerbiama transporto priemonė yra fūra. Čia galioja taisyklė kuo didesnis, tuo daugiausia teisių jis turi. Ispanijoje atvirkščiai- kuo mažesnis, tuo labiau pasitiki savim ir tuo tvirčiau ant kelio jaučiasi. Autostradų karaliai ten- motoroleriai, siaurų kalnų kelių dviračiai. Ir nebandyk nesilaikyti hierarchijos- niekas tavęs nesupras. Autostradoje motoroleriai turi teisę šaudyti tarp mašinų ir, reikalui esant- užlysti prieš pat nosį. Toks reikalas pasitaiko gan dažnai.
Dviratininkai Ispanijoje važinėja įvairaus dydžio būriais. Būriais po vieną, po du ar po tris. Viršiausi jaučiasi tie, kurie važinėja būriais po tris. Ne, jie nevažiuoja vienas paskui kitą. Tai jų rangui nepriklauso! Jie siaurais kalnų keliais važiuoja vienas šalia kito. Ir visai nesvarbu, kad paskui juos išsirikiavusi tiek lengvųjų, tiek sunkesnių transporto priemonių eilė. Mūsų mašinos greitis skiriasi nuo vidutinio dviračio greičio. Net jei tas dviratis ir rieda nuo kalno.
Ne itint platus kalnų kelias vingiuoja visai šalia Atlanto vandenyno pakrantės. Tik gal šiek tiek aukštėliau, kad sūrus vandenyno vanduo negadintų mašinų kėbulų. Neskubėdami grožimės pro šoną plaukiančiais vaizdais, nes skubėti nėra kaip- prieky mūsų taip pat niekur neskubėdami važiuoja trys dviratininkai. Nors pagal kojų makalavimą nepasakytum, kad jie neskuba. Veikiau priešingai- jie gal ir greičiau norėtų pasiekti kelionės tikslą, bet jų judėjimo laisvę riboja netobulos transporto priemonės. Užtat kitos laisvės neriboja niekas! Jiems kelių taisyklės negalioja! Nors ką aš čia šneku- galioja, tik tas taisykles kuria jie patys! Todėl jie ir gali važiuoti išsirikiavę vienas šalia kito. Tuo metu mes tų taisyklių dar nebuvom perpratę. Neapsikentę papypinom. Dviratininkai tokio šiurkštaus mūsų gesto nesitikėjo: „Koks įžūlumas! Kas drįsta trukdyti kelio karalių ramybę?“. Nesakė jie šitaip, bet veido išraiškos visame pasaulyje vienodos. Tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje. Vis gi dviratininkus pavyko aplenkti. Nusprendėm, kad su jais geriau nesusitikti akis į akį. Toks nepaklusnumas negali likti nenubaustas! Todėl spustelėjom, kad jie mūsų nepavytų. Deja, mūsų pastangos nuėjo veltui. Vandenyno vaizdas taip pakerėjo, kad mes nesusivaldėm ir sustojom pasigrožėti. Suvokėm, kad link mūsų grėsmingai artėja dviratininkai. Bet niekaip negalėjom atsispirti kalnų ir vandenyno traukai. Dviratininkai prašvilpė pro šalį. Matyt nenorėjo teptis rankų su tokiais kaip mes. Mes lengviau atsidusom. Pavojus praėjo. Kuo arčiau vandenyno, tuo labiau girdisi jo šauksmas. Negalėdami jam atsispirti, nutarėm rasti laukinį paplūdimį ir jame išsimaudyti. Deja Biskajos įlankoje laukiniai paplūdimiai nesimėto. Kiek pavažiavę nusprendėm, kad mums tiks bet koks. Bet kokį ir radom. Nedidelė įlankėlė pilna žmonių. Vanduo purvinas, bet visgi- tai Atlantas! Maudytis pradėjau vėliau už kitus, nes nuo suvalgyto kilogramo trešnių kilo labai didelis, tiesiog nesuvaldomas noras pažiūrėti kaip ispanai išvystę paplūdimio infrastruktūrą. Laimei, infrastruktūra sutvarkyta puikiai, nes kitu atveju vien tik įbristi į vandenį nebūtų pakakę.
Prieš tai aš jau buvau maudęsis Atlanto vandenyne. Kitoje jo pusėje. Floridoj. Nors vandenynas tas pat, bet jo krantai skiriasi. Ten lyguma, ilgas palmėmis apaugęs paplūdimys, čia maža įlankėlė ir žali kalnai, apaugę naudingais žemės ūkio augalais. Man patiko. Kitiems irgi. Po karštos dienos išsimaudyti reikėjo. Patyrėm dvigubą malonumą- gražūs kalnai besipliuškenant glostė akį.
Nakvynė
Tam vakarui mes nebuvom rezervavę jokio viešbučio. Todėl laukė nauja užduotis- surasti vietą nakvynei. Mes žmonės neišdidūs. Tiks bet kas. Svarbiausia, kad su vaizdu į vandenyną. O! Kaip tik tai ko mums ir reikėjo. Trijų žvaigždučių viešbutis ant kalniuko su panoraminiais langais į Atlanto tolius. Apytuštė mašinų aikštelė pranašavo mums lengvą sėkmę. Angliškai visai neblogai kalbanti šeimininkė pasitiko mus labai mandagiai. Deja, džiaugsmas greitai išblėso. Šis tylus viešbutis, pasirodo, buvo sausakimšas. Laimei, malonioji mūsų šeimininkė suprato mūsų rūpestį. Ji nenorėjo mūsų kaip beglobių vaikų palikti miegoti po atviru dangum. Na gal ne visai po atviru, bet mašinos skardos nėra pati geriausia pastogė. Viešbučio šeimininkė pasiūlė mums nuvažiuoti pas konkurentus. Nors tai ne visai konkurentai, aš viena ausim girdėjau, kad tai jos brolio viešbutis, kažkur visai netoliese, vos už kelių kilometrų- kalnuose. Angliškai „brolienė“ nekalba, bet tai ne bėda. Dėl mūsų vizito buvo susiskambinta ir susitarta ispaniškai. Kad būtumėt matę kaip stengiasi geroji šeimininkė bandydama nupasakoti kelią į brolienės viešbutį. Gerai, kad moteriškė buvo ispanė, o ne italė. Juk ką nors paaiškinti, už ispanus, geriau moka tik italai. Iš pradžių viską bandė nupasakoti žodžiais. Po to, pasiėmė klasikines priemones- tušinuką ir mažus popieriaus lapelius ir ėmė braižyti sudėtingą vietovės žemėlapį. Per kelis lapelius, aišku. Ką ten visokie maps‘ai ir GPS‘ai! Moteriškės pastangos nenuėjo veltui. Supratę, kad rufa, rufa yra didelio pastato stogas, reikiamu momentu pasukom į mažą keliuką ir viešbutį kalnuose, o tiksliau kaimo turizmo sodybą, radome. Galvojome, kad jos pabraižytuose planeliuose daug visokių perteklinių detalių. Bet kitą rytą atsikėlę ir viską iš naujo permąstę, supratom, kad kiekviena pasakyta detalė visgi buvo reikšminga. Tik tie 4 kilometrai kažkaip stebuklingai virto į kokius 8 ar net daugiau kilometrų. Nieko, pasitaiko. Ne pirmas kartas. Juo labiau, kad čia kalnai. Tiesiai pėsčiom gal tikrai viešbučiai vienas nuo kito nutolę per 4 kilometrus.
Jeigu tikėčiau reinkarnacija, manyčiau, kad praėjusiame gyvenime buvau japonų turistas. Mėgstu fotografuoti visur ir viską. Nors gal ir nebuvau japonas. Tai tik vienas mano bendras bruožas su japonų turistais. Jie skaito turistinius leidinius ir keliauja tik griežtai sužymėtais maršrutais, fotografuoja tik svarbiausias didžiųjų miestų vietas. Aš nesu toks turistas. Jau seniai pastebėjau, kad didžiuosiuose miestuose galiu užsibūti tik dvi tris dienas, o po to jau stengiuosi ištrūkti į provinciją. Noriu užklysti į kokį kaimą, pabūti toje aplinkoje, paragauti tikro tos vietos gyventojų maisto. Pica ir pasta Vokietijos ar Ispanijos miestuose? Atsibodo, kiek gi galima! Nors į makdonaldą ar į burger kingą, kartais traukia užsukti. Dėl smagumo.
