Bornholmas II dalis

Legenda sako, kad kai Dievas kūrė Skandinaviją, jam atliko visko po truputį. Todėl jis viską sumaišęs metė į Baltijos jūrą ir taip atsirado Bornholmo sala. Todėl čia galima pamatyti visko, ką geriausia turi šiaurės šalys: ir smėlėtų paplūdimių, ir aukštų uolų, ir pačių paprasčiausių lygumų. O kur dar švelnus jūrinis klimatas, dėl kurio vasaros būna tokios kaip pietuose, todėl gali augti tokie šilumą mėgstantys augalai kaip vynuogės?

Legenda bylojo tiesą. Rønne gatvelės kyla į gan aukštą jūros krantą, tačiau vos už miesto prasideda lygumos. Maždaug pusę laiko autobusas riedėjo plentu, vinguruojančiu per ūkininkų laukus. Jeigu nežinočiau, kad aš saloje, galvočiau, jog atsidūriau kur nors Švedijos ar Danijos kaime – kraštovaizdis niekuo nesiskyrė nuo žemyninės Skandinavijos dalies.

Kirtę beveik patį Bornholmo vidurį, toliau važiavome pajūriu. Vaizdas  tapo įvairesnis – vienkiemius pakeitė pakrantės miesteliai, o lygumas gan statūs uolėti krantai. Autobusas neitint plačiomis gatvelėmis kildavo į viršų, o po to leisdavosi žemyn. Atsirado namų su įdomios formos kaminais. Prisiskaitęs reklaminių lankstinukų, spėjau, kad ten tikriausiai žuvies rūkyklos. O jeigu jau prakalbome apie žodį prasidedantį šaknimi rūk-, tai rūkas baigėsi kažkur toli toli saulėtose Bornholmo lygumose. Deja, tai buvo tik iliuzija. Atvykus prie pilies jis vėl iš kažkur netikėtai atsirado. Ir štai stoviu prie žymiausių Skandinavijos griuvėsių, bet matau tik jų kontūrus. Girdžiu šniokčiant jūrą, bet net neturiu supratimo kur ji yra. Vaizduotei teks gerokai paplušėti, kad bent įsivaizduočiau kaip ten viskas atrodo gražią saulėtą dieną – tokią, kokią dar visai neseniai mačiau salos viduryje. Ėch, gal visgi reikėjo paklausyti pusbrolio patarimo?

Borholmas garsus savo virtuve, ypač patiekalais iš žuvies. Yra net gerą įvertinimą iš Michelin‘o gavęs restoranas. Vykdamas prie Hammershus pilies galvojau, kad jį rasiu būtent ten ir galėsiu rinktis iš penkiasdešimties skirtingų žuvies patiekalų. Deja, apšiurusi maitinimo įstaiga nepasirodė panaši į tą, kurioje neseniai būtų apsilankę Michelin‘o ekspertai. Užrakinta spyna ir džiaugsmingas užrašas „Susitiksime po Velykų“, optimizmo taip pat nepridėjo. Neveikė ir suvenyrų parduotuvė. Vienintelis atidarytas objektas toje vietovėje buvo tualetas. Ir tas invalidų. Na, bet geriau toks negu jokio, tai bent (ant)gamtinių reikalų nereikėjo daryti lauke. Gerai, kad maisto turėjau pasiėmęs. Danijos saloje, kuri žymi savo maistu, aš valgiau belgiškus vaflius, užkąsdamas kolumbietiškais bananais ir užgerdamas amerikietiška kola…

IMG_7648

Nors ir apgaubta miglos, pilis man patiko. Jaučiausi kaip kokioje Anglijoje ar Škotijoje kur, rodos, rūkas niekada neišsiskirsto. Pamačiau ir jūrą. Taip, tik gabaliuką, bet juk ne dėl Baltijos čia atvažiavau. Jos per šią kelionę jau buvau prisižiūrėjęs ir kitur. Nepajaučiau kaip praėjo dvi valandos vaikštant po griuvėsius ir siaurais takeliais tarp uolų. Reikėjo skubėti, kad nepavėluočiau į autobusą, nes jie čia užsuka retai. Žinote tokį reiškinį kaip kiaulystės ar Merfio dėsniai? Čia jie suveikė puikiai. Vos nuvažiavus kelis kilometrus nuo Hammershus pilies mums vėl linksmai šypsojosi saulutė, o rūko kaip nebūta.

Kadangi grįžome tais pačiais keliais kaip ir atvykome, atsisėdęs į minkštą sėdynę leidau sau snustelti. Taip ir pramiegojau iki Rønne. Ėch, galėjo vairuotojas ir dar kokį ratą aplink salą apsukti! Autobuse taip šilta ir gera, ko nepasakysi apie jūros drėgme pritvinkusį miestelio orą. Kur susišilti? Gal išgirtame Bornholmo muziejuje? Spėkit ar jis veikė? Nufotografavęs lauke išdėstytus eksponatus patraukiau toliau.

Mano akį patraukė didelis žalias plotas žemėlapio pakraštyje ir aš panorau išsiaiškinti kas ten. O ten… kolektyviniai sodai! Pasirodo jų yra ir Bornholme.

Vakare Rønne vėl apgaubė rūkas. Bet koks skirtumas, juk diena buvo nuostabi! Tokios retai būna žiemą ir ankstyvą pavasarį. Grįždamas į uostą vis galvojau, kokia galėtų būti šito mano rašinio pabaiga. Ieškojau kokio stipraus akcento, bet jo nei galvoje, nei aplinkoje nebuvo.

Įlipęs į keltą pastebėjau jau vieną kartą matytus veidus. Daug danų, keliavusių su manimi ryte, dabar plaukė namo. Keista, nes galvojau, jog jie saloje praleis visą savaitgalį, juk per vieną dieną neįmanoma čia visko pamatyti! Prie vieno staliuko sėdėjo dvi merginos ir du vaikinai, kurie linksmai dalinosi šios dienos istorijomis. Atrodė kaip seni bičiuliai, tačiau ryte jie dar net nebuvo pažįstami. Man pasidarė smalsu: kiek išviso porų susidarė šio meilės kruizo metu? O kiek susipyko? Deja to niekada nesužinosiu…

This entry was posted in Kelionės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *