Malmė, finalinė diena Lunde

2016 m. kovo 11 d.

Švedijos vakarinę pakrantę pasiekiau kur kas greičiau nei ankstesnę dieną rytinę. Pusbrolis Nr. 1 važiavo į darbą tai pametėjo ir mane, todėl Malmėje atsidūriau anksti ryte. Apie Malmę galima rasti nemažai informacijos, pvz. kad ten vyko Eurovizijos konkursą. Kitos žinutės, deja, ne tokios linksmos. Labai daug imigrantų gyvena socialiniuose būstuose, o į tuos rajonus geriau kojos nekelti, nebent nori patirti kokių nors nuotykių. Spindesys ir skurdas.

Pusbrolis mane išleido buvusio uosto teritorijoje, kur pastatytas aukščiausias Skandinavijoje dangoraižis – „Turning Torso“. Aplink jį išsimėtę ir mažesni gyvenamieji namai. Spėju, kad tai ne socialiniai būstai, o pakankamai geras pajamas gaunančių žmonių rajonas. Jauku ten. Būstą galima rinktis pagal pomėgius: nori buto – imk butą, nori namo ar kotedžo – prašom, tik pinigus mokėk!

Kai nuvykstu į Malmę, turiu būtinai aplankyti tam tikrus objektus. Pats svarbiausias iš jų – legendinė Malmės pirtis. Tą žvarbų 2002 m. gruodį į ją užklydau pirmą kartą. Pravėręs duris pamačiau visiškai nuogus diedus. Man iš karto susišvietė, kad čia ne vien maudytis susirenkama.  Tačiau iš tikrųjų jokios egzotikos čia nėra, nes Švedijos pirtyse nuogi vyrai ir moterys kaitinasi atskirai. Kad ir kaip ten bebūtų, kai pasiekiu Malmės pirtį, tai kelionę į Švediją laikau pasisekusia. Kiti mano mėgstami Malmės centro objektai yra malūnas ir muzikantų skulptūros.

Malmė keičiasi. Net nuo 2012 m. pokyčiai akivaizdūs. Prie senoviško jūrininkystės universiteto pastato prilipintas ultra modernus priestatas, netoliese guli milžiniškas laivo propeleris, kurį universitetui padovanojo japonai. Centrinė geležinkelio stotis labai išsiplėtusi, bet ne į šonus, o į gylį. Net pistoletas užrištu vamzdžiu ir tas perkeltas į kitą vietą. Kas nežino – tai ne tikras šautuvas, o 1985 m. skulptūra „Non violence“ (Malmėje yra originalas, visur kitur kopijos). Deja, pacifistus turiu nuvilti, nes kaip išaiškino gerai reikalą išmanantys žmonės – net ir iš tokio ginklo įmanoma šaudyti.

IMG_7323

 Kadangi pabuvojau tik pačiame miesto centre skurdo nemačiau. Tik spindesį.

O po to vėl iškeliauvau į Lundą, antrą ir paskutinį kartą šioje kelionėje. Kol laukiau pusbrolio Nr. 2 aplankiau kitą teisės fakulteto pastatą. Kai studijavau magistratūroje mėgau lošti prie ten esančių kavos aparatų. Kiekvienas lošimas būdavo sėkmingas. Įmetęs pinigėlį, laimėdavau ne tik kakavos stiklinę (kavos aš negeriu), bet dar ir krūvą monetų. Kiekvieną kartą artindamasis prie to aparato vis bijodavau, kad sėkmė vieną kartą nuo manęs nusigręš ir aš liksiu tuščiomis kišenėmis, kaip ir tie vargšeliai, turintys liguistą potraukį azartiniams lošimams. Tada, tais tolimaisiais 2004 metais taip neatsitiko. Tada ir saulė skaisčiau švietė ir kakava kainavo 2 kronas (apie 20 euro centų). Dabar viskas blogiau: kakava kainuoja 5 kronas (apie 50 euro centų), o mane nustojo lankyti sėkmė. Į reikiamą skylutę įmetęs 10 kronų neišgirdau taip širdžiai mielo monetų žvangesio kai yra išmokamas laimėjimas, o tiksliau sakant išduodama grąža. Pagelbėti atskubėjusi studentė pasakė, kad kavos aparatas grynųjų jau nebepriima, galima atsiskaityti tik kortele. Ot laikai atėjo! Na gerai, naudosiu kortelę. Ir štai! Pasigirdo džiaugsmingas aparato ūžimas! Deja, išsvajoto gėrimo puodelis taip ir nepasirodė. Dar 5 kronos į balą. Taip, į balą, nes kai po kelionės pasižiūrėjau sąskaitos likutį, pinigai buvo nuskaičiuoti, bet paslauga taip ir nesuteikta. Veikiantį kavos aparatą radau trečiame aukšte. Pagaliau – išleidęs 20 kronų – išlošiau stiklinaitę kakavos. Skonis per tuos 12 metų nei kiek nepasikeitęs! Nepatikėsit, bet tais laikais kai man dar sekdavosi, esu išlošęs net juodųjų serbentų gėrimo stiklinę.