Kai atvykom į kaimo turizmo sodybą, supratau, kad ši maža svajonė išsipildė su kaupu. Kalnų kaimelyje visai netoli Atlanto vandenyno- vos kelios sodybos. Viena iš jų- agroturizmo. Kiti ūkininkauja. Aplink auga bulvės, riešutai, salotos. Ganosi didelė bulių banda, kelios avys, šnypščia priešiškai nusiteikusi žąsis. Laksto keli, daugelį šeimininkų turintys šunys, vienas iš jų šlubas. Nors jie tarpusavyje nesutaria, mums jie gerokai draugiškesni už tą žąsį. Nepamiršom japoniškų tradicijų ir čia. Išsitraukėm fotoaparatus ir puolėm viską iš eilės fotografuoti. O ypač gyvulius. Nežinau, ką apie mus pagalvojo vietinė fauna ir keli čia pailsėti atvykę asmenys, bet įtariu, kad jų galvose sukosi panašios mintys: „Miestiečiai… Karvės nematę!“ Karvę aš matęs. Ir ne vieną, įskaitant ir tą kuri vakar man su savo kepure maišė žiūrėti koridą. Čia labiau profesinis smalsumas. Mūsų kaimo karvėms didžiausias skanėstas paprasti kvietiniai miltai. Pasirodo- ispanų karvėms irgi. Tai kaip tokio dalyko nenufotografavus ir nepasidalinus su tai suprantančiais žmonėmis? Fotografavom ir kitokią gamtą. Vandenynas! Ir čia jis matosi! Ką, negražios nuotraukos su mumis arba buliais Atlanto fone? Ispanai nėra labai tvarkingi ūkininkai. Ir tai buvo svarbu užfiksuoti. Net kelis kartus.
Fotosesiją atlikom jau po savo apartamentų apžiūros. Kaip minėjau, ši viešbučio šeimininkė visai nešneka angliškai. Su keliais pšš pšš, čia irgi neišsisuksi. Nepaisant to, bendrakeleivis vėl pabandė pasinaudoti universalia kalba. Vos įžengėm į vestibiulį, pirmi jo žodžiai buvo: „Bulls! Korida?“. Moteriškė suprato. Jos atsakymas buvo paprastas- „No korida.“ Bet apgyvendinimo sąlygų taip lengvai neišsiaiškinsi. Todėl čia kaip tame žaidime šeši nuliai milijonas- beliko vienintelė pagalba- skambutis draugui. Na jei taip tiksliai- bendrakeleivės sesei, kuri puikiai šneka ispaniškai. Tada viskas pasidarė aišku- kas, kur ir už kiek. Gavom du kambarius su televizoriais, vonią su tualetu, svetainę su virtuvėle ir terasą su vaizdu į kalnus. Na ir dar gausią vakarienę su vynu ir šiek tiek kuklesnius pusryčius su šunų draugija.
