Sugriauta ir neatstatyta Bartninkų bažnyčia
Pavasariniai pasivažinėjimai po Lietuvą
Kaip jau rašiau, karantinas mums atvėrė naujų galimybių ir aš visai nepykstu dėl to. Pereitą kartą pasakojau apie prie namų esančius kalnus, šį kartą papasakosiu apie tolimesnes išvykas.
Gerai dirbti nuotoliniu būdu iš Alytaus. Ateina 17:00 ir tu jau namie. 17:10 jau gali pradėti kelionę, o 18:00 jau suktis atgalios ir džiaugtis, kad užsidėjai dar vieną pliusiuką. Dirbdamas Vilniaus centre, 18:00 val., kartais tik būni peržengęs savo buto slenkstį.
Pavartosiu jau daug kartų skambėjusią frazę, kad kartais visai smagu pasivažinėti po gimtąjį kraštą, nes ir čia lankytinų vietų ant kiekvieno kampo. Tai štai ką aplankėme per paskutinę savaitę:
Gegužės 2 diena. Visai netoli „Nemuno“ sodų (Pirmas Alytus) yra caro metais statytas geležinkelio tiltas per Moterties upelį. Šis šedevras – iš tašytų akmenų. Traukiniai seniai čia nevažinėja, geležinkelis į Varėną išardytas dar Smetonos laikais, kai lenkai buvo okupavę Vilniaus kraštą. Bet architektūrinis palikimas liko. Pasiekti jį galima važiuojant dviračių taku nuo Baltosios Rožės tilto, po to kelias eina per sodus, dar vėliau buvusiu geležinkelio pylimu. Aš su Saule dviračiais atvažiavome iš kitos pusės, tai teko gerokai per miškelį paėjėti.
Gegužės 5 diena. Vos už 8 kilometrų nuo Alytaus pramonės rajono, prie kelio Punios šilo link, vaizdingoje Nemuno pakrantėje įsikūręs senas bažnytkaimis Rumbonys. Medinė bažnytėlė nepaliks abejingų. Kaip ir piliakalnis, stūksantis už kelių kilometrų nuo bažnytėlės.
Žvelgdamas į Nemuną nuo kairiojo jo kranto užsimaniau apsilankyti panašioje vietoje, tik kitoje upės pusėje. Todėl gegužės 7 dieną ten ir patraukėme. Atsidūrėme Punioje, legendinių Pilėnų vietoje. Vėl – bažnyčia, piliakalnis, Nemunas. Atrodo, tie patys dalykai, tik kitoje pusėje, bet kažkodėl jie niekada neatsibosta. Nuo aikštelės, esančios prie piliakalnio, pėsčiomis galima nusileisti į Nemuno mažųjų laivų prieplauką arba į ją serpentinais nuvažiuoti automobiliu. Čia kaip kam labiau patinka. Taip ir Lietuvoje yra šiokių tokių serpentinų.
Gana tos Dzūkijos kalvų, norisi ir Suvalkijos lygumų. Todėl saulėtą gegužės dieną išsiruošėme į Bartninkus Vilkaviškio rajone, nes labai norėjau pasižiūrėti karo metu sugriautą ir neatstatytą bažnyčią bei dar vieną piliakalnį. Vėl bažnyčia, piliakalnis… Nemunas? Ne, nevisai taip. Nei Nemuno, nei Moterties šį kartą nebuvo. Tekėjo kitas – Aistos upelis. Turiu silpnybę ežerams, upėms, upeliams. Vis nepaliauju jais grožėtis. Negalėčiau gyventi vietovėje be vandens telkinio. Net ir Vilniuje du kartus per dieną kertu Nerį.
Vaikščioju po genėtinai didelį Bartninkų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventorių, žaviuosi likusiais griuvėsiais ir galvoju, kad jeigu ta šventovė šiandien sveika būtų, tai tikriausiai taip neintriguotų. O dabar ji paslaptinga, jos mįslių jau niekas nebeįmins…
Visai netoli Bartninkų Jono Basanavičiaus gimtinė. Spontaniškai kilo mintis ją aplankyti. Čia aš nė kiek neperdedu, to nebuvome suplanavę iš anksto. Pasisekė! Buvome pirmieji ir vieninteliai muziejaus lankytojai po karantino! Visas muziejus mūsų, muziejininkės dėmesys tik mums vieniems. Neįsivaizduoju, kas čia darydavosi ne karantino metu, nes per metus apsilankydavo 16 000 žmonių. Visa sodyba (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai) buvo atkurti nuo pamatų. Net baldai surinkti to laikmečio. Mane sužavėjo plokščias Jono Basanavičiaus SONY televizorius, o štai mūsų Kostas būtų mielai išbandęs Basanavičiaus lovą ir net muziejininkė tam nelabai prieštaravo…
Visai netoli tų vietų dunkso piliakalnis. Ir ne betoks, o pats pačiausias: Piliakalnių Piliakalnis! Jeigu netikite, paklauskite visažinio Google! Tai ten ir nuvažiavome. Fantastiška vieta, kaip ir visos kitos matytos per praitą savaitę. Tik su parkavimu kiek kebloka, nes stovėjimo aikštelė kitoje Aistos pusėje, o tilto tai nėra! Nerizikavau važiuoti per upelį. Visgi, mūsų mašina ne amfibija, tokiems bajeriams nepritaikyta. Bet nepaisant šiokių tokių nepatogumų atvažiuoti buvo verta. Juk visgi – tai Piliakalnių Piliakalnis! O nuo viršūnės atsiveria legendinės Suvalkijos lygumos…
Kur keliausime ateinančią savaitę dar nežinau, bet visai norėčiau vėl aplankyti kokį miestelį ant Nemuno kranto, su piliakalniu ir, aišku, su Šv. Petro ir Povilo bažnyčia…
