Taip jau išėjo, kad dabar visų gyvenimas daugiau ar mažiau yra susijęs su parduotuvėmis, prekybos centrais ir kitais panašiais reiškiniais, kur pinigus galima išmainyti į daug visokių reikalingų ar nereikalingų smulkmenų. Niekada negalvojau, kad būdamas didžiųjų kapitalistų kritiku, vieną dieną imsiu juos liaupsinti. Deja, gyvenu „šiais laikais”, todėl turiu taikytis ir prie dabarties diktuojamų taisyklių. Su verslo rykliais galiu arba kovoti, arba jais naudotis. Naudotis, matyt, patogiau, todėl ir naudojuosi.
Prisimenu kaip pirmą kartą savarankiškai nuėjau į parduotuvę. O buvo saulėta 1987 diena. Alytuje veikė daug visokio plauko parduotuvių, tarp jų ir „Banga“. Mama davė krūvą kapeikų ir liepė šio to nupirkti. Ką įsigijau jau nebeprisimenu, bet juk svarbiausia pats procesas, o ne jo rezultatas! Kadangi tada ėjau tik į pirmą klasę, su skaičiais buvo šiek tiek striuka.
– 37 kapeikos, – pasakė pardavėja, įvertinusi mano pirkinius.
Skaičiavau, skaičiavau, tačiau iš tos didelės krūvos kapeikų, 37 niekaip negalėjau sukrapštyti. Nenorėdamas gaišti kitų pirkėjų brangaus laiko ir besąlygiškai pasitikėdamas pardavėja, sužėriau jai į saują visas su savim turėtas monetas.
„- Ai, skaičiuokit!”- pagalvojau.
Pardavėja pasiėmus kiek jai reikia, likusius pinigus, dabar sužėrė jau į mano saują. Taip ir liko paslaptis, ar ta krūvelė sumažėjo tik trisdešimt septyniomis ar daugiau kapeikų…
Praėjo beveik 19 metų. Daug kas pasikeitė per tą laiką: tarybų valdžią pakeitė lietuviška, kapeikas centai, už kurių trisdešimt septynis tikrai nenusipirksi pusei savaitės pavalgyti, parduotuvių verslą iš valstybės perėmė tikrieji „verslininkai”, todėl dabar „Banga” kažkodėl vadinasi „Aibe”, prisiveisė visokių dėdžių FILŲ. O aš jau ir pats nebetoks koks buvau anksčiau: man jau nebe šešeri, į parduotuvę dažniausiai tenka užeiti ne Alytuj, o Vilniuj, ir centus skaičiuoju geriau – nebereikia pardavėjai pilti jų į delną. Visgi, pasikeitė ne viskas: juk į parduotuvę, tai reikia nueiti! Kaip bebūtų keista, bet kai kurie žmonės tebenaudoja ir mano sugalvotą pinigų skaičiavimo būdą: pinigai tavo (arba ne), o juos skaičiuoja pardavėja (arba kasininkė, kaip dabar įprasta vadinti).
Tomis šaltomis dienomis Vilniaus parduotuvėse pradėjo siautėti dėdė JŪROSGĖRYBIŲFILAS (kitą kartą rašysiu mažosiomis raidėmis). Aš apie jį buvau tik girdėjęs ir netikėjau (kaip visada), kad su juo teks susidurti tete-a-tete. (Šie trys (ar vienas) prancūziški žodžiai reiškia „akis į akį”. Kadangi juos tik neseniai sužinojau, tai su pasimėgavimu kaišioju visur, kur reikia ir kur nereikia.). Dėdė Jūrosgėrybiųfilas, nors buvo mažaraštė, tačiau labai spalvinga asmenybė. Niekas tiksliai nežinojo, kaip jis ATrodo, kada jis PASIrodo, išvis ką jis RODO, ar kokios taktikos jis griebsis kiekvieną kartą pasiRODęs. O taktikų jis turėjo daug ir kartais panaudodavo kelių kombinacijas. Pavyzdžiui kartais pirkdavo už savo, o kartais už svetimus (nebūtinai žmonos) pinigus. Žmonės pastebėjo ir dėdės Jūrosgėrybiųfilo silpnąsias vietas: jis begalo mėgo lašišą bei raudonuosius ikrus, tačiau (nors tai niekaip nėra susiję) vos galėdavo suskaičiuoti iki keturių, tiksliau iki keturių litų, septyniasdešimt trijų centų.
Vieną dieną, kai lauke jau buvo atšilę (iki –11), sunkaus darbo iškankintas, nuėjau papildyti mišrainės, bulkučių „3 kapeikos” (bent vienas dalykas, kuris primena man kapeikas, tačiau ir tas kainuoja daugiau nei 3 centai) ir mandarinų atsargas. Atsistojau prie kasos kur buvo mažiausiai žmonių, o neišvaizdžiai atrodantis žmogelis neatrodė panašus į potencialų milijonierių galintį vienu piniginės išsitraukimu nusiaubti pusę parduotuvės. Tuo metu buvau pamiršęs ir net nenujaučiau, kad milijonai būna savo ir svetimi. Matyt buvau paskendęs savo skaičiavimuose, kad jei po metų tapčiau dešimtūkstantierium, vistiek turėtų praeiti šimtas metų, kad su dabartine alga užsidirbčiau pirmąjį milijoną.
Bet kas gi čia dabar?! Ko taip ilgai man reikia laukti? Jau spėjau netik iki milijono (litų) suskaičiuoti, bet ir apžiūrėti visas į parduotuvę sugužėjusias gražiausias merginas! Gal vėl kasininkė telefonu užsiplepėjo, kaip yra tekę matyti kituose prekybos centruose? Juk ten užuot dirbusios, jos griebia šalia kasos kabantį ragelį ir pliurpia minučių minutes. Ir niekam nesvarbu, kad prie kasos jau didelė eilė susidariusi. Tačiau šį kartą ne pardavėja plepi pasitaikė, o neišvaizdusis žmogelis labai ilgai kuitėsi. Tokio gudruolio dar nebuvau matęs – jis jau verčiau sunešios savo maišelį, nei leis, kad susidėvėtų parduotuvės krepšeliai. Ot koks pilietiškumas! Žmogelis, matyt, kaip ir aš – dar gyvena tarybiniuose laikuose ir galvoja, kad krepšelis yra valstybės nuosavybė. Taigi, neišvaizdusis ponas visą savo būsimąjį turtą buvo susikrovęs ne į mėlyną krepšelį, kaip yra įprasta parduotuvės viduje, bet į mėlyną maišelį, kaip yra įprasta grįžtant iš „Maximos”.
Man pradėjo raibti akys. Ne, ne nuo dienos šviesos lempų, kurių pilna ant kiekvieno kampo, tiksliau lubų visuose prekybos centruose, bet nuo to ką tas žmogelis traukė iš maišelio ir ką pardavėja vos tvardydamasi leido per kasą. Ir ko ten tik nebuvo! Ir vaisiai, ir daržovės, ir pyragai, na ir savaime suprantama – JŪROS GĖRYBĖS! Kai supratau, kad egzistuoja toks dalykas, kaip kantrybė, jau buvo per vėlu, nes man ji jau buvo pasibaigus… O dar kasininkė nebuvo ištarusi žodžių:
– Šimtas dvidešimt keturi litai ir septyniasdešimt trys centai.
Tada supratau, kad vienas kitas gramas kantrybės man, kasininkei ir už manęs stovintiems pirkėjams tikrai nepamaišytų… Be viso to, mano galvoj tuo metu gimė labai daug minčių, tiesiog įkvėpimas atėjo: iš pradžių pagalvojau, kad tas gan prastokai apsirengęs tipelis neturės pinigų susimokėti už šias visas gamtos dovanotas, o žmogaus supakuotas gėrybes. Klydau. Pilietis išsitraukė dušimtinę. Tada pagalvojau, kad tik ja ir atsiskaitys. Vėl klydau! Jis paRODĖ kad turi… didelę krūvą monetų. Po to pradėjau mąstyti, kad tie pinigai ne jo. Neklydau. Nors ir neįrodyta, bet aš tvirtai įsitikinęs, kad tie pinigai ne jo! Dar vėliau pamaniau, kad jis naudojasi mano sugalvotu kapeikų skaičiavimo metodu. Ir vėl neklydau! Tik vyriškis pardavėjai į saują sužėrė ne kapeikas, o centus…
Kai realybės šou (labai populiarus dalykas šiais laikais) „Prekės ir atsiskaitymas už jas” buvo baigtas, o dėdės pirkėjo ir pėdos bepradedą aušti, o tiksliau šalti (juk visgi lauke buvo –11), mums buvo paaiškinta, kad tai neatsitiktinė, o iš anksto gerai suplanuota, be galo įžūli akcija. Pardavėjos per tiek metų išsiugdyta profesinė intuicija neapgavo. Ji visus apšvietė, kad prieš mūsų akis ką tik šmėkšlėjo, o tiksliau visą pusvalandį šmėžavo ne kas kitas, o… dėdė JŪROSGĖRYBIŲFILAS!!! Kai ji ištarė šį žodį per visų pirkėjų nugaras perėjo 100 kartų didesnis šiurpas nei žiūrint „siaubeką”, o parduotuvėje net prigeso šviesos (dienos šviesos lempos)…
Tai buvo pirmas, bet toli gražu ne paskutinis mano ir kitų pirkėjų susidūrimas su dėde Jūrosgėrybiųfilu. Tiesą pasakius, apie jį Vilniuje tuo metu kalbėjo visi, o tokios smulkmenos, kad sprogus vamzdžiams pusė Telšių gyventojų tris dienas gyveno be šilumos, taip ir liko nepastebėtos… Dėdulė siautėjo visame mieste ir niekas jo negalėjo sustabdyti, nes po kiekvieno pasistiprinimo lašiša jis tapdavo vis gudresnis. Pirkėjų išgąstis jam netik sukeldavo pikdžiugišką juoką, bet ir duodavo naujų jėgų tolimesniems žygiams.
Man ir vėl kažko prireikė parduotuvėje. Buvo praėjusios kelios dienos po to nelemto įvykio, o jau buvau praėjęs beveik visą reabilicijos nuo šio filo-chuligano sukelto streso, kursą. Prekybos centre ir vėl panaudojau savo taktiką. Ne, ne monetų skaičiavimo, o tą kai atsistoju trumpiausioje eilėje, už mažiausiai perkančio žmogaus. Taip, šį kartą neapsirikau! Ant „konvejerio” nebuvo jokių prekių. Vyriškis rankose turėjo tik didelį „maximos” maišelį.
– Trisdešimt centų, – pasakė kasininkė.
„Gerai, kad ne trisdešimt septyni”, – pagalvojau, kai „klientas” lengva ranka juos ištiesė pardavėjai.
Ir tada… nuo šiurpaus, per visą parduotuvę griaudinčio juoko, aš vos negavau infarkto. Taip, pro duris su maišeliu spruko tas baisusis, nepagaunamasis dėdė Jūrosgėrybiųfilas ir piktai piktai juokėsi. Tik tada man, maloniajam parduotuvės personalui ir kitiems ten esantiems žiopliams atsivėrė akys! Supratome, kad dėdė vėl mus apgavo. Šį kartą jis pasinaudojo viena iš savo taktikų, tik ją gerokai patobulino – prikrovęs jūros gėrybėmis maišelį, taip, kad vos atlaikė jo plastmasinės siūlės, jis sugebėjo savo pirkinį paslėpti ir maišelį sulankstyti taip, kad sumokėtų begalo begalo mažai – tik 30 centų. Koks negerbimas tų, kurie vargsta jūroje gaudydami žuvis, tų, kurie smirsta jas pakuodami ir tų, kurie iš to gauna neblogą pelną! Deja, dėdei Jūrosgėrybiųfilui dzin – jis netik gavo fosforo iš raudonųjų ikrų, už tai visai nemokėdamas, bet ir vitamino C iki soties prisijuokęs iš vargšų žmogelių, kurie po jo išdaigų vos nepridėjo į kelnes.
Dajevu! (kažkaip šiandien vartoju labai daug prancūziškų žodžių. Šį kartą jis reiškia „esu tai matęs”.) Nepatikėsit: vėl stoviu prekybos centre, pačioj trumpiausioj eilėj, paskui mažiausiai prekių turintį šiuolaikinį vartotoją ir vėl ima dėtis keisti dalykai. Žmogutis vėl nenaudoja mėlynojo krepšelio, o rankose laiko mėlynąjį maišelį iš jo kaip koks Kalėdų senelis traukdamas šaldytą žuvį. Nenorėdamas pradėti spiegti taip, kad net parduotuvės stogas su visomis liuminesensinėmis lempomis pradėtų kilnotis, aš stipriai įsitveriu į tai, kas arčiausiai man po ranka – savo (o gal ir ne) piniginę. Juk gėda, kad tokie dideli berniukai bijo. Ir kaip nebijosi, jei atpažinai, kad šalia tavęs -nuožmusis dėdė Jūrosgėrybiųfilas! Bijotų ir jaunutė pardavėja, jei tik suvoktų, kas šalia stovi ir ją mulkina. Tačiau ji, tikriausiai, visai neseniai atvyko iš provincijos į sostinę laimės ieškoti ir dar nėra girdėjusi apie dėdės chuligano bajerius, prikolus bei išdaigas. Jis juk vėl centų nesugebės suskaičiuoti jei suma viršys 30, 37 ar 4 litus ir 73! Laukiau, kada taip atsitiks, bet neatsitiko… NEATSITIKO??? Kaip čia taip? Vat ir TAIP! Aš gi sakiau, kad sumaniojo dėdės Jūrosgėrybiųfilo taktika nuolat tobulėja. Šį kartą jis nusprendė kitaip pasišaipyti iš visų. Kai aplinkiniai jau galvojo, kad šis kuklus 124,73 Lt pirkimo-pardavimo sandoris netrukus bus baigtas (ir kaip jam pavyksta taip tiksliai viso prisidėti už tą pačią sumą? Neabejoju, kad ir praitą kartą, kai jis sumokėjo viso labo tik 30 centų, jo pirkinys buvo vertas kur kas apvalesnės sumos – 124,73 Lt), o žmogelis savo svečiams, belaukiantiems jo namuose iškels šaunią puotą, atsitiko visai priešingas dalykas. Pasirodo klydo visi: pirma – dėdė Jūrosgėrybiųfilas niekada nekeldavo puotų, o viską suvalgydavo vienas, o antra, ir visų svarbiausia, tai nebuvo pirkimo-pardavimo sandoris. Kai tik jaunutė pardavėja išdarė magiškus, jau man labai gerai pažįstamus žodžius: „šimtas dvidešimt keturi litai septyniasdešimt trys centai”, dėdės Jūrosgėrybiųfilo veidą nutvieskė akinanti, bet kartu ir labai pikta šypsena. Iš piniginės jis išsitraukė ne dušimtinę su krūva monetų, o kitą „maksimos” čekį ir sarkastiškai tarė:
– Žinau… Aš jau sumokėjau kitoje „maksimoje”, čia tik norėjau patikrinti, ar tikrai kainos visose jūsų parduotuvėse yra vienodos…