Mums belaukiant vakarienės, valgytojų prisirinko pilnas kiemas. Bent jau taip atrodė iš pradžių. Paaiškėjo, kad dvi porelės, šeima su dviem mergaitėm užsuko ne šiaip pavalgyti. Jie irgi čia nakvos. Maisto tokiai didelei šeimynai reikia daug. Todėl vakarienė planuotu laiku nepasėdėjo. Nieko, palauksim. Įsitaisėme kiemo terasoje. Koks restoranas be baltų staltiesių? Ir pas mus tokia buvo. Tai kas, kad ne medžiaginė, o popierinė. Bet užtat patiesta su meile, prieš pat mūsų akis, mums ir kitiems ten susirinkusiems smalsiai stebint visą stalo padengimo ritualą. Jei jau esi ten, kur augina bulius, o ta vieta dar yra beveik ant paties Atlanto vandenyno kranto, būtum nesuprastas jei užsisakytum ką nors kitą nei jautieną ar žuvį. Nežinau, ką valgė kiti žmonės, juk negražu spoksoti į kaimyno lėkštę, bet mums nešė tik žymiausius baskų ir Biskajos įlankos patiekalus. Aš visai nejuokauju, kad žymiausius, nes jautienos troškinio aprašymą vėliau radom turistams skirtoje knygoje apie Ispaniją. Aš visada mėgstu paskaityti apie šalį ne prieš važiuodamas į ją, o iš jos grįžęs. Tada ta pati informacija visai kitaip skaitosi- pavyzdžiai iš praktikos kur kas lengviau suvokiami. Bet vakarienė neprasidėjo jautienos troškiniu. Tai buvo antras patiekalas. Nors man būtų užtekę ir pirmojo… Baskiška pupelių sriuba su namine kraujine dešra. O gal geriau sakyti pasakiška? Pasakiška baskiška pupelių sriuba. Šie žodžiai man ilgam įstrigo į širdį. Kitą kartą kai būsiu Baskų krašte aš ir vėl ją užsisakysiu! Paprastas kaimiškas patiekalas, bet jis mane užbūrė! Merginos pirmam patiekalui užsisakė papriką įdarytą žuvimi ir nepasigailėjo. Antram vėl užsisakė žuvį ir… pasigailėjo! Teko tą išgirtąjį jautienos troškinį atiduoti kelionės kolegei, o aš pasiėmiau jos žuvį su Biskajos padažu. Aš nepasigailėjau. Gaila, tik kad skrandis, po pupelių sriubos buvo jau beveik pilnas. Ne pilnas, o beveik pilnas, nes po to dar ir desertui vietos atsirado. Nors naminis šeimininkų vynas sulaukė pagyrų tik iš trečdalio geriančiųjų, romantiškos vakaro atmosferos jis tikrai nesugadino.
Liepos 11 d.
Saulėtas, bet truputį padūmavęs rytas. Kol vieni dar miegojo, o kiti džiaustė čia pat virtuvėlės skalbimo mašinoje išskalbtus skalbinius, aš spaudinėjau fotoaparato mygtuką. Senas tas mano fotoaparatas, bet juk reikia kažkuo įamžinti rytinę kalnų magiją! Tiesa, vaizdas prie kojų nebuvo labai užburiantis- surūdiję nebevažiuojančios mašinos, padrika lentų krūva, seniai dalgio ašmenų nematęs dilgėlynas ir dar krūva kitokių ne vietoj padėtų daiktų!
Pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, vakarienę atiduok priešui. Ką mes jų priešai? Tai kodėl tada tik tiek atnešė pusryčių? Na bet mes žmonės neišrankūs. Atnešė ispaniško kumpio su sūriu, tai ir valgom.
Kelionės draugas vis dar nerimo dėl koridos. Kaip čia nusiraminsi, jei vakare prie bulių gardo matėme sumažintą koridos arenos versiją. Gal čia jie tikrai vietinės reikšmės koridas organizuoja? Juk ir buliaus toli vesti nereikia- viskas čia pat. Todėl prieš eurais atsidėkodami šeimininkei už svetingumą, mes šeimininkės universalia kalba dar kartą užklausėm apie koridą. Ir nors vėl atsakymas buvo- „ne“, tačiau šį kartą sužinojome daugiau. Čia koridos nebūna, tačiau jų buliai dalyvauja San Fermino festivalyje. Jie vaikosi durnius!
Šeimininkei atsidėkojom ne tik eurais. Ne, vyrams nereikėjo tenkinti kokių nors įmantrių jos užgaidų, nors tarpusavyje ir tokią galimybę buvom aptarę. Tiesiog pasakėm ačiū ir dar kartą viską pagyrėm.