Kai atvyko pusbrolis Nr. 2, puoliau jam aprodinėti visą Lundą. Neperdedu. Miestą perėjom nuo vieno krašto iki kito ir dar po centrą gerokai pasimalėm. Mus abu labiausiai sužavėjo „Faculty of science“. Mokslo fakultetas! Čia tai bent! Prisimenate kai rašiau apie Harį Poterį? Svajojau, kad jis įkurtų genijų ir visų galų meistrų universitetą. Pasirodo tokia įstaiga ištikrųjų egzistuoja! Pavydžiu jos absolventams. Su tokiu diplomu atviros visos durys! Įdomu ar griežti atrankos  kriterijai? Ar daug ten studentų? O gal pastate tik vienas dekanas sėdi, nes niekas neišlaiko stojamųjų? Užeiti pasiteirauti kažkaip neišdrįsome.

Kai buvau studentas savo kompo neturėjau. Todėl pasiėmęs kambarioko praėjimo kortelę magistrinio eidavau spausdinti į technikos fakulteto (LTH) E pastatą. Ten labiausiai patiko du dalykai: priestato statybos nuotraukos ir studentų baras Edekvata, kurio simbolis – geniukas Vudis. Geniuko Vudžio akys buvo paraudonavę ir aš galvodavau, kad taip yra nuo per ilgo mokymosi naktį (visai kaip mano). Pusbrolis mane nuleido iš padebesių pasakęs, kad tas geniukas tikriausiai buvo ko nors pavartojęs, o ne stropus studentas. Užėjęs į E pastato vidų viską radau savo vietose, tik paukštelis jau buvo išsiblaivęs.

Prisigyriau čia, kad Lunde beveik niekas nepasikeitę, bet kiek ilgiau pabuvęs supratau, kad taip nėra. Toliau nuo centro tiek daug naujų pastatų, kad kai kurias vietas net sunku pažinti. Pvz. nebėra legendinio Traukinio hostelio – jaunimo viešbučio, įrengto senuose traukinio vagonuose. Vietoje jo modernūs daugiabučiai. Ko norėti – kai buvo pastatytas tiltas per sąsiaurį, jungiantis Malmę ir Kopenhagą, šis regionas tapo vienu iš dinamiškiausiai besivystančių Skandinavijoje. Mačiau ir neigiamų pokyčių. Pvz. tamsiaplaukiai rudaakiai išmaldos prašytojai, kurių pilna prie kiekvieno prekybos centro net ir atokiuose rajonuose. Visi jie prašo paaukoti kažkokiam kilniam tikslui. Net plika akimi matosi, kad jie veikia organizuotai. Kad ir kokie būtų jų tikslai, aš tikrai neprisidėsiu prie jų finansavimo.

Vieną anekdotą buvau girdėjęs dar paauglystėje:

„Eina prisigėręs Sabonis namo, žiūri pinigas guli, pasiėmė tą pinigą, eina toliau – dar metras ir vėl metalinis pinigas guli, tas į kišenę ir toliau šutina. Grįžo namo, užmigo. Mama ryte kelia:

– Arvydėli, Arvydėli, vakar gėrei?

– Nu ne, mama…

– O tai kam tu tuos šulinio dangčius namo partysei?“

Lundo komunalininkai, matyt, jį irgi buvo girdėję, todėl nusprendė pritaikyti praktikoje ir du šulinio dangčius išliejo kaip 5 orių monetas. Gaila tik, kad juos parsitysęs namo niekur nebeišleisi, nes 5 orių monetos jau seniai išimtos iš apyvartos, o smulkiausia moneta dabar yra 50 orių.

IMG_7449

Lundo panorama

Nu ir nusivaikščiojom – vos kojas pavelkam! Laimei atvažiavo pusbrolis Nr. 1 mūsų pasiimti. Bandžiau jį išprovokuoti važiuoti trumpesniu keliu, bet ten stovėjo draudžiantysis ženklas.

— Kas nerizikuoja… – pradėjau aš.

— … to nenubaudžia policija! – mano sakinį užbaigė pusbrolis Nr. 2.

Beliko tik jiems pritarti.

 Kitą dieną mane abu pusbroliai pametėjo iki Ystado, iš kurio plaukiau į Bornholmo salą, bet tą istoriją jūs jau žinote.

Viskas. Čia paskutinė istorija apie Skandinaviją. Reikia vėl kur nors iškeliauti, kad ateitų įkvėpimas. Deja, jokia didesnė kelionė artimiausiu metu nenusimato.

This entry was posted in Kelionės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *