Vaizdas nuo ąžuoliuko kalno
Kovo 13-ą grįžau į Alytų. Jau seniai norėjau bent kiek pagyventi gimtajame mieste ir tas noras netikėtai išsipildė. Štai jau pusantro mėnesio aš čia. Į Vilnių dar nei karto nebuvau grįžęs. Nepasiilgau jo kamščių ir viešojo transporto. Dirbu nuotoliniu būdu iš tėvų namų, o dukros ruošia pamokas prie mano rašomojo stalo, kur kadaise pats mokydavausi. Gyvenimas teka lėtesne vaga ir aš nepykstu dėl to.
Karantinas, užvėręs mums vienas duris, atidarė kitas. Tai kas, kad uždrausta išvažiuoti į kitas šalis. Užtat galiu keliauti po praeitį ir po vietas, esančias prie pat namų. „Prie pat“ tą ir reiškia: už 100 metrų, kilometro, na daugiausia penkių.
Tokią juokingą dieną – balandžio pirmąją dirbau iki sutemų ir tik saulei nusileidus išėjau į lauką pasivaikščioti. Po poros minučių aš jau ant šalia namų esančio kalno. Staiga tik blykst! Prisiminimas, po to antras, trečias, ketvirtas… Kiek laiko čia praleista! Kaip linksma čia būdavo! Grąžinkit mane kas nors į tą nerūpestingą balandžio pirmąją prieš 28 metus, kai ant to kalno su draugais žaisdami „bulvę“ pamatėme ką tik parskridusius gandrus. Kurie gandrų iš karto nepastebėjo, galvojo, jog bandome apgauti, juk kas tokią dieną teisybę sako?
Grąžinkit mane į tą pačią vietą bet kurią kitą dieną prieš 25, 23, 22 metus, kai mes ten slidinėdavome, žaisdavome krepšinį ar tiesiog išbėgdavome pabėgioti. Deja, laikai tie negrįš, o ir vieta jau niekada nebebus tokia kaip buvo. Apačioje prie gatvės tekėjo upelis. Kur jis dabar? Vamzdžiuose… O man jo taip trūksta, kaip ir jo pakrantėse augusių lazdynų! Gerai, kad bent ne visas jis įkalintas, dar yra likęs ežerėlis, kuriame kadaise prieš tuos 25 metus maudydavausi, ar prieš 22 metus buvau išmaudytas nesavo noru. Galbūt dėl to vandens telkinio gatvė taip ir pavadinta – Ežerėlio.
Dvidešimt penki metai. Ketvirtis amžiaus. Ir daug, ir nedaug. Čia kaip pažiūrėsi…
Kai nutinka kas nors įdomaus, daugelis sako – „niekados neužmiršiu…“ Niekados neužmiršiu… Tai tobulas melas, tai klastinga priesaika, kurios bet kokia kaina reikia vengti! Kiek kartų ji jau buvo sulaužyta? Daug visko norėčiau prisiminti, bet žinau, jog to niekada nebus. Ot kad turėčiau galvą kaip kompiuterį – tik nueini į bet kurį failą ir viską atgamini! Būtų tobula, ar ne?
Bijau, kad ne, nes jau dabar prisiminimų likučiai kankina, o jeigu turėčiau fenomenalią atmintį, tikriausiai nostalgija užpjautų negyvai. Gal ir gerai tiems žmonėms, kurie praeičiai neturi jokių sentimentų. Gyvena šia diena ir tiek. Bet aš taip nesugebu. Nebent ištiktų amnezija, kaip rodo serialuose.
Tas kalnas, ant kurio užlipau – yra pačioje ilgesnės kalnų grandinės pradžioje. Keista taip rašyti apie Alytų, lyg apie kokį Zalcburgą Austrijoje. Ne kalnai čia. O tik kelios kalvos. Bet vis tiek – man jos kaip kalnai.
Visada juos mėgau. Tokie tolimi jie kadaise atrodė. Traukė mane ta viršūnė, kurioje 1988 metais atgimimo proga kaimynai pasodino ąžuoliuką.