Spectacular, breath taking view
Liepos 11 d. po vidurdienio
Žmonės yra svajotojai. Aš vienas iš jų. Turiu aš tų svajonių. Visokiausių. Didesnių ir mažesnių. Viena iš didesnių- kaip iš mano mėgstamo serialo Star treko- „To boldly go where no one has gone before!“ Deja, galimybė tai padaryti ne taip jau dažnai pasitaiko. Nieko. Šitoj kelionėj mane visai tenkintų „To boldly go where no Lithuanian turist has gone before!“. Miestelis apie kurį mes vakar ir šiandien sukinėjomės vadinosi Deba. Jo turizmo informacijos centras tikrai mums suteiks reikalingą informaciją! Visi ištroškę stulbinančių vaizdų, bet ne visi tam gali skirti pakankamai laiko. Turime dar spėti į bendrakeleivio gimtadienį Barselonoj, bet kol kas tas bendrakeleivis čia- kartu su mumis, už kokių 600 km nuo Barselonos. Na bet gal jie- mūsų belaukiantys Barselonoje, ir be jubiliato galėtų pajūrio kavinėj suvalgyti šventinę paeliją?
Iš visų siūlomų maršrutų išsirinkom patį trumpiausią. Maždaug pusės valandos trukmės. Pėsčiomis. Turizmo centro darbuotoja mums garantavo: „Spectacular, breath taking view!“. Kelionės tikslas- maža bažnytėlė ant aukšto kalno ir, kaip pridera šioms vietoms, su vaizdu į vandenyną. Jeigu maršrutas įtrauktas į lankytinų vietų sąrašą, jis negali būti blogas! Negi turizmo centro moterėlė mums meluotų? Mes ja tikim ir pasitikim!
Karšta. Mineralinis nepadeda. Netekę kantrybės merginas paliekam keliauti toliau, o patys grįžtame mašinos. Kas žino, gal čia visi vietiniai nelabai tiksliai nurodo kilometrų skaičių? Kaip paaiškėjo vėliau, mašinos nelabai ir prireikė. Iki pačios bažnytėlės neprivažiuosi, kaip prie Jėzaus statulos vakar aplankytame San Sebastiane. Kolei atvažiavom, merginos jau spėjo ne tik pėsčiųjų taką rasti, bet dar ir kitą bažnyčią apžiūrėti.
Kalnai čia neaukšti bet statūs. Įdomiai atrodo į kalną lipantys devynaukščiai, kurių devinto aukšto gyventojai žiūri kito namo pirmo aukšto kaimynams į langus. Važiuoti į tokio statumo kalnus nėra labai smagu. Leistis nuo jų irgi.
-Nieko- ramina mane bendrakeleivis- Norvegijoj beveik visi keliai tokie.
O aš taip norėjau Norvegiją pamatyti!
Bet čia ne Norvegija. Aišku, meluočiau, jei sakyčiau, kad tokio kraštovaizdžio nesu matęs. Esu. Lietuvoj. Kažkas paėmė Lietuvos pievas ir laukus ir perkėlė juos ant gerokai kalvotesnio paviršiaus.
Takelis eina per karvių ganyklas ir mes kaifuojame. Tiesa, ne visi. Kita pusė mūsų ekspedicijos jau rauko nosį.
-Ei jūs ten! Nebūkit tokie surūgę. Daugiau optimizmo! Juk čia neišdailinta Ispanija!
Bet per vėlu. Mūsų uždegančios kalbos nebepadeda. Takelis jau pavadintas „Šūdų keliu“ ir iš dainos žodžių nebeišmesi. Vėliau, „Šūdų keliu“ užsikrečiame ir mes. Tiesa, ne pačia nuotaika, o tik pavadinimu. Kitaip tos vietovės jau ir nebevadinome.
Na ir kas čia tokio, kad aplinkui ganosi karvės ir čia pat atlieka gamtinius reikalus? O kur joms dėtis? Ne pačios pasirinko čia gyventi. Ne pačios jos rūpinasi ir kilnojamų tualetų logistika. Tėviškės kvapas? O kas čia blogo? Juk be šūdo, nebus ir grūdo. Be grūdo nebus ir pyrago. Ir veltui kolegoms aiškinom, kad reikia pamatyti ir tikrą gyvenimą, jie tuo tikru gyvenimu nesusižavėjo. Frazė „Spectacular, breath taking view!“ buvo ištarta kelis kartus, bet tikrai ne pilnu susižavėjimo balsu.
Priešingai, nei bendrakeleivius, mus džiugino kiekviena detalė- ir čia pat augančių pomidorų lysvelė, ir berželis svyruonėlis visai kaip Lietuvoj, ir jaukus namelis su palme. Nors nameliui remontėlis visai nepamaišytų. O kur dar karvutės, vištelės ir kitokie gyvūnėliai?
Kuo toliau ėjom „Šūdų keliu“, tuo vietovė darėsi panašesnė į tą, kurioje ne taip seniai buvom apsistoję. Vaizdas į vandenyną beveik toks pats- matėsi tie patys Debos molai kaip vakar. Bet mūsų agroturizmo sodybos taip ir nepriėjom.
Apylinkės nėra labai klaidžios, bet net čia gali nepasiekti reikiamo tikslo. Nors mums reikėjo St. Katalina bažnytėlės, mes, susigundę vienos rodyklės rodoma kryptimi, pasukom į… Buenos Aires. Ėjom, ėjom ir jokio didmiesčio nepriėjom. O gal Buenos Airės susitraukė ir tapo tokios mažos, kad mes jų nepastebėjom ir praėjom kaip pro eilinę kaimo turizmo sodybą. Teko mesti takelį ir vėl grįžti atgal į kelią. Nors ten- irgi takelis. Skirtumas tik tas, kad jis vedė į tinkamą pusę- mūsų galutinio šios trumpos kelionės tikslo link.
Eidamas takeliu vėl pastebėjau, kad aš su šitais vietiniais ispanais turiu daug bendro- ir jie augina trešnes, ir jie karves girdo iš vonių, kuriose paprastai prausiasi žmonės. Tačiau priėjęs prie St. Katalina bažnytėlės, supratau, kad čia mūsų panašumas ir baigiasi. Aš tikrai neleisčiau karvėms ganytis prie pat bažnyčios ir šikti vos ne ant jos laiptų.
Žmonės, bent šiek tiek pagarbos šventiems dalykams!
Bažnyčia akmeninė, maža ir simpatiška. Nuoširdžiai sakau, kad aplink spectacular, breath taking view! Iš vienos pusės vandenynas, iš kitos- žalios kalvos. Daug daug žalios spalvos!
Galutinis „Šūdų kelio“ įvertinimas toks- kadangi bent pusei ekspedicijos narių patiko, vadinasi ekspedicija buvo sėkminga!
Antrosios maudynės Atlante
Lipnu! Mes vėl norim maudytis! Ne, nebijokit, ne karvių kakučius nusiplauti. Buvom pakankamai atsargūs, todėl į karvės bandą neįstojom. Tiesiog oro temperatūra mus verčia ieškotis naujos vietos maudynėms. O ir planas toks buvo- truks plyš būtinai turim išsimaudyti Atlante antrą kartą.
Deboj jau taip per ilgai užsibuvome. Mums reikia egzotikos! Artimiausias miestelis tam puikiai turėtų tikti, nes jo vardas primena kokios nors Afrikos genties pavadinimą- Mutriku.
Gali skambėti banaliai, bet, kaip ir kiti Atlanto vandenyno pakrantės miesteliai, Mutriku į vandenyną leidžiasi nuo kalno. Nuo kalno leidžiamės ir mes. Tik vėliau supratome, kad tai ką pamatėme nuo kalno viršaus buvo, viso labo, tik miražas ar kokia nors kitokia optinė apgaulė. Nuo viršūnės mes išvydome puikų platų paplūdimį pilną poilsiautojų. Optinių apgaulių šiame kelyje pasitaikė ir daugiau. Kelias, vedantis mus į svajonių pakrantę netikėtai pasisuko ir mes vietoj centro atsidūrėme beveik pačiame miestelio pakraštyje. Priekyje siauras posūkis, o iš jo priešais mus atvažiuojanti fūra visai nebuvo panaši į optinę apgaulę. Prakeiktas užsienietis! Ispanas fūristas tikrai žinotų vietos kalnų kelių taisykles- kuo mažesnis, tuo daugiau teisių turi! Lengvoji mašina juk mažesnė už sunkvežimį! Laimei, fūra kažkaip išsisuko milimetrų tikslumu, o mes ir vėl lengviau atsidusome. Kai kitame posūkyje apsisukom, važiuodami atgal supratom, kad šiandien tikrai mūsų akys netaip rodo- prieš tą nelemtąjį posūkį stovėjo labai aiškus pirmumo ženklas, kuris, deja, mums nebuvo palankus. O gal čia irgi tik miražas? Gal kažkas, pvz. fūristas tą ženklą ten įkišo kol mes apsisukinėjom? Bet tą akimirką dar nežinojom, kad didžiausią iliuzijos sudužimą pamatysime visai netrukus. Mutriku nėra jokio paplūdimio. Tiksliau, padoraus paplūdimio, kuriame mūsų iškaitę kūnai galėtų išsimaudyti!