Džiaugiuosi, kad kalno viršūnę aplankiau 1992 metų pavasarį, kai ten dar buvo visiškai tuščia – nei namų, nei jokių kitų medžių. Jau tais pačiais metais ten prasidėjo statybos ir viskas ėmė keistis. Tų pokyčių niekada nenorėjau. Taip ir nesusigyvenau su jais. Galėtų tų namų ir dabar ten nebūti. Tačiau žmonėms, kurie toje vietoje gimė ir užaugo, tikriausiai visai kitaip atrodo…
Na, bet kadangi kelias ten jau nutiestas, kodėl gi juo nepasinaudoti? Todėl prieš 22 metus aš ir dar du mano draugai pradėjome rytais bėgioti ta gatvele iki jos galo, o po to dar per statybų nepaliestą pievą iki pat ąžuolo, kuris jau buvo gerokai paaugęs ir sustiprėjęs. Kiekvieną rytą sąžiningai šturmuodavome viršūnę. Gyvenom gerais laikais kai dar nebuvo programėlių, kurios gali ne tik tau, bet ir visam pasauliui parodyti kiek kilometrų nubėgai ar kiek kalorijų sudeginai. Tada pakako tik laikrodžio su chronometru, popieriaus lapelio ir tušinuko. Pirmi rezultatai užrašyti 1998 m. balandžio 27 dieną…
Bet visgi… Būtų buvę gerai tuo metu po ranka turėti išmanųjį telefoną ar šiaip kokį kitą fotografuojantį daiktą. Dabar gailiuosi, kad tas milijono vertas vaizdas taip ir liko nenufotografuotas. Po mūsų kojomis visas Alytus, apšviestas rytinių saulės spindulių! Aišku, dar neišrastas toks aparatas, kuris galėtų užfiksuoti ir atgaminti jausmą, kurį tuo metu patirdavau.
Vėliau ąžuolą atrado porelės, romantiškai leidžiančios naktis po žvaigždėtu dangumi ir miesto lempų pašvaiste.
Kai apsigyvenau Vilniuje, to kalno viršūnę retai kada aplankydavau, bet iš tolo matydavau kaip ten viskas keičiasi, deja, ne į gerą pusę. Daugėjo šiukšlių, pastatų ir medžių. O po to kažkokie piktavaliai ėmė ir nupjovė ąžuoliuką, kuris jau buvo tapęs tos vietos simboliu.
Prieš geras tris savaites aš ir dar du mano šeimos nariai užsimanėme pasivaikščioti. Tik kur? Juk leidžiama eiti po du, o mes trys. Gal prie ąžuoliuko, kurio tik kelmas belikęs? Taip, ten ir patraukėme.
Vaizdas jau nebevertas milijono. Na gal tik kokių devynių šimtų tūkstančių… Pastatyti keli nauji namai ir priaugę pušelių, kurios užstoja didelę dalį vaizdo. Dar keli metai ir ten bus aukštas miškas. Nors medžius mėgstu, bet jas visas mielai išmainyčiau į tą vieną ąžuoliuką. Laimei, kad kažkokie geravaliai pasodino jam naują pamainą.
Praėjusių laikų nebesugrąžinsi. O gal ir nereikia?
Bet vienas dalykas prie mano namų liko toks pats. Tai kaukazietiškos slyvaitės, augančios šalia Juozapavičiaus ir Draugystės gatvės kampo. Gražiai jos žydi! Kaip ir kadaise dar būdamas mokykloje, taip ir dabar su pasimėgavimu į jas kiekvieną dieną žiūriu…
Karantinas. Tikriausiai ir šitam laikotarpiui aš kada nors pajusiu nostalgiją, kai visi buvo namie, niekur nereikėjo skubėti, kai buvo daugiau laiko grožėtis baltuojančiais ir žaliuojančiais medžiais bei keliauti po senus albumus ar šalia stūgstančius kalnus.