Centre gatvelės siauros, kaip ir pridera tokiems miestams. Su parkavimu čia ne kaip. Bet vietą radom. Ir visai netoli vandens. Tai kas, kad čia vos už kelių metrų parkuojamos šiek tiek kitokios transporto priemonės. Ne, ne fūros. Jachtos. Ai, juk čia mes neilgam. Tik nusimaudysim ir išvažiuosim.
Ispanai, kaip ir lietuviai mėgsta Europos Sąjungos pinigus. Kai tik gauna, leidžia juos kaip panorėję. Štai- pastatytas didelis molas. Kodėl jis čia? Kam jis reikalingas? Būtų geras bangolaužis, bet gi čia nėra uosto. Ai, gavom Europos sąjungos pinigų, reikia juos įsisavinti. Ką statysim? Bet ką, koks skirtumas. Taip laukus ir pievas, parkus ir skverus papuošia abejotinos vertės ir naudos statiniai. Čia ne parkas ir ne skveras. Net ne paplūdimys. Čia tik uolėta Atlanto pakrantė. Dabar dar ir su savo pabaisa- dideliu betoniniu molu. Gal kažkam ir gerai. Kol mes stovėdami ant jo grožimės mėlynu horizontu, šalia stovintys žvejys ištraukia žuvelę. Ne auksinę. Auksinę ištraukė šio miestelio meras. Jos vardas- struktūrinių fondų lėšos.
Pavaikščioję molu, galutinai supratom, kad optinės apgaulės kerai jau išsiskirstė. Mutriku paplūdimio kurortu tikrai nepavadinsi. Siauras smėlio ruožas tarp uolų ir molo. Dar keli baseinai paremti potvynių ir atoslūgių principu. Vandenynas patvinsta ir užpildo baseiną. Vanduo ten pasilieka ir prasidėjus atoslūgiui. Nors vanduo baseinuose keičiasi bent vieną kartą per parą, didelio noro juose pasipliuškenti neturėjom. Na, nebent jei ta be liemenuko besideginanti panelė palaikytų mums kompaniją!
Nusivylėm. Laiko atsargos seko, bet mes nenorėjom likti nesimaudę. Į mašiną susirinkusi mūsų taryba nusprendė bet kokiomis priemonėmis įgyvendinti šį tikslą! Važiuosim pakrante tol kol rasim.
Toli ieškoti nereikėjo. Mus svetingai pasitiko kitas miestelis- Ondarroa. Paplūdimys gražus- šį kartą jokių optinių apgaulių. Platesnis, nei tas kuriame maudėmės vakar. Vanduo šiltas. Nesinori lipti į krantą. Galėtumėm ir ilgesniam laikui čia įsikurti. Taip ir padarėm- išsimaudę, įsikūrėme… restorane. Maistas šį kartą nelabai baskiškas, bet ką padarysi. Kaip pajūrio, o tiksliau pavandenynio restoranėliui, sakyčiau visai neblogas. Tik padavėja galėtų geriau meniu pasiskaityti ir, būtų neblogai, jei skirtų spalvas. Meniu gan aiškiai parašyta- kiaulienos šonkauliai su raudonomis paprikomis.
Štai ir šonkauliai!
-O kur paprikos?
-Reikia? Atnešiu ir paprikų.
Atnešė ir paprikų. Žalių paprikų. Ispanei padavėjai itališki makaronų pavadinimai taip pat neįkandami. Todėl mūsų jau nebenustebino, kad ji taip ir neatnešė tokių makaronų, kokių prašėm. 44 eurai. Tai jau tampa gražia kelionės tradicija. Tik šį kartą kur kas sočiau.
Autopista
Ką gi. Metas į Barseloną. Laiko mažiau, o kelias ilgesnis. Šį kartą važiuosim Autopista- mokama autostrada. Gal pavyks sugriauti mitą apie 50 eurų kainuojančią kelionę nuo Atlanto vandenyno iki Viduržemio jūros? Iki Barselonos apie 600 km, laukia kelių valandų kelionė. Vairuosiu aš!
Vairuoti sekasi neblogai. Autopista vingiuoja per kalnus. Tikrai vingiuoja. Kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn ir taip daug kartų. Toks truputį ištiesintas kalnų kelio variantas, tik juostos keturios ir greitis kaip ir dera autostradai 120 km/h. Eismas intensyvus, daug sunkvežimių, tačiau kuo toliau nuo Atlanto ir kuo arčiau Barselonos, tuo mašinų srautas mažesnis. Keista? Bet reikia turėti omenyje, kad artėja vakaras- darbo diena į pabaigą. Vėliau kalnai pažemėja, po to jų visai nebelieka, kelias tiesėja, todėl galima ir paspausti. Kartais greitis pasiekia 150-160 km/h. Kelias geras, mašina nauja, greičio labai nesijaučia. Kai perspėtas apie radarą sumažinu greitį iki 120 km/h, atrodo, kad vos velkuosi.
Nors vairavau, akies krašteliu stebėjau kraštovaizdį. O jis džiugino tą mano akies kraštelį ir sielą. Geras jausmas kai iš taip arti susipažįsti su šalies kraštovaizdžiu ir supranti kokia ta šalis įvairi. Vienus kalnus keičia kiti ir jie visi skirtingi! Vienu metu stebėjom gan ilgą kalbų grandinę, besidriekiančią mūsų kairėje. Man tie kalnai didelio įspūdžio nepadarė, o štai kolegoms jie buvo kur kas gražesni už „Šūdų kelio“ kalnus.
Mokėjimo punktai jau pradeda atsibosti. Pavažiuoji kokia septyniasdešimt kilometrų- ir vėl reikia krapštyti eurus. Kiek gi galima? Kai kuriuose punktuose mokėti nereikia. Čia tik išduoda kortelę, kurią teks apmokėti už keliasdešimt kilometrų. Ant kortelės matyti tikslus jos išdavimo laikas. Kaži ar mokesčius renkantys pareigūnai pagal kortelės duomenis negali nubausti dar ir už tai, kad nuo taško A iki taško B atvažiavom gerokai greičiau nei galima? Nenubaudė. Na, nebent mašiną išnuomavusi firma dar gaus sąskaitėlę…
Kaip iki Barselonos lieka maždaug 300 km, man pasiūlo pasikeisti. Ne, ką jūs, juk liko toks atstumas kaip nuo Klaipėdos iki Vilniaus. Tiek tai tikrai nuvažiuosiu! Net patiems pasidarė linksma, kad vėl viską pradėjom skaičiuoti lietuviškais masteliais. Pavažiavęs dar kokia 150 km, pastebiu, kad pradėjau važiuoti lėčiau. Jau nebeviršiju greičio, o važiuoju tiek kiek leidžia- 120 km/h ar net mažiau. Visgi nuovargis daro savo.
Štai ir paskutinis mokėjimo punktas. Kiek dabar? Oi, geriau neklauskit! Mitas taip ir liko nesugriautas. Sumokėjom daugiau nei 50 eurų. Nieko, bet buvo verta! Vaizdai per langą buvo verti tų pinigų, o ir Barseloną pasiekėm dar nespėjus užsidaryti visiems pajūrio restoranams.
